Šios idėjos sumanytojas – Menno Simmonsas, gyvenęs 16 a., jo pasekėjus vadina menonitais. Daugiausia menonitų gyvena Šiaurės Amerikoje, jų yra Afrikoje, Azijoje, mažiausias skaičius – Europoje.

Gyvenimo būdas

Menonitai gyvena, laikydamiesi pacifizmo principų, jie nemėgsta prievartos. Ginklą į rankas paima tik medžiodami, kariuomenėje netarnauja. M. Simmonso pasekėjai daugiausia užsiima žemdirbyste, rūpinasi namais ir augina vaikus.

Menonitai
Foto: Shutterstock

Menonitai gyvena, neigdami techninį progresą, nesinaudoja žmonėms seniai įprastais tapusiais dalykais: elektra, internetu, televizija ir bet kokia buitine technika.

Be žemdirbystės jie prižiūri arti esančius kelius – tokį įpareigojimą gavo iš valdžios, kuri mainais suteikė jiems galimybę naudotis žeme.

Jie patys statosi namus, patys juos įsirengia. Lėšų statybinėms medžiagoms gauna, pardavę duonos gaminius, pieno ir mėsos produkciją.

Santykiai su išoriniu pasauliu palaikomi išskirtinai per merą – jų bendruomenės vadovą. Jis derasi, pasiekia susitarimų, organizuoja prekybą. Kai kurios menonitų bendruomenės naudoja žemės ūkio techniką, pvz., traktorius. Bet technika gali priklausyti tik merui.

Šiuolaikiniai menonitai neturi griežtų taisyklių dėl aprangos, tiesa, vadovaujasi tam tikrais principais. Jie priklauso nuo konkrečios bendruomenės ir jų bažnyčios. Iš esmės visų bendruomenių atstovai rengiasi panašiai, drabužius siuvasi patys, audinių nusiperka.

Vyrų drabužiai turi būti patogūs. Įprastai tai – marškiniai ir kombinezonai iš patvarių audinių. Moterys vilki uždaras sukneles – vienspalves arba gėlėtas, dėvi galvos apdangalus. Vaikų drabužiai – tokie kaip suaugusiųjų.

Apie jokius pasilinksminimo renginius menonitų bendruomenėse nėra nė kalbos, jie nesiklauso muzikos, pas juos griežtai draudžiami alkoholis, išmanieji telefonai, internetas ir televizija. Net kelių šeimų susitikimai, pasisėdėjimai neskatinami. Menonitų gyvenimo tikslas – darbas ir bendravimas su Dievu.

Menonitai tuokiasi griežtai tarpusavyje, jaunuoliai gali vesti, sulaukę 20-es, merginos tekėti – nuo 19 m. Apie seksualinius santykius iki vestuvių ar trumpus romanus jų bendruomenėse negalima net galvoti. Atvykusius smalsuolius menonitų gyvenvietėse sutinka atsargiai, vyresnieji nemėgsta būti fotografuojami, bet vidutinio amžiaus žmonės, jaunimas ir vaikai mielai pozuoja nuotraukoms.

Vaikų auklėjimas

Menonitai
Foto: Shutterstock


Nuo pat mažens menonitai pratina savo atžalas prie darbo. Mergaitės gali melžti ožkas ir karves, gaminti nesudėtingus valgius, siūti drabužius, megzti. Berniukai padeda suaugusiems dirbti žemę, ganyti galvijus, ruošti malkas. Nepamanykite, kad iš menonitų atžalų visiškai atimti vaikiški džiaugsmai. Vaikams žaislus kuria vietos meistrai, specialiai jiems gaminami saldumynai iš natūralių produktų.

Tam tikro amžiaus vaikai pradeda lankyti mokyklą, visi privalo mokėti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Mokyklose mokoma to, kas vėliau bus pritaikoma kasdieniame gyvenime. Anglų kalba būtina, norint prekiauti, geometrijos reikia, kad mokėtų pasistatyti namą, be mechanikos neįmanoma sutaisyti vežimo ir pan.

Visus vaikus moko kuklumo, paklusnumo, už taisyklių pažeidimą gresia griežtos bausmės. Būtent todėl vaikai klauso suaugusiųjų, nieko nedaro be jų leidimo.

Tikėjimas

Menonitai laikosi krikščioniškų normų ir tradicijų. Jie tiki išsigelbėjimu per Kristaus prisikėlimą, absoliučiai nedalyvauja politiniame gyvenime. Savo misija jie laiko taikų gyvenimą, pasiaukojamą meilę, o atskalūnams būna labai griežti. Padarę nuodėmę ir dėl jos nesigailintys gali būti atskirti nuo bažnyčios, kita vertus, bendruomenės nariai melsis už jį, tikėdamiesi, kad jis grįš į bažnyčios prieglobstį. Politika, karai, pasaulietiškas šurmulys – visa tai svetina menonitams.

Vis tik pastaraisiais metais atsirado bendruomenių, vadinančių save nuosaikiaisiais menonitais. Jie naudojasi technika, tik viską pasidaro patys. Atskirose grupėse netgi įsteigti savi koledžai, universitetai, o jų pastoriumi gali būti moteris.

Tie, kam teko pabendrauti su menonitais, teigia, kad jie labai darbštūs, kuklūs, o jų atliekami geri darbai būtų pavyzdys visiems žmonėms.

Pavyzdžiui, Rusijoje menonitai gyveno iki 19 a., o tada buvo priversti išvykti. Daugiausia jie buvo vokiečiai ir olandai, atvykę į Rusiją dar Jekaterinos II laikais. Imperatorienė pažadėjo emigrantams tikėjimo laisvę ir atleidimą nuo šauktinių kariuomenės. Bet 1874 m. visi užsieniečiai buvo šaukiami į kariuomenę. Tai prieštaravo menonitų religiniams įsitikinimams, todėl jie išvyko.