Neįtikėtinas populiarumas aktorių be galo erzino, tačiau kai publikos dėmesys išblėso, jis ėmė abejoti, ar pasirinko tinkamą profesiją, rašoma portale kulturologia.ru. Visi lig vieno išgyvenimai turėjo poveikį sveikatai – tiek fizinei, tiek psichologinei būklei. Tai jie, o ne kas kitas, nulėmė pirmalaikį aktoriaus išėjimą.

Gyvenimas iki Šuriko

Artistiškumą ir meilę teatrui A. Demjanenka paveldėjo iš tėvo – vaidybinės-agitacinės grupės „Siniaja bluza“ (Mėlyna palaidinė) nario, operos teatro artisto ir konservatorijos dėstytojo Sergejaus Demjanenkos. Visą savo laisvalaikį mažametis Saša leido arba su tėvu teatre, arba meninės saviveiklos būrelio užsiėmimuose, taigi, dar ankstyvoje jaunystėje nutarė sekti tėvo pėdomis.

Demjanenka vyresnysis buvo meniškos sielos, impulsyvaus charakterio, smalsus, tačiau nepastovus žmogus. Vos tiktai gimė sūnus, jisai paliko šeimą – ėmė gyventi su kita moterimi. Tiesa, vėliau sugrįžo pas pirmąją žmoną, tačiau po kelių metų vėl išėjo, ir tąkart visam laikui. Nepaisant tokio elgesio, Aleksandrui tėvas visada buvo didžiausias autoritetas, idealiausias pavyzdys ir beribio dievinimo objektas. Būtent dėl tėvo įtakos sūnus ir pasirinko aktoriaus profesiją.

A. Demjanenkos, kaip aktoriaus, talentas buvo pastebėtas ne iš karto. Kai į Sverdlovską, miestą, kuriame tuo metu gyveno šeima (dabar – Jekaterinburgas), atvyko Maskvos teatro (MChAT) priėmimo komisijos atstovai, A. Demjanenka taip susijaudino, kad susikirto per egzaminą. Kadangi nepasisekė, jis ėmė studijuoti vietos universiteto teisės fakultete, bet jau po metų suprato, kad privalo išnaudoti visas įmanomas galimybes, ir išvyko į sostinę šturmuoti aukštųjų teatro mokyklų. Šįkart jį priimti buvo nusiteikęs ir Boriso Ščiukino teatro institutas, ir GITIS (Rusijos teatro meno akademija), tačiau kadangi pastarojoje mokėsi tėvas, A. Demjanenka ją ir pasirinko.
A. Demjanenka nė iš tolo nepriminė stropaus studento: paskaitas praleidinėdavo dažniau nei bet kuris kitas bendrakursis, galėjo vidury užsiėmimo pakelti ranką, paprašyti leidimo išeiti iš auditorijos ir išvažiuoti į Sverdlovską. Vis dėlto dėstytojai daug ką A. Demjanenkai atleido, kadangi profesorius Josifas Rajevskis jį laikė vienu talentingiausių studentų, tikėjo jo sėkme ir prašė nepraleisti bent aktorinio meistriškumo užsiėmimų.

Kai mokėsi antrame kurse, A. Demjanenka pradėjo filmuotis kine, režisierių Aleksandro Alovo ir Vladimiro Naumovo kuriamose juostose. Minėtina, kad nuo pačių pradžių A. Demjanenkai buvo patikėti kuklių, inteligentiškų, padorių, tačiau principingų jaunuolių vaidmenys. Pirmuosiuose filmuose jam teko persikūnyti į fotografą, architektą, spaustuvės darbuotoją, žurnalistą ir dirigentą, žodžiu, kūrybinės inteligentijos atstovus. Tarp pirmųjų A. Demjanenkos darbų būta ir pagrindinių vaidmenų (filmuose „Suaugę vaikai“, „Dimos Gorino karjera“, „Taika tam, kuris įeis“, „Reisas be krovinio“ ir kt.). Visgi nė vienas iš jų neatnešė tokios sėkmės kaip ta, kuri užgriuvo nusifilmavus Leonido Gaidajaus režisūriniuose darbuose.

