Juodos katės neretai laikomos nelaimių pranašėmis ir siejamos su raganystėmis. Dėl tokių sąsajų nemenkas skaičius juodų kačių kitados buvo išskerstas. Tačiau kas žmones privertė priskirti tokią reikšmę gyvūnų kailio spalvai? Kokia tikroji priežastis, dėl kurios juodos katės pelnė prastą reputaciją? Šis tas turėtų paaiškėti, susipažinus su portale thevintagenews.com skelbiama publikacija.
Net keletas versijų
Kaip minima istoriniuose šaltiniuose, senovės Egipte katės buvo garbinamos dar 2800 m. pr. Kr. Daugelis egiptiečių bent vieną katę būtinai augino savo namuose, mat šie gyvūnai jiems simbolizavo sėkmę. Minėtina, kad deivė Bastet, be kita ko, laikyta ir sergstinčia nuo ligų bei piktųjų dvasių, buvo vaizduojama kaip moteris juodos katės galva.
Romėnų poetas Ovidijus, Bastet kulto įkvėptas, 1 m. po Kr. parašė eilėraštį, kuriame pasakojama, kaip deivė Diana, pabėgusi iš Egipto ir besislapstydama nuo Tifono, įgavo katės pavidalą. Manoma, kad šis eilėraštis galėjo padaryti įtaką Romos imperatoriui Teodosijui I Didžiajam, 375 m. po Kr. uždraudusiam visas pagoniškas religijas, įskaitant ir tas, kurių garbinimo objektas buvo Bastet.
Istorijų, kuriose figūruoja juodos katės, pavyksta rasti ir viduramžių folklore. Pavyzdžiui, vienas pasakojimas byloja, kad sykį kažkoks vyras su sūnumi pamatė juoda katę ir ėmė svaidyti į ją akmenis.
Sužeistas gyvūnas įstengė pabėgti ir pasislėpti namuose, kuriuose, kaip buvo žinoma, gyveno moteris. Toji moteris, daugelio įsitikinimu, buvo ragana. Šie įtarimai įgavo dar tvirtesnį pagrindą, kai kitą dieną jinai pasirodė šlubčiojanti ir apdaužyta. Daugelis ėmė manyti, kad toji moteris – užsimaskavusi katė.
Dėl tokių pasakojimų ir jų skleidžiamos ideologijos juodos katės atsidūrė tų, kurie tikėjo po Europą plintančiu raganavimu, taikinyje.
Viduramžiai – juodoms katėms nepalankiausias metas
XII a. buvo tikima, kad per šėtono garbinimo ritualus juodos katės pavidalu apsireiškia velnias. Vėliau juodų kačių, kaip demoniškų padarų įvaizdį, dar labiau įtvirtino popiežius Grigalius IX, paskelbęs, kad tie gyvūnai yra šėtoniškos prigimties, kad tai – pusiau katės, pusiau žmonės, panašiai kaip deivė Bastet. Toks Katalikų Bažnyčios vadovo postulatas ir jo paskatinti teismai veiksmingai atgrasė daugelį žmonių nuo pagoniškų tikėjimų.
Juodų kačių reputacija tolydžio prastėjo, kadangi buvo diegiama mintis, esą gyvūnai, turintys juodą kailį arba plunksnas, kaip antai juodos katės, varnos ir krankliai, yra nelaimių pranašai ir mirties simboliai. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad jei juoda katė perbėga kelią šviečiant mėnesienai, vadinasi, prasidės epidemija. Italijoje juodos katės įsitaisymas ant ligonio lovos buvo tapatinamas su besiartinančios mirties vizija.
Kaip teigia istorikė Irina Metzler, didžiausią baimę daugeliui kėlė nepriklausoma kačių prigimtis. Katės, anot mokslininkės, gąsdino žmones, nes būtent dėl savo prigimties asocijavosi su tuo, kas pažįstama, ir tuo, kas nepažinu.
Prasidėjo raganų medžioklė
XV a. pradžioje popiežius Inocentas VIII paskelbė, kad juodos katės – velnio numylėtinės ir raganų stabai. Šia mintimi buvo persismelkusi ir įvairių tautų mitologija. Pavyzdžiui, keltai tikėjo, kad katė Sith buvo juodoji fėja, pasiglemždavusi žmonių sielas. Anot legendos, devynis kartus ji buvo pasivertusi žmogumi. Velse buvo tikima, kad monstriška katė Palug išaugo iš juodo katinėlio.
Benames kates maitindavusios ir taip prisijaukindavusios senos moterys buvo privedamos iki isterijos, kadangi joms tekdavo stoti prieš teismą dėl to, kad neva užsiima raganavimu. Benamės katės Europoje buvo laikytos raganų palydovėmis ir netgi seklėmis. Paplito įsitikinimas, kad katės, pasitelkusios juodąją magiją, galėjo nugvelbti žmogaus sielą ir užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu.
