19 metų Margaret Rosewarne, priešpaskutinis vaikas iš 12 atžalų, dingo gegužės 5 dienos vakarą, kai iš Brodbičo (Broadbeach) keliavo autostopu į Berli Hedsą (Burleigh Heads), kur viešbučio „Gold Coast“ bare turėjo susitikti su draugais, svetainėje thetruecrimefiles.com rašo nusikaltimų tyrinėtojas Gregas Foxas.

Šeima ir draugai apibūdins Margie kaip itin rūpestingą ir linksmo būdo žmogų. Šiai merginai patiko mėgautis gyvenimu Gold Kouste. Tačiau kur ji buvo? Prireiks dar 12 nerimo kupinų dienų, kol paaiškės šiurpi tiesa. Ir kai šis klausimas bus atsakytas, apgaulinga Gold Kousto išorė bus sudaužyta į šipulius.

Praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio vidurys buvo tikra Gold Kousto aukso amžiaus pradžia. Augantis regionas spinduliavo natūralų grožį ir siūlė galybę gyvenimo būdo variantų. Tokiai lengvai bendraujančiai merginai kaip Margie tai buvo puikus metas džiaugtis gyvenimu. Paauglę, neturėjusią pernelyg daug įsipareigojimų, viliojo besiplečiantis barų ir klubų pasaulis.

Tačiau kažkur tarp saulės spindulių, jūros bangų ir linksmybių tūnojo kai kas grėsmingesnio. Kažkas, nesiderinęs su svetinga aplinkos išore. Tai buvo vyras, kuris maniakiškai važinėdavo Gold Kousto keliais, dairydamasis grobio – pažeidžiamų, jaunų merginų. Tai buvo agresyvus plėšrūnas, jautęs postūmį žudyti.

1976 metų gegužės 5-ąją, nors ir buvo pats savaitės vidurys, Margie turėjo susitikti su draugais ir atsisveikinimo proga šiek tiek išgerti. Susitikimas buvo suplanuotas viešbutyje „Gold Coast“, kuris buvo įsikūręs Berli Hedso greitkelyje. Jos draugai – Judy Bond ir dar du pažįstami vaikinai – kitos dienos rytą turėjo išvykti į užsienį atostogų. Margie į barą buvo suplanavusi nuvykti automobiliu, kurį turėjo vairuoti jos buto draugė Elaine Warr. Tačiau įvyko lemtingas įvykių posūkis: Elaine pasijuto prastai ir tą vakarą nusprendė likti namie.

Margaret Rosewarne

Maždaug per valandą susiruošusi Margie 21 val. išėjo iš namų ir pėsčiomis Vorfo (Wharf) gatve patraukė Gold Kousto greitkelio link, kad susistabdytų pakeleivingą automobilį. Anot Elaine, Margie iš namų išėjo puikios nuotaikos. Ji vilkėjo džinsine suknele iki blauzdų ir avėjo šlepetėmis. Ji taip pat pasiėmė ant peties nešiojamą zomšinę rankinę – tipišką tų laikų bohemiško įvaizdžio atributą. Viena liudininkė vėliau policijai liudys, kad į pietus vedančioje greitkelio pusėje priešais „El Dorado“ motelį (dabar toje vietoje įsikūręs viešbutis „Crowne Plaza“) išvydo „itin patrauklią merginą“. Tai buvo paskutinis kartas, kai Margie buvo pastebėta liudininkų. Deja, bet niekas nematė, kaip ji įsėdo į sustabdytą automobilį.

Ketvirtadienio naktį Elaine Warr pradėjo šiek tiek nerimauti, kad Margie negrįžo į jų butą „Surfers Paradise“ rajone. Tuomet penktadienį paskambino jos viršininkas, norėjęs sužinoti, kodėl Margie nepasirodė savo darbo pamainoje vietos užkandinėje, prekiaujančioje žuvimi su bulvytėmis. Būtent tuo metu Elaine nusprendė nuvykti į Margie tėvų namus ir sužinoti, ar jie turi kokių nors žinių apie savo dukrą.

