Svarbiausia – popieriai
Man ilgam atmintyje įstrigo vieno buvusio Telšių rajono tarybinio ūkio skyriaus pirminės partinės organizacijos ataskaitinis susirinkimas, kuriame aš dalyvavau kaip žurnalistas. Visų pirma suglumino pats pranešėjas, eilinis mechanizatorius. Jis labai sunkiai skaitė mašinėle spausdintą pranešimo tekstą, kurį, matyt, buvo parašęs kitas žmogus – ūkio partinio komiteto sekretorius. Jautėsi, kad kai kurios sąvokos pranešėjui buvo visai negirdėtos – tuos žodžius jis ištardavo labai sunkiai, lyg pradinukas mokytojo duotą skaityti naują tekstą.
Na, iš anksto kito žmogaus parengtą pranešimą mažai raštingas pranešėjas dar šiaip taip perskaitė, sunkiau buvo su pasisakymais. Nors susirinkimo dalyviai, matyt, buvo įspėti, kam reikės kalbėti, vis tiek nelaimingiesiems sekėsi sunkiai.
Kai žmonės neturi apie ką kalbėti, paprastai jie kalba apie orą. Taip buvo ir čia. Atsistojo vienas traktorininkas, pasakė, kiek suaręs dirvų ir pažadėjo: jei nelis, suars dar daugiau. Atsistojo kitas ir vėl panašiai: „Šiemet orai mums nelabai palankūs. Iš pradžių leido padirbėti, o dabar vėl lyja, visai neįeinam į dirvas. Bet stengsimės padėti gerus pamatus kitų metų derliui.“
Taip atrodė Komunistų partijos (ne)eilinių susirinkimas – juk jos pagrindą sudarė būtent darbininkai ir valstiečiai, jie partijoje turėjo daugumą, jie, neva, diktavo partijos politiką, bent jau turėjo nagrinėti svarbius socializmo statybos klausimus, o čia...
Kiek aukštesnio lygio būdavo ne padalinio, o viso ūkio partinių organizacijų susirinkimai. Mat juose buvo daugiau specialistų, mokytojų, kitų kaimo inteligentų – tos partijos mažumos. Tačiau vėlgi kalba dažniausiai sukdavosi apie kasdieninį darbą. Pavasarį – apie pasiruošimą sėjai, rudenį – apie derliaus nuėmimą, žiemą – apie technikos remontą. Ir jau niekada iš partijos eilinių neteko girdėti kalbų apie socializmo ar komunizmo statybą. Toks būtų atrodęs juokingai, kaip išsišokėlis. Reikėjo laikytis žaidimo taisyklių – kalbėti paprastai, rimtai. Todėl šneka apie darbus buvo patogiausia vaidinti komunistą. Juk visur buvo pabrėžiama, kad komunistų partijos narys visų pirma privalo gerai atlikti savo darbą. Daugelis ir tokius įpareigojimus turėdavo – rodyti pavyzdį darbe, nes daryti ką nors sudėtingesnio, reikalaujančio didesnio išsilavinimo, jie ir nesugebėdavo. Pagaliau ir tie partiniai susirinkimai tik vaidino partinį darbą.
Prisimenu, viename tokiame susirinkime pirmininkaujančio raginamas eilinis partijos narys vis nėjo „pasisakyti“, girdi, ką čia dar kalbėsi, niekus pliaukši. „Suprask, juk reikia kažką užprotokoluoti“, – meldė sekretorė.
