– Kaip keičiasi gyvenimas sužinojus, kad liga įveikta?
– Po ligos labiau pradedi vertinti patį gyvenimą, tampa visai nesvarbu, kad tau kažką skauda (gydymo pasekmės), lyja, sninga, kepina saulė – džiaugiesi kiekviena diena ir dėkoji Dievui, kad esi šiame pasaulyje. Jei sugebėjai gydymo laikotarpiu ar po jo atsikratyti žalingų įpročių, sveikiau maitiniesi, daugiau judi, skiri laiko sau ir artimiesiems, vengi streso, paleidi susikaupusį pyktį, nieko nebekaltini, tai „naujame gyvenime“ tu jau elgiesi atsakingiau. Nors, neslėpsiu, tikrai būna, kad kartais ir užsimirštu, kokį pragarą teko praeiti ir sukyla pagundos vėl suvalgyti kokį riebesnį kąsnelį, pasmaližiauti, patinginiauti ir pan. Nuolat turiu save motyvuoti.
– Panašu, kad praeitas pragaras, kaip pati sakote, taip greit neužsimiršta?
– Dieną turiu sočiai visokios veiklos, tai apie vėžį net nepagalvoju, bet vakarai yra tikri žudikai. Atėjus nakčiai tu lieki vienas su savo mintimis, nes artimieji miega, o tave po gydymo kankina nemiga. Ir kasnakt dar ir dar kartą labai aiškiai viską atsimeni ir supranti, kad sirgai klastinga, mirtina liga ir kad niekada nežinai, ar neteks to vėl patirti iš naujo. O jei dar ką nors suskausta, tai tik ir galvoji apie blogiausią scenarijų. Ir ta baimė nėra be pagrindo, nes dalyvaudama onkologinėmis ligomis sergančiųjų bendruomenės gyvenime, matau ir nelabai šviesių istorijų, kaip liga sugrįžta su dar stipresne jėga.
– Kaip į ligą reagavo jūsų artimieji?
– Kai šeimai pranešiau apie savo ligą, manau, jiems tai buvo dar didesnis šokas nei man pačiai. Ypač dukrai, nes mes labai artimos – ir draugės, ir kolegės. Pamenu, tuomet labiau pergyvenau dėl jos, nei dėl savęs. Ji verkė, pyko, puolė į isteriją, o aš ją raminau, sakydama, kad neverk, šiandien ir ryt aš dar tikrai nemirsiu, nors galvoje jau kūriau planą, kaip sutvarkyti palikimo reikalus.
O vyras buvo tarsi stabo ištiktas, nes tokią žinią apie artimo žmogaus ligą jis išgirdo jau antrą kartą. Prieš 3 metus jo dukrai buvo diagnozuota sarkoma, ir ji, palikusi vos metukų dukrytę, gana greitai išėjo... Tais pačiais metais, po penkių mėnesių mus paliko ir mano mama, kuriai per vėlai diagnozavo šlapimo pūslės vėžį, o po mamos mirties nepraėjus nė metams, skrandžio vėžys buvo nustatytas mano tėčiui.
Išgyventi tai visiems buvo nelengva, tačiau į mano duris pasibeldusi liga atnešė ir gerų dalykų: artimieji, ypač vyras, pasidarė rūpestingesni, jautresni, supratingesni ir tikrai nuoširdžiai mane saugojo, visame kame palaikė, tad visą laiką tiek morališkai, tiek finansiškai jaučiausi saugi.
Tačiau kai pasveikau, kažkiek pasigedau to padidinto jų dėmesio, kurį buvau gavusi gydymo laikotarpiu: manęs jau taip niekas nelepina, labai greit visi pamiršo, kad sirgau ir dabar turiu tik 35 proc. darbingumo. Jiems sunku suprasti, kad tokia stipri, kokia buvau iki ligos, jau nesu ir negaliu buitimi rūpintis tiek pat, kaip ir anksčiau. Tai mane kažkiek erzino, bet dabar suprantu, kad jei manęs jie būtų gailėję nuolatos ir manyje matę neįgalų žmogų, ko gero, būtų buvę dar sunkiau atsitiesti ir vėl mėgautis gyvenimu.
– Galimo ligos atkryčio bijo visi sirgę vėžiu. Egzistuoja begalė patarimų, kaip to saugotis. Ar esate atradusi savo sveikatos receptą?
– Nebesinori kartotis, kad labai svarbu sveika mityba, fizinis aktyvumas ir žalingų įpročių neturėjimas. Tai jau turėtų būti visiems ir taip aišku, nors laikytis šių kertinių principų tikrai nėra lengva, kai aplinkui tiek pagundų. Teko keisti nemažai įpročių. Atsisakiau bulvių, tiksliau jų nevalgau su mėsa. Daugiau valgau šviežių ir raugintų daržovių, uogų pagal sezoną, cukrų pakeičiau į steviją, stengiuosi mažiau valgyti kiaulienos. Kasdien ryte ir vakare mankštinuosi, einu pasivaikščioti, giliai kvėpuodama, mažiau dirbu, daugiau ilsiuosi, daugiau laiko skiriu šeimai, nesinervinu beveik dėl nieko, viskas man tinka, net koronos nekeikiau, svarbu, kad nebūtų karo, o visą kitą galima ištverti. Stengiuosi pirkti ekologiškus maisto produktus ir kosmetiką.
