Nė vienas prie filmavimo prisidėjęs žmogus nebūtų nieku gyvu patikėjęs, kad garsiojo Sergejaus Gerasimovo mokinys, lig tol sukūręs keletą rimtų, sudėtingų filmų, galėtų tapti kažkokio anekdotų ir tostų kratinio autoriumi. Vis dėlto jo režisuota komedija tapo kultine, o šiemet tenka paminėti 25-erius metus nuo jos pasirodymo.

Nacionalinių orų ypatumai

Filmavimo tempai buvo neįtikėtini. 1994-aisiais scenarijų parašęs A. Rogožkinas nieko nelaukęs pradėjo aktorių atranką. Didžioji dalis gamtoje vykusių epizodų buvo nufilmuoti Leningrado srities Prioziorsko rajone, prie pat Karelijos. Kol vyko pasiruošimas ir buvo gautas finansavimas, vasara pasibaigė, todėl filmo scenose dominuoja ankstyvo rudens vaizdai. Tiesa, aktoriams toks metų laikas tapo nemenku iššūkiu. Pavyzdžiui, filmuojant sceną pirtyje teko vaidinti šaltyje. Kaitros efektas buvo sukurtas pasitelkus dirbtinius dūmus ir ištepus aktorių kūnus aliejumi, turėjusiu atrodyti kaip prakaitas. