Iš tiesų R. Williamsas buvo aplinkinių gerbiamas aukšto rango karininkas, vadovavęs didžiausiai Kanadoje karinių oro pajėgų bazei Trentone. Jis asmeniškai skraidindavo itin svarbius ir garbingus asmenis bei svečius, įskaitant Didžiosios Britanijos karalienę, Kanados generalgubernatorių ir mažiausiai vieną ministrą pirmininką, rašo vice.com. Jis augo Toronto Skarboro priemiestyje patogiuose namuose ir tapo prestižinio Aukštutinės Kanados koledžo vyresniuoju mokiniu. Baigęs Toronto universitetą jis prisijungė prie Karališkųjų Kanados oro pajėgų ir 23 metus buvo laikomas pavyzdiniu karininku.
Tačiau 2010 metais paaiškėjo, kad jis yra seksualinis maniakas ir žudikas. Jam buvo pateikti kaltinimai brutaliai pagrobus ir nužudžius dvi moteris – 38 metų Marie – France Comeau iš Braitono ir 27 metų Jessicą Lloyd iš Belvilio, o dar dvi moteris užpuolus jų pačių namuose ir seksualiai išnaudojus. Be to, paaiškėjo, kad R. Williamsas yra prisigrobęs daugybę daiktų savo fetišui tenkinti – moteriško apatinio trikotažo, ir fotografavęs juos.
Kaip tokia vieša figūra tiek ilgai sugebėjo gyventi dvigubą gyvenimą, ypač turint galvoje, kad daugiau kaip 80 įsibrovimų į privačius namus jis surengė kone toje pačioje Ontarijo vietovėje? Policija savo žvilgsnį į jį nukreipė tik pradingus Jessicai Lloyd, ir tai, galima sakyti, buvo kruopštaus policijos darbo nuopelnas, o ne kažkokį įtarimą sukėlęs įtrūkimas jo kruopščiai išpuoselėtame fasade.
Anot teismo ekspertizės psichologų, kuriuos kalbino vice.com, R. Williamsas, nepaisant brutalumo ir perversijų, nebuvo psichopatas. Tai buvo kažkas baisiau: žmogus, turėjęs rimtų seksualinių nukrypimų, nejautęs jokios empatijos savo aukoms, bet kontroliavęs savo potraukius, kad išvengtų sulaikymo. Kitaip negu psichopatai, kuriems trūksta savikontrolės ir kuriuos policijai sučiupti yra gana lengva, R. Williamsas, reikalui esant, sugebėdavo išlikti diskretiškas ir išsaugoti sveiką protą.
„Būtent dėl to sučiupti tokius žmones yra sudėtinga, – sakė teismo ekspertizės psichologas iš Albertos universiteto Edmontone Liamas Ennisas. – Jis turėjo ne tik seksualinių nukrypimų, bet ir gerai funkcionuojančią kaktinę smegenų sritį, leidusią jam laiku nuspausti „Stop“ mygtuką.“
Tokios parafilijos kaip R.Williamso paprastai pradeda ryškėti paauglystėje ar sulaukus maždaug 20 metų, todėl L. Ennisas ir kiti mano, kad R. Williamsas dešimtmečiais galėjo jausti savo nukrypimų impulsus, galiausiai atvedusius jį prie žmogžudysčių.
Anksčiausias žinomas R. Williamso nusikaltimas buvo įvykdytas 2007 metų rugsėjį, kai jis pradėjo brautis į savo kaimynų namus Tvido miestelyje, maždaug už 50 km į šiaurę nuo Belvilio. Jo pirmosiomis aukomis tapo šeima, gyvenusi vos už kelių namų nuo jo ir jo žmonos kotedžo. Ši šeima bičiuliavosi su bevaikiais Williamsais – ateidavo pas juos vakarienės ir vykdavo kartu pažvejoti.
R. Williamsas už tokią draugystę atsilygino tris kartus įsibraudamas į jų namus. Anot „Toronto Star“, per vieną iš tų kartų R. Williamsas nusifotografavo nuogas gulintis ant lovos ir besimasturbuojantis su raudonomis kelnaitėmis, kurios, kaip manoma, priklausė 12 metų kaimynų dukrai. Keturiolikoje iš tą dieną padarytų nuotraukų buvo matyti „iš vogtų apatinių styrantis jo penis“.
