Sophie Toscan du Plantier sutuoktinis bei šeima ilgai jos gedėjo ir ieškojo atsakymų, ypač iš brito Iano Bailey, gyvenusio tame pačiame rajone. Daug kas I. Bailey laikė pagrindiniu šios bylos įtariamuoju, tačiau jis visuomet atkakliai neigė prisidėjęs prie S. Toscan du Plantier nužudymo.
Airijos policija dėl įkalčių stokos atsisakė persekioti I. Bailey, tačiau Prancūzijos policija buvo ryžtingesnė. Nusivylusi Airijos teisėsaugos sprendimu neišduoti I. Bailey, vienas Prancūzijos teismas 2019 metais nuteisė jį dėl žmogžudystės jam pačiam nedalyvaujant.
I. Bailey iki šiol tebėra laisvėje ir gyvena toje pačioje Airijos provincijoje.
Paskutinė S. Toscan du Plantier diena
S. Toscan du Plantier Pietvakarių Airijoje buvo įsigijusi namą, kuriame pabėgdavo nuo intensyvaus gyvenimo Prancūzijoje. Ji buvo žinoma Paryžiaus visuomenės veikėja, ištekėjusi už garsaus kino prodiuserio Danielio Toscano du Plantier.
Tikėtina, kad būtent šis spaudimas privertė ją pabėgti į Airijos provinciją, kur ji tikėjosi praleisti Kalėdas be savo šeimos ir draugų. Kartais ji išvažiuodavo į miestą nusipirkti maisto produktų, bet didžiąją laiko dalį leisdavo savo namuose, iš kurių atsiverdavo vaizdas į jūrą.
Tačiau 1996 metų gruodžio 23 dienos rytą, 10 val., vienas kaimynas prie kelio šalia jos namų pastebėjo gulint moters kūną. Naktį kažkas buvo susitikęs su Sophie ir ją nužudė. Smurto žymės ant kūno išdavė, kad užpuolimas buvo brutalus. Veido sužalojimai buvo tokie stiprūs, jog kaimynas net negalėjo jos oficialiai atpažinti.
Vietos bendruomenė buvo šokiruota: jokių žmogžudysčių šiame rajone nebuvo įvykdyta dešimtmečiais. Galbūt tai ir nulėmė, kad ankstyvojoje tyrimo stadijoje iš karto po nusikaltimo buvo padaryta lemtingų klaidų.
Į nusikaltimo vietą patologas atvyko tik po 24 valandų, ir visą šį laiką tik tamprėmis ir marškinėliais vilkėjusios Sophie kūnas pragulėjo lauke, ten pat, kur ir buvo rastas. Dėl tokio vėlavimo buvo prarasta daug teismo ekspertizės duomenų, ir ekspertai nebegalėjo nustatyti tikslaus mirties laiko.
Autopsijos ataskaita
Autopsijos metu ant Sophie kūno buvo suskaičiuota daugiau kaip 50 sužeidimų. Jos veidas buvo stipriai sudaužytas, o galva suknežinta akmeniu bei betono luitu. Jai buvo lūžę pirštai, veikiausiai dėl to, jog mėgino apsiginti nuo smūgių.
Jos drabužiai buvo suplėšyti, o kūnas apdraskytas. Manoma, kad ji susidraskė į netoliese augusius spygliuotus krūmus ir spygliuotos vielos tvorą, per kurią mėgino pabėgti. Tai patvirtino ir kraujo pėdsakai, aptikti ant spyglių bei tvoros vartų.
Seksualinės prievartos ženklų nebuvo aptikta, tačiau ant jos kūno buvo rasta kraujo, kurio DNR nesutapo su Sophie. Tačiau vietos policiją labiausiai jaudino tai, kad nebuvo jokių įtariamųjų. Sophie laiką leisdavo viena, ir nužudymai ramioje vietos bendruomenėje buvo negirdėtas dalykas.
Dėl šios priežasties ir dėl žmogžudystės pobūdžio ši byla sulaukė daug dėmesio. Visuomenė ir Prancūzijos pareigūnai spaudė Airijos policiją kuo greičiau išaiškinti šį nusikaltimą ir suimti įtariamą žudiką.
Policijos tyrimas
Policija iš pradžių pamėgino išsiaiškinti S. Toscan du Plantier judesius paskutinėmis jos gyvenimo dienomis. Saugumo kamerų įrašai parodė, kad į Korką ji atskrido 1996 metų gruodžio 20-ąją. Policija apklausė kelis liudininkus ir kreipėsi pagalbos į visuomenę, prašydama suteikti bet kokią jiems žinomą informaciją. Pareigūnai telefonu gavo daug anoniminių pranešimų, bet dauguma jų buvo atmesti.
Tarp žurnalistų, rašiusių apie šį nusikaltimą, išsiskyrė vienas anglas, gyvenęs už vieno slėnio nuo Sophie ir galėjęs matyti jos namą. Jo vardas ir pavardė buvo Ianas Bailey. Anksčiau Anglijoje jis taip pat dirbo žurnalistu, bet 1991 metais persikėlė gyventi į Korką. Jis nusprendė mesti žurnalistiką ir atsiduoti sodininkystei bei poezijai.
Policija žinojo, kad dauguma aukų būna pažįstamos su savo užpuolikais, ir iš pradžių savo žvilgsnį nukreipė į Sophie vyrą. Tačiau kai skrydžių duomenys patvirtino, kad jis tuo metu negalėjo būti Airijoje, pareigūnai išbraukė jį iš įtariamųjų sąrašo.