Raganomis laikytų moterų dažniausiai laukdavo negailestingas nuosprendis – būti sudegintoms ant laužo kartu su savo katėmis. Vis dėlto esama nemažai liudijimų, kad katės po kiek laiko sugrįždavo į raganų namus. Daugelis net buvo įtikėję, kad jos pajėgios prisikelti iš numirusių. Ta aplinkybė, kad prie namų veikiausiai slampinėjo būriai benamių padarėlių, kurie iš išvaizdos labai panašūs, kad ir kokia akivaizdi, nieko per daug nedomino.
Pirmaisiais XIII a. dešimtmečiais Europoje siautusi raganų medžioklė tęsėsi net iki Naujojo Pasaulio kolonizavimo. Vieni ryškiausių su ja siejamų įvykių – tai XVII a. JAV surengti Salemo raganų teismai.
Keletas žodžių apie marą
Istorikai įsitikinę, kad masinis juodų kačių skerdimas Europos žemyne iš dalies paskatino buboninio maro išplitimą XIV a. pirmoje pusėje. „Juodąja mirtimi“ dažnai įvardijama epidemija Europą pasiekė per prekybinius laivus. Graužikų ir blusų pernešamas užkratas ėmė ypač sparčiai plisti. „Juodosios mirties“ aukos skaičiuojamos dešimtimis milijonų europiečių ir Azijos gyventojų. Buboninio maro epidemija priskiriama vieniems pragaištingiausių maro protrūkių per visą žmonijos istoriją.
Kiekvienas puikiai žino, kad katės – nuožmiausi nelemtų graužikų priešai, tačiau dėl masinio kačių skerdimo jų populiacija buvo ganėtinai sumenkusi, todėl graužikų kiekiai automatiškai išaugo. Kadangi pelės ir žiurkės buvo vienos pagrindinių buboninio maro išnešiotojų, ligos plitimas įgavo akivaizdų pagreitį.
Kai kam juoda katė simbolizuoja laimę
Nors apskritai juodoms katėms priskiriama ne kokia reputacija, daugeliui jos siejosi su laime. Pavyzdžiui, VIII a. šie gyvūnai buvo laikomi laivuose ir ne vien tam, kad medžiotų graužikus. Jūreiviai tikėjo, kad katės geba tiksliai numatyti oro sąlygas, ir šiaip jau laikė jas sėkmingo laivo parplaukimo namo garantu. Net ir jūreivių žmonos dėl visa ko namuose laikė juodus katinus.
Japonijoje juodos katės buvimas namuose reiškia didesnę tikimybė, kad seksis meilėje, o Anglijoj ir Airijoje juodos katės perbėgimas per kelią laikomas geru ženklu. Škotijoje tikima, kad prie durų besiglaustanti juoda katė pritraukia į namus turtus, o Anglijos Midlandso regione tokie gyvūnai laikomi idealia vestuvine dovana, garantuojančia nuotakai laimingą gyvenimą ir kuo palankiausią likimą.
Juodų kačių pagalba, esą, turėtų kliautis ir lobių ieškotojai. Remiantis Čilės tautosaka, juoda katė tiesiog privaloma leidžiantis į karbunkulo (legendinis gyvūnas, kuriam, kaip buvo tikima, priklausė didžiuliai turtai) paieškas.
Šiandien įsigalėjęs požiūris
Populiariosios kultūros suklestėjimas nulėmė palankesnį požiūrį juodų kačių atžvilgiu. Juoda katė tapo dažnu Helovino simboliu, be to, juodoms katėms neretai skiriamas žinomus pramoginio žanro kūrinių personažus lydinčių kompanionų vaidmuo – tereikia prisiminti Salem iš komiksų knygos ir serialo „Raganaitė Sabrina“ („Sabrina the Teenage Witch“) arba Binxą iš filmo „Fokus pokus“ („Hocus Pocus“).
Dėl kailio spalvos juodos katės tapo anarchosindikalizmo (socialinė teorija ir judėjimas, siekiantis kapitalistinę santvarką pakeisti profesiniais darbininkų susivienijimais paremta socialine tvarka) simboliu.
Nors manoma, kad žmonės juodas kates renkasi rečiau, gyvūnų prieglaudų darbuotojai su šituo kategoriškai nesutinka. Tiesa, pavyzdžiui, spalį iš prieglaudų į žmonių namus iškeliaujančių juodų kačių gerokai sumažėja, bet šią tendenciją derėtų sieti su gyvūnų saugumu: dažnai nerimaujama, kad juodos katės gali kaip nors nukentėti dėl sąsajų su Helovinu.
Wayne‘o Morriso dėka rugpjūčio 17-oji JAV yra minima kaip Juodų kačių pripažinimo diena. Iniciatyvos jisai ėmėsi norėdamas pagerbti dabar jau mirusią savo seserį June, auginusią juodą katiną, vardu Sinbadas.
Nors dabar juodomis katėmis žavimasi, su jomis siejami prietarai ir toliau egzistuoja. Bene populiariausias yra įtikėjimas, kad juodai katei perbėgus per kelią nesiseks. Dar manoma, kad nevalia lysti po kopėčiomis paskui juodą katę. Bet lysti po kopėčiomis, ar šiaip ar taip, pavojinga. Tad kuo gi čia dėta juoda katė?