Vėliau tai tapo jo elgesio modeliu. Dvejus metus R. Williamsas braudavosi į namus, vogdavo ir apsirengdavo moterų bei mergaičių drabužiais, ir masturbuodavosi. Prokuroras Robertas Morrisonas teigė, kad jis „pirmiausia nufotografuodavo aukos miegamąjį, tuomet apatinį trikotažą spintoje. Tada jis tvarkingai išdėliodavo apatinius ant lovos ar grindų, o tuomet pradėdavo su jais pozuoti ir ejakuliuodavo“.
„Kitas jo ritualas būdavo atsisukti nugara į kamerą ir pažvelgti per petį. Daugybėje nuotraukų iš arti nufotografuotas jo penis, kyšantis iš moteriškų apatinių“, – sakė R. Morrisonas.
Kartais jis net palikdavo žinutes merginoms, į kurių kambarius įsibraudavo. „Merci“, – kartą jis parašė vienos paauglės kompiuterio ekrane.
Policija vėliau rado tūkstančius jo darytų nuotraukų. Vienose iš jų jis pozuoja su vogtais apatiniais, kitose – masturbuojasi svetimose lovose.
„Kai kuriose nuotraukose jis guli lovose, apsuptose minkštų žaislų ir mažų mergaičių kelnaičių. Kitose jis vilki moteriškais chalatėliais ar segi liemenėles. Tačiau visose fotografijose jo veido išraiška yra rūsti, tarsi dalyvautų kariniame parade“, – rašė „Toronto Star“.
Nuo 2007 metų rugsėjo iki 2009 metų lapkričio R. Williamsas 82 kartus buvo įsibrovęs į 48 namus Otavoje bei Tvido – Belvilio regione. Dauguma šių įsibrovimų liko nepastebėti, taigi policijai apie juos niekas nepranešė.
Tačiau kai kurie gyventojai pradėjo apie juos kalbėti. Įtampa ypač augo mažame Tvido miestelyje, kur „visi vieni kitus pažinojo, todėl viskas atrodė dar keisčiau“.
Žurnalistas Timas Durkinas, kuris tuo metu dirbo reporteriu Belvilio radijo stotyje „CJBQ 800 AM“, sakė, kad šie įsibrovimai tikrai kėlė nerimą gyventojams, bet niekas nežinojo, kur tai nuves.
„Žiniasklaida skelbė apie šiuos įsilaužimus, tačiau, žinoma, niekas negalėjo jų susieti su didžiausios Kanadoje oro bazės vadu, – teigė jis. – Tuo metu tai buvo tik virtinė įsibrovimų“.
Tačiau R. Williamso apetitas augo. 2009 metų liepą prie savo kaimynų namų Tvide jis palaukė, kol viena jauna moteris nueis į dušą. Maždaug 1 val. 30 min. nakties R. Williamsas išsirengė nuogai, įsibrovė į namą, pateko į miegamąjį ir pavogė kelis apatinius drabužius. Kitu atveju jis pro langą iš lauko stebėjo, kol viena paauglė nusirengs. Jis taip pat išsirengė ir masturbavosi.
Vėliau R. Williamsas policijai prisipažins, kad jam reikėjo daugiau stimuliacijos ir daugiau rizikos. Taigi rugsėjo 17 dieną, maždaug 1 val. nakties, jis, apsirengęs juodais drabužiais ir paslėpęs veidą, netoli Tvido įžengė į vienos 21 metų merginos namus, kol ji miegojo. Jis pažadino ją smūgiu į galvą ir greitai ją užgulė. Po dar kelių smūgių jis surišo jos rankas, o ant galvos užmovė pagalvės užvalkalą. Mergina tyrėjams pasakojo, kad užpuolikas nuplėšė jai marškinėlius, glamonėjo krūtis ir fotografavo ją nuogą. Tuomet jis pasiėmė šiek tiek apatinio trikotažo, vaikišką antklodę ir pabėgo.
Nepraėjus nė dviem savaitėms, rugsėjo 30-ąją, R. Williamsas ryžosi kitam išpuoliui. Jo auka tapo 46 metų trijų vaikų motina iš Tvido. Ji snaudė ant sofos priešais televizorių, kai R. Williamsas įsibrovė vidun. Jis puolė ją daužyti ir susuko į antklodę. Tuomet ją surišo, užrišo akis ir laikė ją savo nelaisvėje tris su puse valandos.