Tuomet policija pradėjo dairytis fizinių įrodymų ir pradėjo ieškoti žmonių su žaizdomis ir įdrėskimais, kuriuos galėjo padaryti spygliuota viela bei krūmai ar pati Sophie, kai bandė apsiginti. Pareigūnai įdrėskimus ir pjautines žaizdas pastebėjo ant I. Bailey rankų.
Stiprėjantys įtarimai
Kai policija I. Bailey paklausė, iš kur šie sužalojimai, jis atsakė, kad rankas susipjaustė ruošdamas kalakutą Kalėdoms. Jis taip pat tvirtino, kad įbrėžimai atsirado lipant į jo kieme augančią eglę, kai jis norėjo Kalėdoms nusipjauti jos viršūnę.
Ar sutapimų nebuvo pernelyg daug? Vienas miškininkas nustatė, kad medis, į kurį lipo I. Baley, negalėjo padaryti tokių sužalojimų, kokie buvo matyti ant jo rankų. Be to, žmogžudystės išvakarėse su I. Bailey bendravę žmonės teigė ant jo rankų šių žaizdų nematę.
Nepasitenkinusi I. Bailey atsakymais, policija atsigręžė į jo straipsnius, kuriuos jis rašė apie šią žmogžudystę. Pareigūnus pribloškė šiuose straipsniuose pateiktų detalių gausa – ji vertė manyti, kad I. Bailey gerai žinojo tiek Sophie, tiek nusikaltimo vietą. Be to, šios publikacijos buvo išleistos labai greitai po nusikaltimo. Tai reiškė, kad I. Bailey per labai trumpą laiką sugebėjo atlikti milžinišką tyrimą arba neįtikėtinai sėkmingai viską atspėjo.
Arba tai galėjo reikšti, kad jis ir yra žudikas. Daugybė faktų liudijo prieš jį, ir 1997 metų vasario 10 dieną jis buvo suimtas. Tačiau vėliau jis buvo paleistas nepateikus jokių kaltinimų. 1998 metų sausį jis dar kartą buvo suimtas, bet ir vėl buvo paleistas.
I. Bailey pasiūlė savo plaukų sruogą DNR tyrimams, kad įrodytų, jog ant Sophie kūno buvo rasta ne jo kraujo, ir nuolat tvirtino, kad nėra susijęs su šiuo nužudymu. Tačiau stebino tai, kad jis mėgavosi dėmesiu. Keli vietos bendruomenės nariai policijai pranešė, kad I. Bailey jiems prisipažino nužudęs Sophie, tačiau pats I. Bailey tokius pareiškimus atmetė kaip juodą humorą ar girtų žmonių sapaliones.
Atsirado netgi vienas liudininkas, kuris nužudymo naktį matė I. Bailey netoli Sophie namų, ir tvirtino, kad jis atrodė nervingas. I. Bailey taip pat buvo patekęs į policijos akiratį dėl smurto prieš savo partnerę, menininkę Jules Thomas. Ji, beje, nepatvirtino, kad nusikaltimo naktį I. Bailey miegojo kartu su ja, ir nurodė, kad didžiąją dalį nakties jo namuose nebuvo.
Prancūzų nuosprendis
Tačiau visi šie įrodymai buvo netiesioginiai, o tiesioginių įkalčių, galėjusių susieti jį su nužudymu, policija neturėjo. Dėl 24 valandų vėlavimo radus kūną neliko teismo ekspertizės įkalčių, galėjusių įrodyti jo kaltę. 2001 metais Airijos prokuratūra pareiškė, kad dėl įkalčių stokos policija daugiau nebepersekios I. Bailey dėl Sophie Toscan du Plantier nužudymo.
Maža to, liudininkas, kuris tvirtino nužudymo naktį matęs I. Bailey nusikaltimo vietoje, 2005 metais atsiėmė savo parodymus, teigdamas, kad policija išgavo juos prievarta. Ar galėjo būti taip, kad didžiulį spaudimą jutusi policija bandė pripiršti kaltę vietos ekscentrikui, nepaisant to, kad jis nebuvo pats tinkamiausias kandidatas?
Vienas Prancūzijos magistratas, pasigedęs pažangos šioje byloje, 2010 metais išdavė I.Bailey arešto orderį. Tačiau 2012 metais Airijos Aukščiausiasis teismas atmetė jo ekstradicijos prašymą. Toks pat sprendimas dar kartą buvo priimtas ir 2017 metais.
Nepaisant to, kad I. Bailey nebuvo išduotas, vienas Prancūzijos teismas 2019 metais nuteisė I. Bailey jam pačiam nedalyvaujant. I. Bailey buvo pripažintas kaltu ir jam buvo skirta 25 metai kalėjimo. Po šio nuosprendžio I. Bailey laikraščiui „The Guardian“ sakė: „Viskas, ką jie padarė, tai nuteisė nekaltą žmogų, neturintį nieko bendra su šiuo nusikaltimu“.
Paslaptis be pabaigos
Taigi, ar Sophie Toscan du Plantier byla tebėra neišspręsta? Svetimo žmogaus kraujo mėginys, kuris buvo rastas ant Sophie kūno, iki šiol yra neidentifikuotas. Vartus su kraujo pėdsakais Airijos policija išgabeno iš nusikaltimo vietos, bet vėliau juos kažkur pradangino. I. Bailey istorija atrodo neįtikinama, bet niekas nesugeba įrodyti, kad tai nėra tiesa.
Galbūt vieną dieną paaiškės tikrasis moters žudikas. Tačiau po nužudymo prabėgus 25 metams, tikimybė kažką įrodyti yra labai menka.