Garsiausias ir daug ką nulėmęs Šuriko vaidmuo
Iš tikro Šurikas pradžioje buvo Ediku (remiantis kita pasakojimo versija – Vladiku). Būtent toks vardas buvo įrašytas „Operacijos Y“ scenarijuje. Filmo režisierius ganėtinai ilgai nesugebėjo rasti aktoriaus, jo galva, sugebėsiančio atlikti pagrindinį vaidmenį. Iš daugiau nei 40 bandymuose sudalyvavusių pretendentų nė vienas nepadarė L. Gaidajui gero įspūdžio. Kurdamas filmo herojaus tipažą – inteligentišką išsiblaškėlį, nuolatos patenantį į kurioziškas situacijas, – jis daug ką nukopijavo nuo savo paties įvaizdžio žalioje jaunystėje. Taip jau nutiko, kad nuotraukoje pirmą kartą pamatytas kuklus jaunuolis su akiniais pabalnota nosimi jam ypač priminė jį patį. Pasirinkimas, kaip ilgainiui tapo aišku, buvo tiesiog idealus – ar kas galėtų ginčytis, kad A. Demjanenkos įvaizdis bent kiek neatitinka personažo.

„Man nereikėjo vaidinti Šuriko. Reikėjo tiesiog būti tam tikrose aplinkybėse“, – vėliau prisipažino aktorius.
Dėl Šuriko vaidmens iš prigimties tamsiaplaukį A. Demjanenką teko paversti blondinu. Apskritai, manipuliacijos su aktoriaus išvaizda buvo vykdomos taip dažnai, kad nuo įnirtingų perdažymų ant odos iškilo pūslių – tik per stebuklą aktorius nenupliko. Vis dėlto tai dar nebuvo didžiausi sunkumai, su kuriais A. Demjanenkai teko susidurti. Kai filmas išėjo į ekranus, aktorius tapo toks populiarus ir taip puikiai pažįstamas, kad jau nebegalėjo ramiai pasirodyti gatvėje: kone kiekvienas veržėsi prie jo prieiti, paduoti ranką, paploti per petį ir dar paklausti: „Šurikai, degtinę gersi?“ Toks familiarumas A. Demjanenkai buvo sunkiai pakenčiamas, todėl jis atsakydavo: „Aš jums ne Šurikas, o Aleksandras Sergejevičius.“ Deja, tikrąjį aktoriaus vardą mažai kas težinojo – visi tapatino jį su filmo herojumi, o A. Demjanenką tai be galo erzino ir netgi privedė iki depresijos.
Aleksandras Demjanenka

Begalinė šlovė, apie kurią svajoja dažnas aktorius, A. Demjanenkai tapo tikru prakeiksmu. Kadangi iš prigimties jis buvo uždaras, kuklus žmogus, perdėto dėmesio ir noro susibičiuliauti tiesiog nepakentė. Laisvu nuo darbo metu A. Demjanenka stengdavosi atsidurti kuo toliau nuo žmonių – leisdavo laiką netoli Sankt Peterburgo esančioje sodyboje. Čia daug skaitydavo ir klausydavosi mėgstamos klasikinės muzikos, o miesto gatvėmis vaikštinėdavo užsidėjęs tamsius akinius. Dėl tokio aktoriaus elgesio pasklido kalbos, esą jis sužvaigždėjo – susirgo žvaigždžių liga. A. Demjanenkos uždarumą ir kuklumą daug kas klaidingai laikė arogancija ir išpuikimu.
Aleksandras Demjanenka

Gyvenimas po Šuriko
Šuriko vaidmuo iškrėtė A. Demjanenkai piktą pokštą: ne tik žiūrovai, bet ir režisieriai nepajėgė įsivaizduoti aktoriaus kitokiu amplua. Po „Operacijos Y“ ir „Kaukazo belaisvės“ jam buvo pasiūlyta begalė vaidmenų, tačiau beveik visi jie buvo nereikšmingi, epizodiniai. Nors aktorius nepriekaištingai susidorojo su visiškai kitokia užduotimi – sukūrė ryškaus charakterio personažą (Ilja Sochatych) filme „Niūrioji upė“, vis dėlto paskesnis jo vaidmuo ir vėlei buvo tas pats Šurikas – inžinierius išradėjas L. Gaidajaus filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“. Po jo istorija pasikartojo: iki 9-o praeito amžiaus dešimtmečio vidurio A. Demjanenka ir toliau filmavosi, tačiau reikšmingų vaidmenų jam nieks neskyrė.