Per šį laiką jis glamonėjo jos krūtis, ją fotografavo, o vienu metu išsitraukė peilį ir perrėžė jos drabužius. Galiausiai padaręs dar kelias nuotraukas, jis pasišalino. R. Williamsas perėjo gatvę ir nužingsniavo į savo namus. Tai buvo trečias ir paskutinis kartais, kai jis įsibrovė į šios moters namus.
***
2009 metų lapkričio 16 dieną R. Williamsas Ontarijo provincijos Braitono mieste įsilaužė į karinių skrydžių palydovės, kapralės Marie – France Comeau, dirbusios toje pačioje bazėje Trentone, namus. Jis nusifotografavo su keliais jos apatiniais drabužiais, o tuomet išėjo.
Tačiau po aštuonių dienų jis sugrįžo. Pusvalandį pratūnojęs jos namo rūsyje, R. Williamsas užpuolė M. F. Comeau, žibintuvėlio smūgiais ją apsvaigino, surišo, burną užklijavo lipnia juostele, padarė kelias nuotraukas, o tada nuvilko į miegamąjį. Tuomet jis įjungė vaizdo kamerą ir kelis kartus ją išžagino. Auka bandė grumtis, maldavo ją paleisti ir jos pasigailėti, tačiau R. Williamsas liepė jai nutilti. Jis užklijavo lipnia juostele jai nosį ir ji užduso.
R. Williamsas sutvarkė grumtynių vietą ir išvyko į vieną susitikimą.
38 metų M. F. Comeau nužudymas kuriam laikui jį apmalšino, nes R. Williamsas beveik du mėnesius gyveno ramiai. Tačiau 2010 metų sausio 27 dieną Belvilyje jis važiavo pro 27 metų Jessicos Lloyd namus, kol ji sportavo ant bėgimo takelio. Vėliau jis tardytojams prisipažins, kad ji jam pasirodė labai šauni, todėl kitą naktį, kai ji miegojo, įsibrovė į jos namus. Jis taip pat ją sumušė ir surišo, o akis užklijavo lipnia plėvele. Tuomet, įjungęs kamerą, valandų valandas ją žagino, sustodamas tik tam, kad padarytų nuotraukų.
Maždaug 20 valandą, praėjus beveik 20 valandų nuo tada, kai ją užpuolė, jis pareiškė parsivešiantis ją į savo namus. Tačiau kai jie rengėsi išeiti, jis smogė jai į galvą ir ją pasmaugė. Jos kūną įvyniojo į antklodę ir paliko garaže.
Buvo penktadienis. R.Williamsas tą vakarą nuvyko į savo bazę, kitą dieną skraidė, o likusį savaitgalį praleido Otavoje su savo žmona. Antradienį jis grįžo į Tvidą ir maždaug vidurnaktį atsikratė J. Lloyd palaikais netoli savo namų esančioje miškingoje vietoje.
J. Lloyd dingimas neliko nepastebėtas. Ji buvo populiari, o jos šeima buvo gerai žinoma. „Tai išgąsdino daugybę žmonių, ypač tuos, kurie gyveno vieni ir neturėjo artimųjų. Aplinkui tvyrojo nerimo atmosfera“, – prisiminė radijo reporteris T. Durkinas.
Ontarijo policija pradėjo tyrimą ir prie J. Lloyd namų aptiko padangų žymes bei batų pėdsakus. Ketvirtadienio vakarą Belvilį ir Tvidą jungiančiame greitkelyje jie įrengė patikrinimo postą. Pareigūnai stabdė kiekvieną automobilį ir tikrino jo padangas. Tarp sustabdytųjų pateko ir R. Williamsas. Kaip tyčia, jis vairavo savo „Pathfinder“, o ne BMW. Pareigūnai palygino padangų žymes su jo automobilio padangomis ir pakvietė jį vasario 7 dieną atvykti į apklausą.