Margie dingimo aplinkybės kėlė nerimą, nes ji nebuvo pasiėmusi nei atsarginių drabužių, nei didesnės sumos pinigų. Policija iš pradžių iškėlė versiją, kad ji pabėgo iš savo namų, tačiau artimieji ir gerai ją pažinoję žmonės tokią teoriją atmetė: Margie buvo vietos gyventoja, kilusi iš seniai tose vietose gyvuojančios šeimos, ją šiame regione siejo stiprūs bendruomeniniai ryšiai.

Policijos tyrėjams prireikė maždaug savaitės, kol jie patikėjo, kad Margie veikiausiai tapo nusikaltimo auka. Pirmosiomis jos dingimo dienomis policija daugiausia dėmesio skyrė teorijoms, esą ji po susitikimo su draugais išvyko į Sidnėjų ar nusprendė apsigyventi ant Tamboraino kalno. Tačiau po kruopščių patikrinimų paaiškėjo, kad taip tikrai nebuvo. Dabar tas faktas, kad Margie buvo pastebėta stabdanti pakeleivingas mašinas Gold Kousto greitkelyje, atrodė labai grėsmingas, ir policija jos dingimą pradėjo traktuoti kaip pagrobimą.

Antrąją dingimo savaitę toliau stiprėjo spėlionės, jog kažkoks vairuotojas galėjo pagrobti Margie, ją išžaginti ir nužudyti, o jos kūną numesti atokiose Gold Kousto vietovėse. Gegužės 19-ąją paslaptis pagilėjo, kai policija pranešė radusi M. Rosewarne rankinę. Tuščią verstos odos rankinę su tekančios saulės piešiniu ant atvarto Brodbičo bulvare, maždaug už 800 m nuo Margie buto Vorfo gatvėje, rado vienas moksleivis. Policija manė, kad rankinė buvo išmesta iš pravažiuojančio automobilio. Jokių pirštų atspaudų ant rankinės nebuvo – ant verstos odos jų neišliko. Policija iškėlė mintį, kad „merginos pagrobėjas įsisodino ją (Gold Kousto greitkelyje) ir važiavo į pietus ar vakarus, o vėliau grįžo tuo pačiu maršrutu tik su rankine“. Tačiau galutinė išvada buvo ta, kad rankinė galėjo būti išmesta visai kitoje vietoje, o vėliau ja buvo atsikratyta Brodbičo bulvare.

Margaret Rosewarne

Jos kūnas buvo rastas aukštoje žolėje. Tarp brūzgynų, vos 10 m nuo Niukaslio gatvės Vakarų Berlio (West Burleigh) rajone. Margie kūną gegužės 21 dieną aptiko viena jauna pora, apžiūrinėjusi žemės sklypą naujai suformuotame pramoniniame rajone, netoli nuo Ridi Kriko kelio (Reedy Creek Road). Margie buvo nuoga ir gulėjo ant nugaros, šiek tiek pridengta medžių šakomis. Dėl sužalojimų galvoje ji buvo beveik neatpažįstama – joje akivaizdžiai matėsi buku daiktu padarytų traumų žymės. Nuo stiprių užpuoliko smūgių jos kaktoje buvo likusios duobės, veikiausiai sukėlusios jos mirtį. Policija manė, kad smūgiai buvo suduoti kažkokiu sunkiu instrumentu, bet nužudymo įrankis nusikaltimo vietoje nebuvo aptiktas. Jos žandikaulis keliose vietose buvo sulaužytas, smarkiai buvo sužalota ir viršutinė dantų eilė, liudijusi beprotiško užpuolimo žiaurumą.

