Į tyrimą tuojau pat įsitraukė vietos girininkai, policija, žiniasklaida, milijardieriai, ekstrasensai ir netgi Kanados šamanai. Paaiškėjo, kad reikalas susijęs su okultiniais ritualais, metadonu ir meile be atsako, rašo disgustingmen.com.
Sutarties ąžuolas buvo įspūdingas medis: jo karūna į plotį driekėsi daugiau kaip 30 metrų. Maždaug keturiais šimtais metų jis buvo senesnis net už patį Ostino miestą. Šis ąžuolas buvo paskutinis tebežaliuojantis medis iš vadinamų Tarybos ąžuolų – 14 medžių giraitės, kurioje komančių ir tonkavos genčių indėnai dar prieš europiečių pasirodymą rengdavo šventas ceremonijas. Sutarties ąžuolas gerai pažįstamas buvo ir šiuolaikiniams miesto gyventojams. Vietos studentai dažnai rengdavo prie jo ekskursijas, o vasarą po jaukiu jo šešėliu iškylaudavo porelės.
Dar 1920 metais Jungtinių Valstijų miškų asociacija Sutarties ąžuolą pripažino tobuliausiu Šiaurės Amerikos medžio pavyzdžiu. Šis statusas leido ne tik pritraukti lėšų aplinkiniam parkui įrengti, bet ir sudarė sąlygas patį parką paskelbti ąžuolo nuosavybe – taip, anot dokumentų, aplinkui plytinti teritorija iš tikrųjų priklauso šiam ąžuolui.
Pirmajam Ostino miškininkui, lietuvių kilmės Johnui Giedraičiui Sutarties ąžuolas taip pat buvo gerai pažįstamas. Kažkada po juo jis net pasipiršo savo žmonai. 1989 metų gegužę pas jį atvyko grupė miškininkų iš įvairių visos šalies departamentų, ir jis surengė jiems ekskursiją po Ostino parkus. Kai grupė priėjo prie Sutarties ąžuolo, J. Giedraitis iš karto pastebėjo aplink ąžuolą nudžiūvusią žolę. Iš pradžių jis nesuteikė tam didelės reikšmės – pamanė, jog kuris nors iš parko prižiūrėtojų netyčia išliejo prie ąžuolo kažkokių cheminių medžiagų.
Tačiau lygiai po poros mėnesių medis smarkiai apipuvo, o ant jo lapų ėmė ryškėti apnuodijimo chemikalais arba herbicidais simptomai. Į atsitiktinumą tai jau nebuvo panašu. Įtaręs kažką negera, J. Giedraitis iš po ąžuolo iškasė šiek tiek žemių, atlupo medžio žievės, pasirūpino ir lapų bei šaknų mėginiais, o tada nusiuntė visa tai į laboratoriją ištirti. Po savaitės buvo gauti šokiruojantys analizės rezultatai – ąžuolo mėginiuose buvo aptikta stipriausio herbicido „Velpar“ pėdsakų (šis įmonės „DuPont“ gaminamas herbicidas skirtas lapuočiams spygliuočių miškuose naikinti).
Situacija buvo aiški: kažkas tyčia pamėgino sunaikinti seniausią Ostino ąžuolą. Ši žinia kulkos greičiu pasklido ne tik vietos, bet ir pasaulio spaudoje. Apie pasikėsinimą į vieną seniausių JAV medžių rašė „The Times“, „People“, „National Geographic“ ir net „Sports Illustrated“. J. Giedraitis sulaukė daug skambučių ir laiškų su pasiūlymais padėti. Didžiausią įspūdį paliko milijardieriaus ir Teksaso magnato Rosso Perot skambutis – jis pareiškė, kad padengs visas ąžuolo gelbėjimo išlaidas.
Supratęs, kad dabar turi neribotas galimybes, J. Giedraitis pakvietė į Ostiną geriausius to meto Šiaurės Amerikos dendrologus ir pažadėjo jiems suteikti visišką veiksmų laisvę. Tačiau beveik visi mokslininkai atvykti atsisakė, o savo sprendimą argumentavę tuo, kad medžio išgelbėti nebeįmanoma – „Velpar“ ne veltui yra laikomas stipriausiu herbicidu prieš lapuočius.