***
Kelių valandų trukmės vaizdo įraše, kuriame nufilmuota jo apklausa, matyti, kad Otavos policijos būstinėje R. Williams iš pradžių spinduliuoja ramiu pasitikėjimu savimi, kuris būdingas svarbias pareigas einantiems žmonėms. Kalbėdamasis su detektyvu Jimu Smythu, jis čiaumoja kramtomąją gumą, tarsi jam niekas nerūpėtų, tačiau jis norėtų padėti. Jam pasiūloma išgerti kavos ir paskambinti savo advokatui, tačiau šių pasiūlymų jis atsisako. Tuomet detektyvas pradeda jo klausinėti, kur jis praėjusią savaitę lankėsi.
Vienu momentu, tarsi sutrikęs, kad jo apklausa gali nepatikti Kanados oro pajėgoms, R.Williamsas pasiteirauja, ar jie gali kalbėtis diskretiškai. J. Smythas atsako, jog tikrai taip.
Jie kalbasi daugiau kaip valandą, ir žingsnis po žingsnio, klausimas po klausimo žiūrovai gali pajusti, kaip J. Smythas pamažu, bet metodiškai pradeda speisti R. Williamsą į kampą.
Galiausiai J. Smythas jam rėžia: tyrėjai prie J. Lloyd namų aptiko padangų žymes, kurios sutampa su jo automobilio padangų protektoriumi. Vienas liudininkas taip pat matė prie Lloyd namų automobilį, kurio apibūdinimas sutampa su jo „Pathfinder“. Ratų ašies plotis, nustatytas iš padangų žymių, taip pat atitinka jo „Pathfinder“.
J. Smythas vis dar ramiu tonu jam sako: „Problema ta, Russellai, kad kiekvieną kartą, kai išeinu iš šio kambario, aš grįžtu su naujais įrodymais. Ir ir šie įrodymai rodo į tave. Noriu, kad pažiūrėtum, ką turiu galvoje.“
Tuomet detektyvas ištraukia nuotraukas su batų pėdsakais, likusiais prie J. Lloyd namo, ir pažymi, kad avalynės įspaudai gali būti tokie pat unikalūs, kaip ir pirštų atspaudai. Tuomet jis parodo batų, kuriuos R. Williamsas anksčiau tą dieną nusimovė, kopiją. „Nesu didelis avalynės įspaudų ekspertas, bet šie tikrai yra identiški“, – pareiškia J. Smythas.
Būtent šiuo momentu R. Williamso pasaulis pradeda byrėti į šipulius. Tai dar šiek tiek užtrunka: R. Williamsas linksi, žiūri į nuotraukas, vėl linkčioja, bet nieko nepasako. J. Smythas paprašo paaiškinti.
„Nežinau, ką atsakyti“, – sumurma R. Williamsas.
Tuomet detektyvas priešais R. Williamsą išdėlioja dokumentus ir jam paaiškina, kad jo namams Otavoje ir Tvide yra išduoti kratos orderiai, ir kad jo automobiliai buvo konfiskuoti. „Jūsų žmona jau žino, kas vyksta“, – praneša J. Smythas.
Kol jis sako, kad bus atlikti išsamūs ant Marie – France Comeau palaikų aptiktos DNR tyrimai, kad bus apieškotas R. Williamso biuras, kad jo įvaizdis jau blėsta, kad jis nemano, jog jis yra psichopatas, ir kad jie ieškos J. Lloyd palaikų, kol juos suras, R. Williamsas pradeda suvokti savo ankstesnio gyvenimo pabaigą. Jis toliau linksi, paima ir padeda atgal nuotraukas, dūsauja, kryžiuoja rankas ir nieko nepasako. Daugiau kaip pusantros valandos J. Smythas ramiai, netgi švelniai bando įtikinti R. Williamsą, kad viskas baigta, ir kad jis turėtų padėti jiems surasti J. Lloyd palaikus.
Visos apklausos metu į akis krinta vienas dalykas: R. Williamsas itin išgyvena dėl savo žmonos ir stengiasi, kad tyrimas dėl jo veiksmų jai padarytų kuo mažesnę įtaką. Būtent todėl galiausiai jis sutinka bendradarbiauti su policija ir viską jai atskleisti: kur rasti J. Lloyd kūną, kaip įsibrovė į savo aukų namus ir ką joms padarė. Nusikaltimų detalės kelia šiurpą bei siaubą – ir jis tik didėja nuo to, kad R. Williamsas jas pasakoja tuo pačiu monotonišku balsu be jokių emocijų. Jis nurodo J. Smythui, kur rasti atminties korteles su įrašytomis savo aukų nuotraukomis bei vaizdo įrašais.
Vienu momentu J. Smythas paklausia R. Williamso: „Kai manote, kodėl taip atsitiko?“
„Aš nežinau“, – atsako jis.
„Ar jūs daug apie tai galvojote?“
„Taip, bet aš neturiu atsakymo, – atsako R. Williamsas. – Ir esu gana tikras, kad atsakymas nėra svarbus“.
2010 metų rugsėjį R. Williamsas pripažino savo kaltę dėl visų kaltinimų ir buvo nuteistas dvejomis kalėjimo iki gyvos galvos bausmėmis. Jo žmona, save taip pat įvardijusi kaip jo auką, su juo išsiskyrė. Šiuo metu R. Williamsas kali Port Kartjė kalėjime Kvebeke, maždaug už 850 km į šiaurę nuo Monrealio.
***
Kai nužudė Marie-France Comeau ir Jessicą Lloyd, R. Williamsui buvo 46 metai.
Teismo ekspertizės psichologai, kalbėję su vice.com, sakė, kad tai yra labai neįprasta, nes dauguma parafilijų – nenormalių seksualinių troškimų, susijusių su pavojingomis ar ekstremaliomis sąlygomis – pasireiškia kur kas anksčiau, paprastai paauglystėje ar sulaukus per 20 metų.
„Nebūna taip, kad žmonės tiesiog prabunda vieną rytą ir pagalvoja: „Nuo šiol būsiu seksualinis sadistas. Šiandien užpulsiu, kankinsiu ir nužudysiu savo kolegę“, – teigė Saskačevano universiteto psichologijos profesorius Markas Olveris. – Taigi kyla klausimas, kaip žemėje atsiranda tokie žmonės?“
M. Olveris mano, kad pirmasis 2007 metų rugsėjo įsibrovimas nebuvo pirmasis R. Williamso parafilijos pasireiškimas.
„Gali būti, kad jis jau anksčiau vogė drabužius iš savo draugų ar pažįstamų, parduotuvių ar nuo skalbinių virvių. Jis galėjo turėti fantazijų apie moterų surišimą, lytinių aktų metu galėjo elgtis agresyviai su savo partnerėmis. Bėgant laikui, fantazijos ir, galbūt, aptakiai savo sutikimą duodančios partnerės pradėjo jo nebetenkinti, taigi jam prireikė aštresnių pojūčių“, – svarstė jis.
Anot kito psichologo L. Enniso, tokie žmonės kaip R. Williamsas „sugeba elgtis taip, kad nepatrauktų teisėsaugos dėmesio. Jie gali pasėdėti, susivaldyti ir palaukti geresnės progos, nelygu pusiausvyra tarp jų troškimo galios ir savikontrolės impulso. Panašu, kad šio vyro atveju parafilija eskalavosi: jis vis dažniau atsiduodavo savo deviacinėms seksualinėms fantazijoms. Taigi, postūmis tapo stipresnis už savikontrolę. Jis pradėjo prarasti budrumą“.
Prabėgus daugeliui metų nuo sulaikymo, tiek Kanados ginkluotosios pajėgos, tiek Tvido ir Belvilio regiono gyventojai bando pamiršti R. Williamsą. Jis buvo gėdingai išmestas iš Kanados kariuomenės. Iš jo buvo atimti rangai, medaliai, uniformos. Taip pat buvo sunaikintas raštas, patvirtinantis, kad jis yra Karališkųjų Kanados oro pajėgų karininkas. Automobilis, kuriuo jis bandė pagrobti J. Lloyd, taip pat buvo sunaikintas. Tačiau jis toliau gauna pensiją.
Belvilyje T. Durkinas vice.com sakė, kad bendruomenė tebegerbia kariuomenę. Ir nors R. Williamso byla stipriai ją sukrėtė, „žmonės mėgina gyventi toliau. Žinoma, asmenys, kurie buvo tiesiogiai su tuo susiję, niekada nesugebės to pamiršti. Manau, kad ši bendruomenė daugiau nebebus tokia, kaip prieš tai, bet tuo pačiu metu žmonės moka atsigauti ir gali daug ką įveikti“.