Kadangi kūnas bruzgynuose galėjo būti išgulėjęs iki 16 dienų, buvo sudėtinga nustatyti, ar Margie patyrė seksualinę prievartą. Jos džinsinė suknelė buvo rasta šalia kūno, bet apatinis trikotažas, šlepetės ir kiti asmeniniai daiktai iš rankinės, tarp jų žalia piniginė, lūpų dažai ir kvepalų buteliukas, buvo dingę. Kad būtų galima kruopščiau apžiūrėti vietovę, kur buvo rasti palaikai, 600 kvadratinių metrų plote buvo nušienauta aukšta žolė. Kelyje šalia nusikaltimo vietos buvo rasta išmėtytų monetų – tai galėjo būti ženklas, kad šalia pastatyto automobilio įvyko grumtynės. Šalia Margie kūno nebuvo likę jokių pėdsakų.

Vyresnysis policijos seržantas Ronas Redmondas tuo metu sakė, kad „žudikas turėjo būti aptaškytas krauju ir, galbūt, sužeistas, nes beveik nebuvo abejonių, kad Margie įnirtingai priešinosi. Jei užpuolikas gyvena ne vienas, kažkas galėjo pastebėti, kad jis grįžo namo suplėšytais ar sukruvintais drabužiais“. Kitomis dienomis policija daugiausia dėmesio skyrė važiavimo autostopu aspektui ir stengėsi nustatyti vietos vairuotojus, mėgstančius Gold Kousto keliais pavežėti jaunas keliautojas.

Ronas Redmondas

Kriminalistai apklausė Ridi Kriko apylinkių gyventojus ir surinko įdomios informacijos. Vienas vietos gyventojas tvirtino gegužės 8 dieną (nuo Margie dingimo praėjus dviem dienoms) maždaug 3 val. nakties girdėjęs „kraują stingdančius“ riksmus. Šis žmogus gyveno maždaug už 800 m nuo tos vietos, kur buvo rastas Margie kūnas. Ar šie riksmai reiškė, kad Margie buvo nužudyta būtent tuo metu? Jei taip, tuomet išeitų, kad mergina dvi paras buvo laikoma nelaisvėje, kol buvo užmušta.

Vietos ir regioniniai laikraščiai iš karto puolė rašyti apie galimą psichopatą, važinėjantį pietryčių Kvinslando keliais ir žudantį autostopu keliaujančias merginas. Pradėjo sklisti gandai, kad tai gali būti tas pats žudikas, kuris yra atsakingas ir už kitas neišaiškintas šio regiono žmogžudystes, įskaitant ir 1973 metų spalio užpuolimą, per kurį buvo nužudytos dvi autostopu keliavusios paauglės – Gabriel Jahnke ir Michelle Riley. R. Redmondas manė, kad šiuos nusikaltimus padarė tas pats asmuo.

„Visos trys merginos mirė nuo stiprių smūgių į galvą, visos trys keliavo autostopu, šios žmogžudystės susijusios ir geografiškai. G. Jahnke ir M. Riley paskutinį kartą buvo pastebėtos gyvos viename Madžerebos (Mudgeeraba) viešbutyje, o naujausia žmogžudystė (M. Rosewarne) buvo įvykdyta netoli nuo to miestelio“, - laikraštyje „Gold Coast Bulletin“ svarstė R. Redmondas. Geografinės sąsajos buvo pernelyg ryškios, kad jas būtų galima ignoruoti: Margie kūnas gulėjo Ridi Krike, ne daugiau kaip 7 km nuo Madžerebos.

19 metų Gabriel Jahnke ir 16 metų Michelle Riley mėgo lankytis Brisbano kavinėse ir klubuose. Artėjantis savaitgalis joms turėjo būti ypatingas, nes bičiulės ketino apsilankyti Gold Kouste ir susipažinti su „Surfers Paradise“ ir Kulangatos naktiniu gyvenimu. Nors merginos buvo pažįstamos tik du mėnesius, jos nekantravo kartu leistis į savaitgalio kelionę.