Tačiau J. Giedraitis dar nesirengė nuleisti rankų ir nutarė daryti viską, kad išgelbėtų Sutarties ąžuolą. Pirmiausia jis ėmė leisti į medį druskos tirpalus, kad iš medienos pasišalintų nuodai. Vėliau buvo panaudotas lapų augimą stimuliuojantis cukrus: juk niekas taip veiksmingai kaip laja nesukuria šešėlio ir neapsaugo nuo kaitrios saulės. Dar J. Giedraitis kiekvieną dieną apipurkšdavo ąžuolą tyru šaltinio vandeniu.
Kol J. Giedraitis su kitais girininkais mėgino atlikti tai, kas tik įmanoma, kad medis atgytų, policija intensyviai ieškojo prasižengėlio. Būtina pasakyti, kad į patį pirmą pranešimą apie apnuodytą Sutarties ąžuolą policija nereagavo rimtai – pamanė, kad kažkas pajuokavo. Esą, gavęs pranešimą apie „bandymą nužudyti“, budintis pareigūnas persiuntė jį Ostino miškininkystės departamentui ir paprašė daugiau netrukdyti užsiėmusių žmonių su tokiomis kvailystėmis.
Kad padėtis labai rimta, nuovados darbuotojai suprato tik tada, kai miesto policijos bosui paskambino pats Rossas Perot – visų gerbiamas verslininkas. Atvejo tyrimas po kurio laiko buvo patikėtas detektyvui Johnui Jonesui. Jam ši byla buvo pirmoji per visą ligtolinį tarnybos Ostino departamente laikotarpį. Vis dėlto naujoku J. Joneso vadinti nederėtų, mat jis turėjo net 13 metų darbo stažą.
Negalima sakyti, kad tokio darbo perspektyva būtų labai nudžiuginusi J. Jonesą, kadangi nebuvo nei pakankamai įrodymų, nei liudininkų, nei stebėjimo kameromis užfiksuotų vaizdų, nei ko nors, pagal ką būtų galima ištirti DNR. Kompanija „DuPont“ ir R. Perot pažadėjo 11 tūkst. dolerių atlygį tiems, kurie galėtų suteikti bent menkiausios informacijos, padėsiančios išnarplioti bylą. Toks žingsnis, reikia pasakyti, tik dar labiau sujaukė reikalus. J. Joneso telefonas netilo nuo skambučių. Į jį suskubo kreiptis šamanai iš Kanados, norėję palaiminti detektyvo pastangas ieškant piktadario, psichopatai iš Japonijos, įrodinėję, kad tai jie minties galia pražudė Sutarties ąžuolą, ir dar šimtai įvairiausio plauko asmenų.
Susidoroti su iš visų pusių plaukiančiais signalais buvo išties nelengva. Darbą sunkino ir tai, kad teko nuolatos vaikyti miniomis plūstančius neabejinguosius, pradėjusius nežinia kodėl nešti prie policijos departamento gėles, atvirukus ir pliušinius žaislus. Sykį kažkas net puodą vištienos buljono ant slenksčio įsigudrino palikti.
Po kurio laiko J. Jonesas paminėjo, kad bene nuoširdžiausi atrodė vaikų laiškai su palinkėjimais, kad Sutarties ąžuolas pasveiktų, su prisipažinimais, kad mini medį maldose. Bet nors juos prisiminus jam suspaudžia širdį, tada, kais viskas vyko, net jie tik erzino. Aišku, toli gražu ne taip, kaip įvairiausi magai, ekstrasensai, Evangelijos mokymo sekėjai, budizmo išpažinėjai, baltosios raganos ir kiti nušvitę personažai, be perstojo keliaudavę prie ąžuolo. Negana to, aplinkui juos būriuodavosi žurnalistai ir smalsuoliai, todėl rengiamos apeigos labiau primindavo chaosą negu šventosios misijos vykdymą.
