Be jokios akivaizdžios priežasties išryškėjusi dėmė tolydžio plito, kol galop įgavo veido pavidalą. Kol veidas formavosi, dėmė, esą, slankiojo iš vienos vietos į kitą. Išgąsdinta tokių procesų, M. G. Pereira net kelis kartus stengėsi dėmę pašalinti įnirtingai šveisdama grindis. Kadangi savarankiškos pastangos buvo bergždžios, moteris nutarė kreiptis pagalbos į savo vyrą Juaną ir sūnų Miguel. Juano priimtas sprendimas buvo daug drastiškesnis nei primityvus šiūravimas šepečiu. Iš pradžių tėvas su sūnumi kaip reikiant pasidarbavo kirtikliais, o tada išbetonavo naujas grindis. Maždaug savaitę viskas ir vėl atrodė kaip įprastai. Tačiau netrukus išryškėjo tas pats veidas, rašoma portale historicmysteries.com.

Skeletai po virtuvės grindimis

Pereirų neapleido noras išgyvendinti tą vaizdą visiems laikams, tačiau žinia apie jį jau ėmė plisti tarp žmonių. Gandai netrukus apskriejo visą nediduką Ispanijos miestelį. Kai informacija apie Belmeso veidą (taip jau tada buvo vadinamas grindyse išryškėjęs atvaizdas) pasiekė merą, jis ėmėsi veiksmų, kad veidas nebūtų sunaikintas. Siekiant jį nuodugniai ištirti, buvo nutarta atsargiai iškelti visą grindų plotą. Šeima, savo ruožtu, kreipėsi į vietos tarybą su prašymu kaip nors padėti atsikartyti tuo nelemtu veidu ant grindų.

Į namus atvykę inspektoriai nutarė imtis virtuvės kasinėjimų. Tada toks būdas buvo pripažintas vieninteliu ir tinkamiausiu metodu, kurio derėtų imtis, ieškant atsakymo į klausimą, kodėl tas veidas išryškėjo.

Kol buvo aptikta akivaizdi užuomina, turėjusi padėti atsakyti į visus gluminusį klausimą, žemę po namu kasę darbininkai nespėjo nė atsakančiai pavargti. Po virtuvės grindimis, maždaug trijų metrų gylyje buvo aptikti keli skeletai. Kai kurie iš jų neturėjo kaukolių.

Ištyrus skeletus paaiškėjo, kad jiems – maždaug 700 metų. Kai amžius buvo nustatytas, kaulai buvo perlaidoti katalikiškose kapinėse, na, o virtuvėje žiojėjanti duobė – užpilta žemėmis ir užlieta nauju betono sluoksniu.

Jeigu miestelio taryba ir Pereiros tada galvojo, kad jų šlovės valanda pasibaigė, visi jie klydo, mat po poros savaičių ir vėlei išryškėjo veidas, tiktai jau kitas.

Pasirodantys ir išnykstantys veidai

Šįkart jau ėmė dėtis kitokie dalykai. Kitaip nei pirmą kartą, kai išryškėjo tiktai vienas veidas, kuris niekaip nesidavė pašalinamas nuo grindų, dabar čia ėmė rastis skirtingi veidai: vienas kuris nors išryškėdavo, o po kiek laiko vietoj jo jau buvo kitas. Kartais vaidai apsimainydavo vos per kelias valandas. Tarp tų, kurių nuotraukos buvo paviešintos, pavyksta atpažinti moteriškų ir vaikiškų bruožų. Miesto taryba šio to ėmėsi, kad pagelbėtų Pereiroms, tiktai nuo tų veiksmų šeimos gyvenimas dar labiau komplikavosi.

Šįkart žinia apie Pereirų name atsirandančius veidus pasklido ganėtinai plačiai – ne tik už Belmeso, bet net ir už Ispanijos ribų. Kadangi pranešimai pasiekė ir Vokietiją, jais negalėjo nesusidomėti žinomas paranormalių reiškinių tyrinėtojas Hansas Benderis. Kaip tik jisai tą fenomeną ir pavadino svarbiausiu tokio tipo įvykiu per visą šimtmetį.

Nuo pat pradžių Pereiros tenorėjo atsikratyti išryškėjančiais veidais, sukėlusiais miestelyje nemenką sujudimą, o juos pavertusiais įkyraus dėmesio centru. Deja, kai ši istorija tapo tarptautinio masto naujiena, smalsuolių tiktai padaugėjo. Lankytojai miniomis būriavosi prie namo. Kuo įvairiausi mokslininkai, studentai, dvasininkai, policijos pareigūnai, žurnalistai ir, aišku, skeptikai – visi norėjo savomis akimis pamatyti mįslingą reiškinį.

Atvaizdų tyrinėjimas

Prasidėjo nuodugnus tyrimas. Virtuvės grindų betono pavyzdžiai buvo nusiųsti į Keramikos ir stiklo institutą (ICV). Čia dirbę mokslininkai neaptiko jokių pigmentų arba dažų pėdsakų, todėl teoriją, kad reiškinys – suklastotas, teko atmesti.

Likęs grindų plotas buvo nufotografuotas, tada uždengtas gaubtu, o gaubto kraštai – užsandarinti. Galop net ir virtuvės durys bei langai buvo užsandarinti vašku.

Vokietijos televizijos kanalo reporteriai nufilmavo visą saugumo sumetimai vykdytą procesą. Jį, žinoma, stebėjo ir garbingus postus užimantys vietos atstovai. Įsitikinus, kad niekas tikrai negalės prikišti nagų prie paslaptingos vietos ir likti nepastebėtas, virtuvė trims mėnesiams buvo palikta ramybėje. Kada, praėjus nustatytam terminui, įvyko oficialus virtuvės atidarymas, Belmeso veidai buvo pasislinkę ir pasikeitę.

Skepticizmas ir įvairios teorijos

Pereirų namuose vykę paslaptingi reiškiniai patraukė ir tyrėjų dėmesį. Jie ėmėsi eksperimentų, kurių tikslas buvo patvirtinti arba paneigti, kad fenomenas – suklastotas.

Vieni testai nedavė galutines išvadas padaryti leidusių rezultatų, tačiau kitais pavyko išsiaiškinti, kad ant betono grindų nebuvo nė menkiausių dažų pėdsakų.

Teko svarstyti ir kitas galimas mįslingo reiškinio priežastis. Pavyzdžiui, buvo prisimintas toks procesas kaip projekcinė termografija, arba psichokinetinė fotografija (angl. – „thoughtography“). Tai yra psichokinetinis žmogaus gebėjimas suprojektuoti ant paviršiaus vaizdą arba sąmoningai, arba atsitiktinai. Jeigu tokia ir būtų buvusi reiškinio priežastis, labiausiai dėl veidų atsiradimo būtų reikėję įtarti Marią Pereirą.

Veidus tyrinėję mokslininkai pastebėjo, kad daugelio iš jų išraiškos buvo identiškos Marios veido išraiškai. Dar viena moters nenaudai bylojusi aplinkybė buvo ta, kad veidai paprastai išryškėdavo tada, kai ji buvo kur nors netoliese. Kai moteris išvykdavo iš namų, mįslingi procesai liaudavosi.
Visgi 2004-ųjų vasario 3-iąją buvo gautas tokį aiškinimą paneigęs argumentas. Minėtos dienos rytą Maria Pereira mirė. Nepaisant šito, veidų ir toliau atsirasdavo ant akmeninių virtuvės grindų.
Nors skeptikų toli gražu nestinga, kai kurie žmonės tiki, kad nepaaiškinamas reiškinys kartojasi iki dabar.