Annos Ecklund istorija šiandien laikoma vienu garsiausių egzorcizmo pavyzdžių Jungtinėse Valstijose. Ji yra perteikta 2016 metų filme „The Exorcism of Anna Ecklund“. Tačiau egzistuoja kelios šios egzorcizmo istorijos versijos, ir tai verčia abejoti jų tikrumu.
Iki šiol apie A. Ecklund buvo parašyta tik viena knyga, pavadinimu „Begone Satan!“ („Šėtone, lauk!). 4-ajame praėjusio mažiaus dešimtmetyje ją parašė Carlas Voglas. Į anglų kalbą Celestine Kapsner ją išvertė tik 1973 metais ir tik tuomet A. Ecklund atvejis sulaukė plataus susidomėjimo. Taigi kuo ypatinga ši istorija, gyvuojanti tiek ilgai?
Annos vaikystė
Įdomu tai, kad Anna Ecklund nėra tikrais šios merginos vardas ir pavardė. Manoma, kad jos tikrasis vardas ir pavardė buvo Emma Schmidt – po pirmojo egzorcizmo etapo jie buvo pakeisti, kad būtų apsaugota merginos tapatybė.
Apie jos ankstyvąjį gyvenimą žinoma nedaug. A. Ecklund gimė 1882 metais Viskonsino valstijos Maratono mieste. Manoma, kad jos motina 1890 metais mirė, palikdama dukrą gyventi vieną su smurtaujančiu tėvu alkoholiku. Anna buvo uoli katalikė ir reguliariai eidavo į bažnyčią. Tačiau tai tęsėsi neilgai.
Sulaukusi 14 metų, Anna pradėjo kalbėti, jog negali įžengti į bažnyčią be baisių minčių, kurios užvaldo jos sąmonę. Vaizdiniai su daužomais šventinto vandens indais, žalojamais kunigais, niekinamais šventais daiktais, taip pat nesugebėjimas priimti komunijos buvo ženklai, jog vyksta kažkas negero. Netrukus ji nebegalėjo net įžengti į pačią bažnyčią – ją sulaukydavo kažkokia stipri vidinė jėga. Vietos bažnyčia pažadėjo jai padėti ir susisiekė su tėvu Theophilu Riesingeriu.
Theophilas Riesingeris
T. Riesingeris gimė 1868 metais. Būdamas dvidešimties, jis prisijungė prie vienuolių kapucinų, pranciškonų ordino, įkurto XVI amžiuje. Kapucinai buvo įsipareigoję gyventi pagal radikalius pranciškonų įžadus, itin daug dėmesio skiriant maldai ir neturtui. T. Riesingeris emigravo į Jungtines Valstijas ir įsikūrė Niujorke, o 1912 metais persikėlė į Vidurio vakarus.
Būtent Vidurio vakaruose tėvas T. Riesingeris pirmą kartą susidūrė su A. Ecklund. Pirmąjį egzorcizmo seansą merginai jis atliko dar tais pačiais 1912 metais ir jis buvo laikomas sėkmingu. Anna galėjo grįžti prie normalaus gyvenimo, o T. Riesingeris pradėjo garsėti kaip egzorcistas, išvarantis iš žmogaus piktąsias dvasias. Vėliau sėkmingas egzorcizmo apeigas jis atliko dar 19 žmonių. Tačiau ramybė į Annos gyvenimą buvo grįžusi tik trumpam.
Ramybė prieš audrą
Po pirmojo Annos egzorcizmo etapo kurį laiką buvo ramu. Tačiau, deja, tai truko neilgai. Anna pradėjo galvoti, kad jos problemos kyla dėl kančių, kurias ji patyrė dėl savo smurtaujančio tėvo ir savo tetos Minos.
Annos pirmojo egzorcizmo metu buvo pasklidęs įsitikinimas, kad Mina yra ragana, kuri į Annos maistą priberia užkeiktų žolelių ir siunčia jai prakeiksmus. Nors tiek tėvas, tiek Mina netrukus mirė, Annai atrodė, kad jų dvasios toliau siunčia demonus į jos kūną bei mintis.