Visgi ne viskas rodėsi beviltiška. Tarp neįtikėtino kiekio iš visų pusių į policijos būstinę plūdusios visai bevertės informacijos pagaliau atsirado šis tas įdomaus. J. Joneso dėmesį patraukė Cindy Blanco pasirašytas laiškas. Jame moteris tikino, neva pažįstanti ieškomą nusikaltėlį. Ji prasitarė, kad turi bičiulį, vardu Paulas Stedmanas Cullenas, su kuriuo kartą yra važiavusi į vieną kliniką gydytis nuo priklausomybės metadonui. Kol juodu važiavo automobiliu, P. S. Cullenas, esą, kartkartėmis užsimindavo, kad beprotiškai įsimylėjo jam talkinusią psichiatrę, o ši, deja, jam neatsakė tuo pačiu.
Remiantis C. Blanco žodžiais, P. S. Culleną ypač žavėjo įvairios burtų knygos bei su meile susiję kerėjimai, kuriuos jis ketino pasitelkti siekdamas užsigydyti širdies žaizdas. Konkrečios P. S. Culleno sumanyto ritualo detalės taip ir nepaaiškėjo, bet tapo žinoma, kad tasai vyras tikėjo, jog viduje sukilusią meilės liepsną pajėgs užgesinti tik nužudydamas kokią nors gyvą būtybę – kad ir medį, jeigu labai didelį.
Neturėdamas jokių apčiuopiamų įrodymų, J. Jonesas, savaime suprantama, negalėjo suimti P. S. Culleno, todėl buvo nutarta kaip nors prakalbinti buvusį narkomaną – žinoma, padedant C. Blanco. Ji buvo įtraukta į bylos nagrinėjimą kaip informatorė. Nuo tos akimirkos, kaip sakė J. Jonesas, reikalai ėmė klostytis tarsi savaime.
Prie C. Blanco buvo pritvirtinta pasiklausymo įranga, o jai pačiai – įteiktas sąrašas klausimų, kuriuos ji, susitikusi P. S. Culleną, privalėjo užduoti. P. S. Cullenui nekilo nė menkiausio įtarimo apie sumanymą, todėl jisai nieko neslėpdamas išklojo, kaip viskas buvo, – prisipažino, kad ne kas kitas, o jis pats apnuodijo ąžuolą. Remiantis įvykusio pokalbio įrašu, buvo išduotas leidimas suimti P. S. Culleną ir atlikti kratą jo namuose. Apieškojusi vyriškio būstą, policija surado begalę knygų apie magiją, religines praktikas ir netgi kvantinę mechaniką. Dar buvo rastas 22-o kalibro ginklas, žemėti batai ir „Velpar“.
Atsižvelgiant į P. S. Culleno nenaudai kalbančius įrodymus ir ankstesnį jo teistumą, pasikėsinimas į visam miestui brangų medį galėjo atsieiti ypač brangiai – galėjo būti skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Visgi teisėjai pasirodė gailestingi ir skyrė jam devynerius metus kalėjimo, iš kurių P. S. Cullenas atsėdėjo tiktai trejetą ir buvo paleistas už užstatą. 2001-aisiais jis mirė savo bute, atokiame Kalifornijos priemiestyje.
Kalbant apie Sutarties ąžuolą, beliko pasakyti, kad medis vis dar stovi Baylor aveniu, tarp 5-osios ir 6-osios gatvių. Specialistai taip ir nesugebėjo visiškai jo atgaivinti – dabar žaliuoja tik maždaug 35 proc. medžio ir vis dar galima pastebėti jam sukeltos ligos ženklų – beveik plikų, retų šakų. Vis dėlto ąžuolas lig šiolei auga. 1997-aisiais Sutarties ąžuolas pradžiugino gilių derliumi. Dėl medžio likimo susirūpinę entuziastai pasėjo giles įvairiose Jungtinių Valstijų vietovėse.