Žiniasklaidos pranešimuose buvo rašoma, kad G. Jahnke ir M. Riley iš savo namų Enerlėjuje (Annerley) išvyko 1973 metų spalio 5 d., penktadienį, maždaug 17 val. Jų šeimų nariai manė, kad merginos nusprendė autostopu keliauti į pietus, kad sutaupytų pinigų transportui. Tačiau liudininkai matė, kad penktadienio vakarą jos dar linksminosi Brisbane ir tik šeštadienio rytą buvo pastebėtos judančios į pietus.

Kas nutiko per jų kelionę į Gold Koustą, buvo spėliojama visus keturis dešimtmečius. Nepatvirtintais duomenimis, ankstyvą šeštadienio popietę merginos buvo pastebėtos „Wallaby“ viešbutyje Madžereboje, o tos pačios dienos pavakarę netoli Korakajaus Naujajame Pietų Velse jas dar matė vienas patikrinimo posto operatorius. Tyrimo metu jis sensacingai paliudijo, jog viena iš merginų pro balto „Holden Panel“ mikroautobuso langą jam šaukusi, esą jos yra vežamos išžaginti.

Lygiai po savaitės, spalio 13 dieną, šalia Ramiojo vandenyno greitkelio (M1) Ormeau miestelyje buvo rastas G. Jahnke kūnas, numestas nuo 8 m aukščio pylimo. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad mergina buvo mirusi prieš savaitę. Ji vilkėjo juoda kaftano stiliaus suknele su azijietišku gėlių piešiniu ant krūtinės ir segėjo juodą liemenėlę. G. Jahnke nuo juosmens žemyn buvo nuoga, o jos kelnaitės buvo dingusios. Atrodė, kad ji buvo patyrusi seksualinę prievartą. Jos mirties priežastis buvo kaukolės lūžiai ir traumos, padarytos buku instrumentu.

Tuomet spalio 23 dieną 12 metrų nuo Tamboraino kalno greitkelio ir maždaug už 6 km nuo Logano gyvenvietės buvo aptiktas ir M. Riley kūnas. Ji taip pat buvo mirusi nuo kaukolės lūžių. Laikraščiai rašė, kad jos palaidinė buvo užtraukta ant kaklo, atidengdama gėlėtą liemenėlę, o apatinė kūno dalis buvo visiškai nuoga. Vietovėje, kurioje buvo rasti jos palaikai, nebuvo jokių gyvenamųjų namų. Vietas, kuriose buvo numesti merginų kūnai, skyrė 20 kilometrų. Pietų Brisbano vyriausiasis inspektorius Jackas Ryanas iš karto padarė išvadą, kad abi aukas nužudė vienišas užpuolikas, gerai žinojęs atokesnių Gold Kousto rajonų kelius.

1976 metų gegužės 28 dieną po kelių košmariškų savaičių Rosewarne`ų šeima galiausiai palaidojo Margie. Už ją aukotose mišiose sukiojosi ir civiliais drabužiais vilkintys policijos pareigūnai, akylai stebėję ir kalbinę laidotuvių dalyvius – egzistavo tikimybė, kad laidotuvėse galėjo pasirodyti ir žudikas. Dar kiti pareigūnai prie bažnyčios stebėjo Gold Kousto greitkeliu pravažiuojančius automobilius ir užsirašydavo valstybinius numerius tų mašinų, kurios pristabdydavo pasižiūrėti, kas vyksta.

Gold Kousto bendruomenei M. Rosewarne nužudymas nebuvo tik neišaiškintas nusikaltimas. Jos nužudymo trauma virto juodu debesiu, pakibusiu virš augančio regiono ir pasėjusiu baimę bei nerimą. Ar policija sugebės sulaikyti žudiką, kol jis neišsirinko naujos aukos?

