Nuo juoko iki realybės

Pardavimų specialistu prisistatantis vyras pasakoja, kad iš pradžių ši idėja jam tebuvo juokas, tačiau ilgainiui ji tapo realybe.

„Darbo metu per pertrauką naršiau socialiniuose tinkluose. Mano žmona Giedrė su savo drauge Gerda turi tatuiruočių studiją. Žiemą Gerda paskelbė tatuiruočių konkursą, kad už įdomiausią tatuiruotės idėją ir paaiškinimą, kodėl nori ją pasidaryti, ji tai atliks nemokamai, – prisimena Andrius. – Nežinau kodėl, bet man į galvą šovė Kėdainių agurkėliai. Susiradau būsimos tatuiruotės nuotraukų, pridėjau prie komentarų ir parašiau: „Nes jie labai skanūs ir traškūs“. Taip ir palikau. Priėmiau tai kaip nuotykį. Maniau, jog taip pat reagavo ir Gerda.“

Tačiau akivaizdu, jog viskas paprastai nesibaigė: „Tada tiek žmonės, tiek ji pati turėjo balsuoti už labiausiai patikusią idėją. Laimėjo žmogus ne su tokia crazy idėja kaip mano, aš likau garbingoje antroje vietoje. Tačiau tatuiruočių meistrę taip sužavėjo mano mintis, kad ji po kurio laiko pasiūlė vis dėlto man ją įgyvendinti.

Iš pradžių buvo linksma, bet paskui pamaniau: „O kodėl gi ne?“. Tuo labiau, kad žinojau, jog Gerda yra tikrai gera, kruopšti, atsakinga meistrė ir darbą atliks tikrai profesionaliai bei kokybiškai.“
Tatuiruočių meistrė dar papildė, jog viena iš skelbto konkurso sąlygų buvo, kad labiausiai jai pačiai patikęs dizainas laimės minėtą konkursą: „Man buvo iššūkis padaryti tokią tatuiruotę, nes norėjau pavaizduoti ją kuo realistiškiau. Taigi, nusprendėme, kad ištatuiruosime Andriui tą Kėdainių agurkėlių stiklainį.“

Andrius Griciūnas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tokių reakcijų nesitikėjo

„Kėdainių konservų“ marinuotų agurkėlių tatuiruotę vyras „patupdė“ dešinės šlaunies išorinėje pusėje.

„Turiu ne vieną ir ne dvi tatuiruotes, tai man ji nebuvo jokia naujiena. Mano išvaizda yra kiek iššaukianti. Šiais laikais jau gal ne taip krenta į akis, bet taip kaip atrodžiau prieš gerus dešimt metų, buvo labai neįprasta.

Kiekvieno požiūris į tatuiruotes yra skirtingas – vieni darosi dėl mados, kiti – kad jiems kažką reiškia, dar kiti – darosi vardan darymo, o aš pasidariau... toks gyvenimo tarpsnis, tokia idėja, – linksmai apie apsisprendimą pasakoja Andrius. – Esu toks ciniškas realistas – ne ant kaktos pasidariau ir mano darbui mano gyvenimui tai netrukdo. Kodėl gi ne? Linksma. Gyvename tik vieną kartą.“
Paklaustas, kaip į jo iššūkį reagavo šeima, draugai, pašnekovas toliau nestokojo geros nuotaikos.

„Tiesą sakant, tėvai dar nežino. Bet nieko, prie progos pasakysiu. Mano žmona dar labiau iššaukiančiai atrodo negu aš, tai jai toks mano poelgis nekliūva. Aišku, tokią tatuiruotę, mano galva, retas pasidarytų, – susimąsto vyras. – Internete galvojom sulauksime daug prieštaringų komentarų dėl pačios idėjos, bet, mūsų nuostabai, to nebuvo. Netgi studijoje, jau padarius tatuiruotę ir įkėlus ją į socialinius tinklus, juokėmės ir laukėme, kokios bus internautų reakcijos. Taip, visi gyrė jos išpildymą, bet, mūsų nuostabai, nepeikė ir gan keistos mano idėjos.