Esu įsitikinusi, kad padėti sau galime tik mes patys ir kokį sveikimo kelią pasirinksime, priklausys tik nuo mūsų pačių sprendimo. Žinoma, pirmiausia būtina praeiti visą standartinį gydymą, kuri siūlo medikai, o lygiagrečiai galime ieškoti ir kitokių sveikatinimo priemonių. Aš asmeniškai dariausi valstybės nekompensuojamą imunoterapiją dendritinėmis ląstelėmis, naudoju papildomai vitaminus, kurių mano organizmui trūksta, bei maisto papildus, kurie mažina uždegiminius procesus, stiprina imunitetą.
– Tarp sergančiųjų dažnai kyla diskusijos, vartoti maisto papildus ar ne?
– Nenuostabu, juk dėl maisto papildų naudojimo tarpusavyje nesutaria net medikai, o dažnai net neturi laiko gilintis į tai, nors nemažai mums naudingų papildų, pavyzdžiui, shitaki grybai, kurkuminas, polifenoliai, flavanoidai, ladanas (kurie yra stiprūs antioksidantai ir mažina organizme uždegiminius procesus) turi klinikinius tyrimus, bet atsakomybės už jų naudingumą niekas dar nenori prisiimti, todėl ir negali užtikrintai pasakyti, padės jie ar ne.
Mano nuomonė tokia, kad jokie papildai nepadės išgydyti vėžio, nes dar ir tokių vaistų nėra, bet kad gali pristabdyti vėžio progresavimą, aš tuo įsitikinusi. Nuolat skaitau įvairią literatūrą šia tema, lankau paskaitas ir konsultuojuosi su gydytojais, nagrinėju klinikinius tyrimus ir atsirenku mano galva naudingiausius maisto papildus. Kai manęs klausia, ar jie veiksmingi, atsakau, kad nežinau ir niekada nesužinosiu, kas man padėjo, juk to neįmanoma ištirti. Lygiai taip pat negali žinoti, ar kažko nedarant būtų buvę blogiau. Nesu medikė ir savo nuomonės niekam neperšu. Kinų medicinos atstovai sako, kad kiekvienas turi intuityviai pajausti, ar jo organizmui reikia ar nereikia kažkokio papildo. Jei ranka tiesiasi į jį, vadinasi jis tau reikalingas.
O kad būčiau tikra, du kartus per metus darausi labai išsamius kraujo tyrimus, kurių metu sužinau, kokių mineralų ir vitaminų man trūksta, tik tokius tada ir geriu. Taip pat stebiu kepenų, inkstų, antinksčių veiklą. Tai irgi galima sužinoti iš kraujo tyrimų. Deja, visi šie tyrimai yra mokami, o vitaminų – net ir labai nepigūs. Pavyzdžiui, vitamino C tyrimas kainuoja – 60 Eur, kiti – po 42 Eur. Kartą per metus savo lėšomis pasidarau visų vidaus organų echoskopiją. Kelis kartus per metus važiuoju į sanatoriją pailsėti. Dabar sveikatai nieko negaila.
– Ar esate bandžiusi skaičiuoti, kiek kainuoja sveikatos palaikymas?
– Labai brangūs buvo pirmieji gydymosi metai, kai buvo įtarimų, kad vėžys įsimetė ir į kitus organus. Imunoterapija dendritinėmis ląstelėmis, daugybė mokamų tyrimų, specialistų konsultacijos, sanatorijos, vaistai ir papildai kainavo apie 17 tūkst. eurų. Dabar per mėnesį savo sveikatai skiriu 400–500 eurų. Į juos įskaičiuoju išlaidas sveikesnei mitybai, tyrimams, vaistams. Ne paslaptis, po gydymo atsiranda ir naujų gretutinių ligų, šalutinių reiškinių, tad atsipalaiduoti jokiais būdais neišeina.
– Ar tikite minčių galia?
– Tikrai taip! Visada tikėjau minčių galia ir kad svajonės, jei jas turi ir jų sieki, pildosi, nes viskas, apie ką esu svajojusi, išsipildė. Paskutinė svajonė buvo turėti savo sodą. Pamenu, kai man lašino chemiją, palatoje buvo ir močiutė, kuri su kažkuo kalbėjo telefonu ir sakė, kad po chemijos seanso važiuos į sodą. Ir tada aš taip užsimaniau savo sodo! Pamaniau, kaip būtų gera įleisti rankas į žemę, pabūti gryname ore ir tyloje, užsiauginti savo tikrą pomidorą ar krapą. Savo svajone pasidalinau su dukra. Jai ši mintis labai patiko, tik, aišku, stabdė finansai. Tačiau po metų laiko aš jau turėjau sodą ir net su pirtele. Tai tokia atgaiva tiek kūnui, tiek sielai! Nors sergant onkologija gydytojai nelabai rekomenduoja džiaugtis pirties malonumais, bet aš nepiktnaudžiaudama kartais trumpai pasimėgauju nekaršta pirtele su vantomis, nes tai labai geras limfodrenažas.
