Kuo išsiskyrė žinomų diktatorių kasdienis racionas ir dėl kokių gi priežasčių jie sau neleido kulinarinių įmantrybių?
Mao Dzedongas
Vienas žinomiausių Kinijos politikų maitinosi be jokios tvarkos ir jokio sistemingo raciono jis nepripažino. Mao Dzedongo gyvenimo būdas galėtų būti pateiktas nebent kaip ypač ydingo elgesio pavyzdys. Jo kasdienybėje vyravo chaosas, jis kone nuolatos gėrė stiprią žaliąją arbatą, itin daug rūkė, o valgė, kai ištaikydavo laiko arba pajusdavo, kad metas pasistiprinti.
Maitinimosi sąlygos Mao Dzedongui visiškai nerūpėjo: jisai galėjo apsieiti ir be stalo, ir be stalo įrankių. Valgydavo šis veikėjas gana greitai, dažniausiai vienas, tuo pat metu skaitydamas kokią nors jį sudominusią knygą.
Mao Dzedongo valgiai įmantrumu neišsiskyrė. Jis mėgo ryžius su daržovėmis ir troškintą mėsą. Mėgstamiausias Mao Dzedongo patiekalas – šviežias karpis, virš ugnies padžiovintos raudonosios paprikos ir troškinta kiauliena sojų padaže. Beje, raudonąsias aitriąsias paprikas Mao Dzedongas galėjo valgyti tiesiog ankštimis ir po kelias iš eilės.
Benito Mussolini
Benito Mussolini pripažino tik itališką virtuvę, o, tarkim, prancūzišką maistą jis laikė visiškai beverčiu. Italijos fašizmo įkūrėjas ypač uoliai puoselėjo šeimyninių pietų tradiciją, todėl visi jo šeimos nariai (žmona ir penketas vaikų) bent kartą per dieną būtinai susėsdavo prie pietų stalo. Vienu iš prioritetinių patiekalų B. Mussolini laikė česnakų salotas. Česnakus jis valgė su alyvuogių aliejumi ir citrinų sultimis.
Adolfas Hitleris
Nuo 1931-ųjų Adolfas Hitleris laikėsi vegetariško mitybos plano, o vienais dažniausių jo vartojamų produktų buvo virti žiediniai kopūstai, makaronai ir žirniai.
Kai kurie istorikai įsitikinę, kad tokio skurdaus raciono fiureris laikėsi ne šiaip sau. Jie tvirtina, kad vegetarizmą A. Hitleris laikė ypatingosios savo ideologijos dalimi. Šią savo išvadą mokslininkai grindžia brėždami tam tikrą paralelę: juk vartojant mėsą neva užteršiamas žmogaus genofondas, lygiai kaip besimaišant rasėms. Vis dėlto remiantis labiau pripažinta teorija, aiškinančia A. Hitlerio apsisprendimą pasirinkti būtent vegetarišką mitybą, šis politinis veikėjas pernelyg dažnai susidurdavo su virškinimo problemomis: jį, esą, neretai kamuodavo pilvo pūtimas ir vidurių užkietėjimas.
Kadangi perėjus prie vegetariško raciono pilvo bėdos niekur nedingo, Antrajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos A. Hitleris ėmė maitintis vien karštomis sriubomis ir trintomis daržovėmis.
Jaunystėje, kol dar nebuvo vegetaras, aukščiausios klasės patiekalu A. Hitleris laikė hamburgietišką paukštieną. Šis valgis buvo ruošiamas iš jaunų balandžiukų, farširuotų vištų kepenėlėmis, liežuviu ir pistacijomis. Na, kaip jums toks pasirinkimas?