Aš kažkada turėjau ilgą barzdą, iki pusės torso ir, kai grįžau iš užsienio, kur kurį laiką gyvenau, prieš kokį dešimtmetį, labai žiūrėdavo į mane. Būna dar ir dabar kartais sulaukiu įdėmių žvilgsnių, bet jau pripratau ir nekreipiu dėmesio. Nebe tas amžius, kad reaguočiau.“

Andrius Griciūnas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tatuiruotės populiarėja

Gerda sako, jog paskelbus konkursą, kažkokių neįprastų ar keistų tatuiruočių idėjų, norų ji nesulaukusi.

„Šis Andriaus stiklainis buvo keisčiausias. Visi kiti kėlė standartinius kūrinius, nes pats konkursas nebuvo „ant bajerio“. O kadangi žmonės šiuo metu yra labai jau pagavę tą tatuiruočių bangą, tai visi norėjo laimėti, o laimėjimo atveju būtų turėję tatuiruotis pasirinktą piešinį, – paaiškina pašnekovė. – Po truputį vis daugėja žmonių, kurie nori kažkurią savo kūno vietą papuošti kokiu nors piešiniu ar ženklu. Užsienyje jau seniai yra tas pakylėjimas, bet Lietuvoje jis dar tik pradeda įsisiūbuoti, kasmet vis daugėja, norinčių turėti tatuiruotę.“

Paprašyta pasidalinti patirtimi, kokios idėjos šiuo metu yra populiariausios tatuiruočių meistrė sako: „Dabar labiau populiarios minimalistinės, linijinės, mažytės tatuiruotės, ženkliukai, gal daugiau animacinių, anime personažų žmonės nori. Taip pat ateina ir tokių, kurie nori kažko man asmeniškai įdomesnio, keistesnio. Aišku, gražu gėlės, gamtos motyvai, bet va, pavyzdžiui, agurkėlių stiklainiuką tikrai ne kas dieną gauni padaryti.

Esu dariusi „Coca–Cola" buteliuką, po agurkėlių atsirado viena moteris, pageidavusi išsitatuiruoti „Heineken" alaus skardinę, o daugiau kol kas neteko daryti tatuiruočių su prekių ženklais.“

Andrius Griciūnas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pareikalavo daug kruopštumo ir kantrybės

Gerda prisipažįsta, jog „Kėdainių konservų“ marinuotų agurkėlių tatuiruotę daryti buvo labai sunku, tačiau džiaugiasi rezultatu: „Ją su pertraukėlėmis dariau apie septynias su puse valandos. Realus jos dydis yra apie 10–11 cm iš aukščio. Tatuiruotė nėra didelė, bet pareikalavo labai daug pastangų ir kruopštumo. Aš tai priėmiau kaip iššūkį sau, kaip meistrei.“

Tuo metu Andrius sako, kad pati procedūra jam nebuvo skausminga.

„Kadangi tai ne pirma tatuiruotė, tai man jau yra įprasta ir nebeskausminga. Netgi mokslininkų yra įrodyta, kad darant tatuiruotes, išsiskiria laimės hormonas endorfinas. Jaučiamas netgi tam tikras palaimos jausmas, dėl kurio daugelis žmonių pradeda darytis tatuiruotes. Aišku, priklauso nuo vietos, bet būna, kad iš pradžių skauda, bet paskui išsiskyrus endorfinui, tas jaukus, gana malonus skausmas pradeda patikti ir teikti malonumą. Dėl to ir būna taip, kad atsiranda ant kūno daug tatuiruočių.

Taigi, man asmeniškai neskauda. Man sunkiau išgulėti vienoje pozoje nejudant negu jausti skausmą“, – prisipažįsta vyras ir priduria, jog kol kas ateičiai jokių naujų iššūkių sau nėra išsikėlęs: „Niekada negalvoju iš anksto, labai spontaniškai viskas vyksta. Kaip ir šiuo atveju – viskas prasidėjo nuo šmaikščios idėjos, o paskui, kadangi pasakiau, kad darysiuosi, negalėjau atsiimti savo pažado, nes esu žodžio žmogus.“

Gerda Valisinaitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tatuiruotės – meno kūriniai

Konkreti tatuiruočių atsiradimo istorija nėra žinoma. Tačiau, kaip rašoma internetinėje enciklopedijoje „Vikipedija“, spėjama, jog joms apie keturiasdešimt tūkstančių metų. Seniausių rasta tiriant Egipto piramides (ant mumijų odos matosi piešinio liekanos). Tatuiruota įrankiais, pagamintais iš rago ir kaulo. Tatuiruotė buvo tarsi išskirtinumo žymė, kurią panoro turėti genties vadai, geriausi medžiotojai, kariai, giminės vyriausieji ir žyniai. XIX a. ėmė tatuiruotis ir aristokratai.

