Larisa Popugajeva buvo 1937 m. Odesoje sušaudyto Komunistų partijos Rajono komiteto sekretoriaus duktė. Po šios tragedijos jo žmona, garsi menotyrininkė, su dukterimi grįžo į tuometinį Leningradą, jame Larisa baigė mokyklą ir įstojo į Leningrado universitetą. Dėl tėvo likimo jos ilgai nepriėmė į Komjaunimo organizaciją, bet mokytis leido. Prasidėjus karui, Larisa buvo Maskvoje, ten baigė medicinos seselių ir zenitininkų kursus. Karo metais pasimiršo, kad ji – „liaudies priešo“ duktė, Larisa galiausiai tapo komjaunuole, vėliau įstojo į Komunistų partiją.

Po karo ji tapo geologe (baigė mokytis Leningrado universitete) ir ėmė važinėti į ekspedicijas. Tuo metu pagrindinė SSRS mokslininkų užduotis ir tikslas buvo deimantų kasyklos.

Deimantai
Foto: Shutterstock

L. Papugajeva ėmė dirbti garsios geologės Natalijos Sarsadskich padėjėja. N. Sarsadskich per karą ieškojo brangiųjų akmenų Urale. Daug metų SSRS skyrė didžiules sumas deimantų paieškoms, bet jos buvo nesėkmingos. Urale ir Sibire dirbo ekspedicija „Amakinskaja“, kasmet mokslininkai iškasdavo daugybę šurfų (požeminis kasinys) ir išplaudavo tūkstančius kubinių metrų smėlio, bet rasdavo tik pavienių brangiųjų akmenų.

1954 m. situacija pasikeitė N. Sarsadskich dėka – ši moteris, neturėdama duomenų apie kasybą, vadovaudamasi vien intuicija, sugebėjo rasti vadinamuosius kimberlitinius vamzdžius Žemės plutoje, aptikusi mineralo piropo, kuris įprastai randamas šalia deimantų. SSRS tokio pobūdžio tyrimai buvo griežtai įslaptinti, todėl teko dirbti labai sunkiomis sąlygomis. 1950–1952 m. geologė nuėjo pėsčiomis ir nuplaukė gumine valtimi apie 1500 km Jakutijoje, rinkdama duomenis savo tyrimui. Rastus mėginius vėliau tirdavo Leningrado laboratorijose. Metodas su mineralu piropu atskleidė, kad rastuose pavyzdžiuose jau yra deimantų kruopelyčių. Reikėjo skubiai vykti į Jakutiją ir užbaigti darbus Daldynės upės pakrantėse, iš kur atvežė sėkmingiausių mėginių.

Leningrado mokslininkams pavyko įtikinti valdžios atstovus, kad naujasis metodas vertas dėmesio, jie suorganizavo naują ekspediciją. Metodo autorė N. Sarsadskich negalėjo vykti, nes buvo ką tik susilaukusi kūdikio; vietoje jos paskyrė jauną padėjėją L. Popugajevą. Moteris laukėsi, tačiau vardan deimantų ir mokslo atsisakė asmeninės laimės ir ryžosi abortui, kad galėtų vadovauti ekspedicijai.

Larisa Popugajeva
Foto: DELFI montažas / Shutterstock

Naujas metodas pasirodė esąs sėkmingas. Jie labai greitai rado kimberlitinių vamzdžių, kurie yra deimantų susidarymo terpė. Būsimą deimantų radimvietę L. Popugajeva pavadino „Zarnica“, rastoje vietoje įkalė stulpą. Apie tai, kas vyko vėliau, praėjus daugeliui metų žurnalistams papasakojo N. Sarsadskich, kuri šioje istorijoje tapo svarbiausiu, o tuo pačiu labiausiai įskaudintu asmeniu.

Geologė pasakojo: „Kai L. Popugajeva atvyko į Niurbą, į ekspediciją „Amakinskaja“ (Jakutijoje) su kimberlitų pavyzdžiais, ten vyko susirinkimas su vyresnybe, atvykusia iš Maskvos. Jos paprašė perskaityti pranešimą, o paskui, dangstydamiesi pretekstu, kad viskas, kas susiję su deimantais, yra slapta, tiesiog išplėšė visą medžiagą – nunešė į specialųjį skyrių ir užrakino. Tada ėmė ją įtikinėti, kad pereitų į ekspediciją „Amakinskaja“. Jie išleido milijonus ir nieko nerado, o čia – pergalė. Ją spaudė, žadėjo – neva, suteiksime darbą, apsiginsi disertaciją, be to, jei nesutiktų pereiti, grasino... Galiausiai ją įkalbėjo, į Niurbą atvyko korespondentų, kuriuos informavo, kad pirmą deimantų kasyklą SSRS atrado leningradietis geologas iš ekspedicijos „Amakinskaja“.“

Larisa Popugajeva
Foto: DELFI montažas / Shutterstock

Iš tiesų L. Popugajeva tapo šantažo, gąsdinimų auka. Jai priminė liaudies priešą tėvą, suėmė ir netgi apkaltino neteisėtu deimantų išvežimu. Du mėnesiai šitokių dalykų ją palaužė, moteris pasirašė dokumentą dėl perėjimo dirbti į ekspediciją „Amakinskja“ (ten ją priėmė atgaline data). O visus Leningrado mokslininkių tyrimus pasisavino geologai konkurentai. Kolegos iš Leningrado laikė tai išdavyste, taigi, L. Popugajevos karjera buvo sugadinta. Vėliau ėmė dalinti dovanas, pagyrimų raštus, bet tikrųjų atradėjų – L. Popugajevos ir N. Sarsadskich pavardžių Leningrado premijos laureatų sąraše 1957 m. nebuvo – vietoje jų premiją gavo kiti. Tikrajai metodo atradėjai ir geologei tyrėjai skyrė po ordiną. O vėliau ilgus metus šių moterų niekas neprisiminė.

Larisa Popugajeva
Foto: DELFI montažas / Shutterstock

Pirmosios telkinio atradėjos titulą L. Popugajevą atgavo tik 1970 m., kelerius metus iki mirties, o N. Sarsadskich – dar po 20 metų, 1990 m.

Šiuo metu šių moterų vardais pavadinti du dideli Jakutijoje rasti deimantai. Toje vietoje, kur L. Popugajeva kažkada įkalė pirmą žymenį – stulpą, dabar stovi didžiulės apdorojimo gamyklos, o netoli vietų, kur buvo rasta deimantų, pastatytame mieste Udačnas jai pastatytas paminklas.