Aktoriui sunkiai sekėsi slėpti savo nusivylimą dėl šitaip susiklosčiusio likimo – dėl to, kad būtent Šuriko vaidmuo tapo jo vizitine kortele.

„Be galo apmaudu, nes aš ne tiktai Šuriką suvaidinau. Buvo ir tokių vaidmenų bei filmų, apie kuriuos dabartinis jaunimas nė nežino. Vis dėlto man asmeniškai nei „Operacija Y“, nei „Kaukazo belaisvė“ anaiptol nėra tokie filmai kaip „Taika tam, kuris įeis“, „Mano gerasis tėtis“ ar net „Niūrioji upė“. Tie vaidmenys nuskendo užmaršty, bet Šuriką prisimena visi, nors jį vaidindamas, kaip aktorius, tikrai nepadariau ne tiktai ko nors ypatingo, bet netgi nieko rimto... Prireikė Gaidajui šviesaus personažo – štai jis mane ir pasikvietė“, – yra pasakęs aktorius.

Vietos po saule paieškos ir bandymai prisijaukinti naują kinematografą

Antroje 9-o praeito amžiaus dešimtmečio pusėje pasiūlymų filmuotis tolydžio mažėjo. Ekrane A. Demjanenką pavydavo išvysti nebent filmuose-spektakliuose. Jam buvo ypač liūdna, kad režisieriai juo nesidomi.

„Man jau 60 metų, tačiau visiems tebesu Šurikas“, – liejo apmaudą A. Demjanenka.

Kaip tik tuo laikotarpiu jis pradėjo įgarsinti užsienietiškus filmus ir tapo vienu populiariausių dubliažu užsiimančių aktorių. Būtent A. Demjanenkos balsu staiga prakalbo Jeano-Paulio Belmondo, Roberto De Niro, Omaro Sharifo, taip pat Donato Banionio suvaidinti personažai. Pastarasis netgi pripažino, kad po A. Demjanenkos prisilietimo jo herojus tapo geriau įgarsintas nei suvaidintas.

Paskutiniu praeito amžiaus dešimtmečiu A. Demjanenka leidosi į savo vietos paieškas naujojo kinematografo kontekste, todėl sutiko nusifilmuoti pirmojoje rusiškoje situacijų komedijoje „Kavinė „Braškė“. Filmo pasirodymą lydėjo arši kritika A. Demjanenkos adresu. Projektas buvo įvertintas kaip itin prastos kokybės, o kolegos aktoriai jį pavadino menkaverčiu. Žinoma, tai buvo skaudus smūgis aktoriaus savimeilei ir dar labiau pagilino jį apimančią depresiją. Visi šie išgyvenimai galop atsiliepė sveikatai.

A. Demjanenka dirbo iki išsekimo, nuolatos važinėjo iš Sankt Peterburgo į Maskvą filmuotis „Kavinėje „Braškė“. Vieną dieną, kada vyko filmavimas, aktoriui atšoko akies tinklainė. Be operacijos išsisukti nepavyko, na, o reabilitacija buvo itin sunki. Vėliau A. Demjanenka pakliuvo į ligoninę dėl įtariamos skrandžio opos, bet jį ištyrus paaiškėjo, kad suprastėjusios savijautos priežastis – infarktas, be to, jau antras. 1999 m. rugpjūčio 23 d. buvo numatyta jo širdies operacija, bet likus dienai iki jos aktorius mirė. Mirties akimirką A. Demjanenkai buvo 62 metai.

Žinia apie aktoriaus mirtį visuomenę užklupo netikėtai, bet tai nekeista – juk niekas nežinojo nei apie jo problemas, nei apie asmeninį gyvenimą.
Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (159)