Kalbėdama apie galimą užpuoliką, policija vartojo tokius apibūdinimus kaip „sadistiškas maniakas“ ar „šių laikų Džekas Skerdikas“. Vienas aukšto rango pareigūnas pareiškė, kad žudikas „buvo iškreipto mąstymo – veikiausiai nuo stiprių narkotikų“. Su tuo sutiko ir R. Redmondas, teigęs, kad M. Rosewarne žudikas „galėjo būti pamišęs, nuo narkotikų apsvaigęs išgama, galintis bet kuriuo metu vėl ką nors pagrobti ir nužudyti“. Žvelgiant iš šių laikų perspektyvos, tokie emocingi pareiškimai apie nežinomą žudiką tik stiprino visuomenės isteriją ir, kas blogiausia, trukdė tyrimui.

Taigi, kas buvo tas autostopu keliaujančių merginų žudikas? Iš to, kas žinoma šiandien, galima sudaryti tokį jo paveikslą:

  • Jam būdingas tam tikras aukų tipas – šviesiaplaukės, patrauklios merginos nuo vėlyvojo paauglystės amžiaus iki 20-kelerių metų.
  • Važinėja vietos keliais ir greitkeliais nuo Gold Kousto iki Brisbano ir medžioja potencialias aukas. Gerai pažįsta atokesnius Gold Kousto kelius.
  • Vairuoja mikroautobusą ar universalą su pritemdytais langais ar užuolaidėlėmis ir viduje vežiojasi „žudymo rinkinį“, kad užsitikrintų aukos paklusnumą.
  • Grobdamas aukas, patiria psichologinį – seksualinį pasitenkinimą.
  • Su laiku jo sadomazochistinės fantazijos gali evoliucionuoti ir tapti įmantresnės. Pavyzdžiui, pagrobtas aukas jis gali ilgiau laikyti gyvas ir palaužtas, nes jo modus operandi tampa rafinuotesnis ir reikalauja stipresnių pojūčių.
  • Gali saugoti aukų „trofėjus“ (t.y. asmeninius daiktus), kad vėl galėtų atgaivinti savo fantazijas.


Tais laikais keliavimas autostopu buvo paplitusi praktika rytinėje Australijos pakrantėje. Vairuotojai dažniausiai noriai veždavo automobilius stabdančius asmenis, ypač jei tai – moteris. Motinos nuolat įspėdavo dukras dėl tokiose kelionėse tykančių pavojų, tačiau pasitikėjimo savimi kupinoms merginoms tai būdavo ne tik pigus būdas keliauti, bet ir savotiška laisvės išraiška.

Praėjus savaitei po Margie dingimo, vietos policija netoli tos vietos, kur paskutinį kartą buvo matyta M. Rosewarne, sumanė inscenizuoti automobilius stabdančios merginos situaciją. Policija vylėsi, kad šis eksperimentas potencialiems liudininkams padės atgaivinti gegužės 5 dienos prisiminimus. Vietos policininkė apsirengė panašia suknele ir per pietus atsistojo stabdyti automobilių prie „El Dorado“ motelio.

Margaret Rosewarne

Vėliau „Gold Coast Bulletin“ ji pasakojo, kad ją apstulbino, kiek pasiūlymų pavežėti ji sulaukė iš vairuotojų. „Vairuotojai, kurie sustojo, buvo vyrai, ir sakydavo: „Šok vidun, brangioji“. Vienas sustojęs vairuotojas išvadino mane kvaila kale, bet kiti tiesiog nekantraudavo mane įsisodinti į mašiną. Jeigu tai vyksta dienos metu, tai kas tada būna 9 val. vakaro?“ – stebėjosi pareigūnė.

Po Margie nužudymo vidaus reikalų ministras Maxas Hodgesas įnirtingai ragino, kad saulėtojoje valstijoje būtų uždrausta keliauti autostopu.