Senovėje tatuiruotės buvo tarsi asmens tapatybės dokumentas. Jos nusakydavo priklausymą tam tikrai genčiai ar tautai (kiekviena gentis turėjo savitus simbolius, piešinius), socialiniam sluoksniui. XX a. paplito tatuiravimas kalėjimuose. Šiais laikais tai atspindi žmogaus pasaulėžiūrą, mąstymo būdą, gyvenimo stilių.

Gerdos nuomone, daug drąsos turėti labai neįprastą tatuiruotę nereikia. Anot jos, mūsų šalyje apskritai daugeliui žmonių tatuiruotės vis dar kelia nemalonias asociacijas: „Siejasi su kalėjimu, turi turėti prasmę. Bet iš tikrųjų ta reikšmė gal ir atėjusi iš kalėjimo, nes ten tam tikri ženklai, piešiniai turi kažkokią reikšmę. Taip išeina, kad tu nešioji ne kiek tatuiruotę, kiek jos reikšmę.“
Ji taip pat pažymi, jog šiais laikais tatuiruotė jau yra labiau meno kūrinys, meninė išraiška.

„Aišku, mano nuomone, mes vis tiek pasirenkame kažką ne be reikalo – kad ir tam tikras gėles pasirenkame dėl kažko, nėra, kad šiaip sau. Manau, kad reikšmė kažkur vis tiek slypi, gal ne visi ją suprantame, bet ji yra, – svarsto pašnekovė. – Vieni nori švelnesnių, kiti – labiau iššaukiančių, neįprastesnių, kad ir tas Kėdainių marinuotų agurkų stiklainis. Aišku, čia viskas gavosi netikėtai, bet, manau, yra žmonių, kurie pasidaro tatuiruotes, nes galbūt nori dėmesio, kurio trūksta, taip išreiškia save.“

Andrius Griciūnas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Tatuiruos 5 litus

Tatuiruočių meistrės teigimu, norint išgauti gražų ir kokybišką kūrinį ant kūno, nemažai įtakos turi ir į priekį žengiančios technologijos.

„Įtakos turi viskas net ir vaizdo medžiaga, pateikiama internete. Pavyzdžiui, prieš 20 metų nebuvo galima įsijungti Youtube ir pasižiūrėti, kaip daro, kokias adatas naudoja ir pan. Dabar vis daugėja seminarų iš užsienio meistrų, kuriuos gali nusipirkti ir žiūrėti, kaip daromos tatuiruotės viena ar kita adata, nes jų irgi yra skirtingų dydžių, storių, ilgių ir pan.

Gerėja ir dažų kokybė bei apskritai visa informacija yra lengviau pasiekiama. Daugiau meistrų yra, galima bendrauti tarpusavyje, dalintis patirtimi, informacija“, – apie tobulėjimo galimybes pasakoja profesionalė.

Tiesa, ji atskleidžia, jog prieš darydama agurkėlių stiklainio tatuiruotę, su niekuo nesikonsultavo.

„Susiradau dvi nuotraukas, kuriose pavaizduoti Kėdainių marinuotų agurkėlių stiklainiai. Pasiruošiau maketą – pagal vieną dariau formą, o pagal kitą derinau etiketės spalvas. Dariau pati viena, bet darymo metu kolegos vis prieidavo, paklausdavau, ar reikia kažkur patamsinti, pašviesinti – su kolegomis visada konsultuojamės, nėra turbūt tatuiruotės, dėl kurios nesikonsultuotume vienas su kitu“, – komandiniu darbu džiaugiasi pašnekovė.

Vis tik, kaip ji pati sako, kiekviena tatuiruotė – iššūkis: „Visai neseniai sugalvojau, kad ateityje norėčiau kiek įmanoma realistiškiau ištatuiruoti penkių litų monetą. Kodėl, nežinau, tiesiog taip sugalvojau. Jau netgi radau kam ją darysiu, kolegai. Mes vienas kitam visuomet „pasirašom“ atlikti bandymus ant savo kūno.“