O štai ir dar vienas įdomu faktas. Stiprus emocinis spaudimas, nesibaigiantis stresas ir baimė būti nunuodytam – nuolatiniai kai kurių politinių veikėjų palydovai. Šių aplinkybių, kaip ir jų padarinių – virškinimo problemų, neišvengė ir nemenkas skaičius XX a. diktatorių. Dar reikia paminėti, kad daugelis politikų buvo išeiviai iš liaudies sluoksnių, todėl jų kulinariniai pageidavimai išsiskyrė paprastumu ir lakoniškumu. Tai pasakytina apie valgius, tačiau nebūtinai apie jų valgymo procedūras. Pavyzdžiui, A. Hitleris buvo pasisamdęs 15 maistą degustuoti turėjusių moterų. Tiktai praėjus 45 minutėms po degustacijos fiureris sėsdavosi prie pietų stalo.
Kim Jong Ilas
Buvęs Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Ilas (Kim Čen Iras), nepaisydamas ekonominio gimtosios šalies nuosmukio, mėgo palepinti save kuo įmantriausiai patiekalais. Pavyzdžiui, keliaudamas savo žymiuoju šarvuotu traukiniu Kim Jong Ilas be jokių skrupulų paliepdavo pristatyti lėktuvu šviežių omarų, kuruos taip mėgdavo užgerti šampanu. Ne ką mažesnį susižavėjimą jam keldavo ryklių pelekai su atitinkamai pataisyta šuniena. (Daugelis korėjiečių įsitikinę, kad vartodamas šunieną žmogus tampa nepažeidžiamas.)
Daug dėmesio Kim Jong Ilas skirdavo ne tiktai maisto kokybei ir išvaizdai, bet ir į patiekalų sudėtį įeinančių ingredientų dydžiui. Jisai turėjo ypatingą pageidavimą – norėjo, kad visi ant jo stalo atsiduriantys ingredientai būtų visiškai vienodo dydžio. Kad ir koksai absurdiškas buvo šis reikalavimas, speciali moterų komanda perrinkdavo diktatoriui skirtus ryžius, kad jie visi būtų tiesiog identiški.
Saddamas Huseinas
Irako valstybės veikėjas Saddamas Huseinas garsėjo savo pomėgiu skaniai pavalgyti, bet vakarietiško maisto kategoriškai atsisakydavo. Itin daug įtakos šio politiko racionui padarė bėdos su sveikata.
Būtent dėl sveikatos problemų S. Huseinui teko laikytis dietos, kurios pagrindą sudarė daržovės, sriubos ir kepta vištiena. Vis dėlto didžiausiu delikatesu diktatorius laikė patiekalą, pavadinimu „masguf“ – pagal Bagdado tradicijas paruoštą žuvį. Laikantis unikalios gamybos technologijos, žuvį reikia kepti virš atviros ugnies. Kartais S. Huseinas net pats susižvejodavo žuvies mėgstamam patiekalui. Dar viena Irako diktatoriaus kulinarine aistra tapo šviežias kupranugarių pienas. S. Huseinas buvo įsitikinęs, kad būtent šis gėrimas suteikia dantims spindintį baltumą.
Idi Aminas Dada
Brutalia ir represyvia politika išsiskyręs buvęs Ugandos prezidentas Idi Aminas Dada įvardijamas kaip vienas nuožmiausių XX a. diktatorių. Neįprastais laikomi ir jo valdymo metodai, ir išvaizda, ir poelgiai.
Neįtikėtinas keistumas buvo būdingas ir I. Amino Dados kulinariniams polinkiams. Pavyzdžiui, per dieną šis valstybės ir karo veikėjas suvalgydavo maždaug po 40 apelsinų, mat šventai tikėjo, kad šie citrusiniai vaisiai suteikia vyriškos energijos. Visgi labiausiai jo skonį atitiko sorų duona ir ožkiena. Po to, kai buvo ištremtas iš šalies, I. Aminas Dada ypač pamėgo užsienietišką greitąjį maistą, be to, kas vakarą, lygiai penktą valandą, rengdavo arbatos gėrimo ceremonijas, savo specifika niekuo nesiskirdavusias nuo tų, kuriose dalyvauja Didžiosios Britanijos karalienė.