Antrasis egzorcizmo etapas
Tėvas T. Riesingeris pamokslavo Ajovos Erlingo mieste, kai buvo paprašytas vėl išvaryti Annos demonus. Jis savo ruožtu kreipėsi pagalbos į seną bičiulį, kunigą Josephą Steigerį, prašydamas leisti jam atlikti egzorcizmo apeigas jo parapijoje.
Erlingas turėjo keletą privalumų. Ten buvo įsikūrusi katalikų bažnyčia ir vienuolynas, kuriame A. Ecklund galėjo aspistoti egzorcizmo metu. Be to, Erlingas buvo nedidelis miestelis, o tai reiškė, kad egzorizmo seansai galėjo vykti diskretiškai.
Anna į Erlingą atvyko 1928 metų rugpjūčio 18-ąją. Vėliau ji pasakojo, jog atvykimo metu ją apėmė precedento neturintis įsiūtis. Pasirodžiusi vienuolyne, ji norėjo užpulti vienuoles, be to, ji pajuto, kad jai pasiūlytas maistas buvo palaimintas. Ji atsisakė bet kokio vienuolyno maisto ar gėrimų. Jos keistas elgesys pradėjo reikštis ir kitais būdais, pavyzdžiui, laukdama T. Riesingerio, ji pradėjo urgzti.
T. Riesingerio kelionė nebuvo sklandi. Atvykus į traukinių stotį, jį pasitiko J. Steigeris, turėjęs nuvežti jį į vienuolyną. Tačiau automobilis atsisakė važiuoti pilnu pajėgumu. J. Steigeris buvo šiek tiek sutrikęs, bet T. Riesingeris nė kiek nenustebo.
„Aš nė kiek nesusinervinau. Būčiau nustebęs, jei viskas būtų pavykę be trikdžių. Tokiais atvejais reikia tikėtis, kad kils problemų. Šėtonas padarys viską, kad sugriautų mūsų planus“, - tuo metu pasakė jis.
Sesijos
Anna buvo pririšta prie metalinės lovos ir buvo laikoma fiziškai stipriausių vienuolyno vienuolių. Kai T. Riesengeris pradėjo egzorcizmo ceremoniją, Annos akys užsimerkė ir visiems pasirodė, kad ji nurimo. Tačiau staiga ji sugebėjo pašokti iš lovos ir metėsi aukštai į sieną.
Ji pradėjo klykti, o kai kunigas liepė jai liautis, ji prabilo įvairiausiomis kalbomis. Ji pradėjo kalbėti angliškai, vokiškai bei lotyniškai ir minėti įvairiausias būtybes bei asmenis, įskaitant Belzebubą, Judą, savo tėvą ir tetą Miną.
Antrasis egzorcizmo etapas tęsėsi iki gruodžio 23 dienos ir buvo sudarytas iš trijų atskirų sesijų. Anną kankino siaubingi simptomai: ji vėmė tulžimi ir tabako kvapo skysčiu, jos kūną deformuodavo stiprūs spazmai. Ji rėkdavo ant kambaryje esančių žmonių, įvairiais balsais skleisdama jiems informaciją, kurios pati nesuprato.
Netgi J. Steigerį pradėjo imti vis didesnis nerimas ir jis pasiūlė perkelti egzorcizmo seansus į kitą vietą. Tačiau galiausiai juos buvo leista tęsti ir gruodžio 23 dieną, 21 valandą, Anna galiausiai pašoko ir pranešė, kad buvo išvaduota nuo siaubingos naštos. Anna galėjo grįžti prie ankstesnio gyvenimo ir praktikuoti katalikybę. Pagaliau ji buvo laisva.
Egzorcizmo atgarsiai
Egzorcizmo apeigos turėjo likti paslaptimi, bet kunigas Carlas Voglas surinko liudininkų pasakojimus ir išleido savo brošiūrą „Begone Satan!“. Netrukus ji susilaukė žiniasklaidos dėmesio, įskaitant ir žurnalą „Time“.
Dėl šių liudijimų pagrįstumo ginčijamasi iki šiol. Liudininkai tikino, kad viskas yra tiesa, kiti įsitikinę, kad Anna sirgo psichine liga. Kad ir kokia būtų tikroji tiesa, Annos istorija yra šiurpą keliantis pasakojimas apie egzorcizmą ir velnio prigimtį.