„Tai yra tabu ir neturėtų būti toleruojama“, – tvirtino jis. Tačiau kai toks draudimas buvo pasiūlytas prieš kelis metus (1973 m.), jis „sukėlė tiek riksmo ir verksmo, jog tai bus pilietinių teisių pažeidimas, jog šios minties buvo atsisakyta“. Valstijos Švietimo departamentas kartu su Kvinslando policija mokyklose taip pat pradėjo edukacinę kampaniją, kurios metu aiškino keliavimo autostopu pavojus.
Nepaisant policijos pastangų ir pasiūlyto atlygio – 50 tūkst. Australijos dolerių (prieš daugiau kaip dešimt metų ši suma buvo padidinta iki 250 tūkst. Australijos dolerių), autostopu keliaujančių merginų žudikas niekada nebuvo rastas. Šios bylos yra iki šiol atviros ir reguliariai peržiūrimos.

Naujausia DNR technologijų pažanga pakeitė įšaldytų žmogžudysčių bylų tyrimą. Naudojant DNR fenotipavimą, iš nežinomo DNR mėginio galima numatyti žmogaus išvaizdą ir tikėtinus biogeografinius protėvius. Anksčiau DNR mėginius buvo galimi lyginti tik su konkretaus asmens ar įtariamojo, esančio policijos radare, DNR. Dabar DNR fenotipavimas leidžia sukurti tikėtiną asmens DNR eskizą ar paveikslą, įskaitant tokius svarbius bruožus kaip akių spalva, plaukų spalva, strazdanos ir net veido forma. Tokie kompiuterio sugeneruoti eskizai leidžia policijai apčiuopti neišspręstų nužudymo bylų siūlo galą, kai ji neturi jokių aktyvių įtariamųjų.

Dar galingesnį tyrimų įrankį policija gavo tuomet, kai pasirodė genetinė genealogija. Šio mokslo lūžis įvyko tuomet, kai 2018 metų balandį Jungtinėse Valstijose buvo sulaikytas Josephas Jamesas DeAngelo jaunesnysis, dar žinomas kaip Auksinės valstijos žudikas. J. J. DeAngelo iki tol buvo neišaiškintas nusikaltėlis, 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose terorizavęs Kaliforniją virtinėmis neišspręstų plėšimų, išžaginimų ir nužudymų. Kaip atrodo genetinė genealogija? Mokslininkai nežinomo įtariamojo DNR mėginį, paimtą iš nusikaltimo vietos, lygina su savanoriškai pateiktais DNR profiliais, kuriuos galima rasti tokiose genealoginėse duomenų bazėse kaip „GEDmatch“ ar „Family Tree DNA“. Jei pasiseka, policija aptinka tolimą giminaitį ir, pasitelkdama specifinius bylos duomenis bei kitą informaciją, bando nustatyti įtariamąjį. Manoma, kad per pastarąjį dešimtmetį į genealogijos duomenų bazes visame pasaulyje savo DNR įkėlė maždaug 30 mln. žmonių.

Tiesa, tokių genetinės genealogijos duomenų bazių naudojimas kelia klausimų dėl asmens privatumo pažeidimų (niekas nenori netyčia būti įtrauktas į kriminalinius tyrimus, susijusius su rimtais nusikaltimais), todėl pastaruoju metu „GEDmatch“ ir „Family Tree DNA“ duomenų bazės pradėjo reikalauti, kad jų nariai varnele pažymėtų sutikimą, jog jų duomenimis tyrimo tikslais galėtų naudotis policija. Kitos genealogijų svetainės, pavyzdžiui, ancestry.com ir „23andMe“, dfar griežčiau saugo savo klientų privatumą ir draudžia teisėsaugai naudotis jų duomenimis, jeigu nėra išduotas atitinkamas orderis.

Netgi tokiomis sąlygomis iki 2019 metų balandžio šios technologijos leido nustatyti 49 įtariamuosius, atnaujinti maždaug 1000 bylų ir sulaikyti 17 asmenų. Tokie naujoviški kovos su nusikalstamumu įrankiai suteikia optimizmo, jog kažkada bus išspręstos ir beviltiškai įšalusios bylos.