– Standartinis tokio tipo vėžio gydymas, apimantis chemoterapiją, operaciją, spindulinį gydymą ir reabilitaciją, trunka apie 10 mėnesių. Ar sunku buvo grįžti į darbus po tiek laiko?
– Iš savo likimo draugų girdžiu, kad labai dažnai darbdaviai jų nelaukia išskėstomis rankomis ir ieško būdų, kaip greičiau nutraukti darbinius santykius. Darbdaviai turbūt baiminasi, kad turės galimai mažiau produktyvų darbuotoją, gal jo liga atsinaujins. Nustebsite, bet dar vyrauja ir tas mitas, kad vėžys užkrečiamas. Man pasisekė labiau, nes aš pati sau susikūriau darbo vietą ir susirandu klientų, tai manęs niekas negali nei priimti, nei atleisti iš darbo. Tik tokia veikla, aišku, irgi neturi jokio saugumo, nes nežinai, ar pačiam pavyks susirasti darbų, bet jei esi geras specialistas, tai, manau, darbo rinkai visada būsi reikalingas. Vienintelė baimė buvo ta, ar aš kažko per tuos metus nepraleidau, nes rinka vietoje nestovi, viskas keičiasi, ypač marketingo sferoje, kurioje dirbu, bet po mėnesio, per kurį pavaikščiojau į įvairius mokymus ir seminarus, vėl jaučiausi tokia pat stipri, kompetentinga, kaip ir prieš ligą, todėl labai svarbu visada rūpintis savo profesine kompetencija ir kelti savo kvalifikaciją.
– Jūsų įkurta feisbuko grupė „Vėžys – ne sloga“ vienija virš 2500 žmonių, vienaip ar kitaip paliestų vėžio diagnozės. Grupė itin aktyvi ir daug nuveikusi – kelia į viešumą onkologinių pacientų problemas, dalinasi informacija ir net remia vieni kitus. Kaip kilo idėja ją įkurti?
– Susirgusi pamačiau, kiek daug tokių, kaip aš: pasimetusių, įsibaiminusių, nesusivokiančių, koks gydymas laukia, ką teks patirti, paskendusių prieštaringos informacijos jūroje. Ir nors visi sako, kad „į visus klausimus jums atsakys gydytojas“, patikėkite, tų klausimų yra tiek, kad tikrai joks, net ir pats geriausias gydytojas, neturės tiek laiko į juos įsigilinti ir paaiškinti, juolab kad tie klausimai yra iš pačių įvairiausių sričių. Įkūrusi grupę pamačiau, kad ji lyg savotiška streso nuėmimo vieta: sergantys pasidalija savo patirtimi, daugiau patyrę „apšviečia“ naujokus, nuramina, duoda gerų ir naudingų patarimų. Aktualiausiais klausimais kviečiame pasisakyti ir medikus. Jei reikėtų keisti grupės pavadinimą, jis drąsiai galėtų būti „Greitoji patarimų pagalba sergantiems vėžiu“.
Ne paslaptis, tarp sergančiųjų yra ir tokių, kurių finansinė situacija tikrai sudėtinga. Didžiuojuosi grupės vienybe ir supratingumu – jau ne vienam nariui suaukojome taip trūkstamų lėšų gydymui. Padedame ne tik vieni kitiems. Ne viena kompanija mūsų grupės nariams dovanoja vitaminų ir papildų, kvietimų į renginius ir paskaitas. Štai neseniai vienai grupės narei, sergančiai pažengusios stadijos vėžiu ir nerimaujančiai dėl gydymo efektyvumo ir ligos progreso, buvo padovanotas kelis tūkstančius eurų kainuojantis naujas Lietuvoje skystosios biopsijos tyrimas iš kraujo, kuris leidžia sužinoti apie pacientui tinkamiausią gydymo būdą pasitelkiant vėžio genetinę informaciją.
– Turbūt grupės veikla reikalauja nemažai laiko ir jėgų?
– Nors nuolat save stabdau, kad mažiau dirbčiau, mažinčiau prie ekranų praleidžiamą laiką, grupei skiriu po kelias valandas per dieną. Neišeina kitaip – ji man tarsi antra šeima. Kai man reikėjo pagalbos, negailėdami laiko ir jėgų man ją suteikė daugybė žmonių, tad dabar pats geriausias laikas grąžinti skolą. Noriu, kad ir kiti patikėtų, kad vėžys – ne sloga, bet pasveikti tikrai galima. O gyvenimas po vėžio – tai tarsi naujas gyvenimas nuo nulio, tik dar šaunesnis, pilnas ryškesnių spalvų ir geresnių emocijų.