Kokią galią gali turėti genetinės genealogijos galimybės, įrodo 1980 metų sausį JAV Kolorado valstijoje įvykdyta 21 metų studentės Helene Pruszynski žmogžudystė. 2020 metų vasarį 62 metų sunkvežimio vairuotojas iš Floridos Jamesas Curtisas Clantonas Daglaso apygardos teisme prisipažino prieš keturis dešimtmečius pagrobęs ir nužudęs H. Pruszynski. 1980 metų sausio 16 dieną H. Pruszynski vyko namo iš savo naujos stažuotės vienoje radijo stotyje Denveryje, kai ankstyvą vakarą vienoje Engelvudo autobusų stotelėje ją pagrobė J. C. Clantonas. Nusivežęs merginą į atokią vietą Kolorado Kaisl Painso mieste, jis ją išžagino ir nužudė devyniais dūriais į nugarą. Sekančią dieną laukuose buvo rastas merginos kūnas už nugaros surištomis rankomis. Nuo juosmens į apačią ji buvo visiškai nuoga. Tyrinėjant nusikaltimo vietą, iš sėklos skysčių buvo paimtas DNR mėginys, bet jis nepadėjo nustatyti galimo įtariamojo.

2017 metais Daglaso apygardos detektyvai kartu su „Parabon Nanolabs“ mokslininkais nežinomo užpuoliko DNR profilį patikrino genetinėse genealogijos duomenų bazėse. Jiems prieš akis atsivėrė sudėtinga ir paini šeimos istorija, taip pat įvairūs slapyvardžiai. Galiausiai policija kaip galimą įtariamąjį nustatė J. C. Clantoną ir jis iš karto buvo aptiktas Floridos Leik Batlerio mieste, kur gyveno pastaruosius 20 metų. Policija kelias dienas jį stebėjo, o tada surezgė planą, kaip paimti jo DNR. 2017 metų lapkričio 30 dieną J. C. Clantonas užėjo į vietos barą, o kai išėjo, policija, padedama barmeno, pasiėmė J. C. Clantono išgertą alaus bokalą. Nuo jo paimtas DNR idealiai atitiko tą mėginį, kuris buvo rastas nusikaltimo vietoje.

Kol gyveno Floridoje, 1998 ir 2001 metais J. C. Clantonas buvo suimtas dėl smurto artimoje aplinkoje, o H. Pruszynski nužudymo metu jis buvo paleistas lygtinai dėl 1975 metais įvykdyto vienos moters išžaginimo Arkanzase. Dėl senaties termino jam nebuvo pateikti kaltinimai seksualiniu smurtu prieš H. Pruszynski. Tačiau pagal susitarimą su apygardos prokuroru jis prisipažino dėl pagrobimo ir pirmo laipsnio žmogžudystės ir buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, su galimybe po 20 metų sulaukti malonės.

„Amžinai mūsų širdyse“, – iškalta Margaret Rosewarne antkapyje Alambės memorialiniame parke Nerange. Jos kapas yra katalikiškoje kapinių dalyje, vos už 20 metrų nuo judraus Nerango – Brodbičo kelio. Kukli kapavietė slepia prieš 44 metus įvykusios tragedijos paslaptį, kuri yra neišaiškinta iki šiol.

Laikas neužgydė žaizdų ir nepateikė atsakymų. Mylimų žmonių netektis iš tikrųjų niekada neapleidžia jų artimųjų minčių ir virsta melancholija, kuri ramybės metu iškelia savo galvą, kad primintų apie pasaulyje egzistuojančią tamsą. Bandymai suprasti, kodėl dukters ar sesers gyvybę nutraukė blogio egzistavimas, skatina mintis vėl ir vėl sugrįžti prie skaudžių prisiminimų. Šiame košmare tūno monstras, kuris kels grėsmę, kol už teisingumą atsakingi pareigūnai neišves jo į dienos šviesą – kad parodytų mums bjaurų jo veidą.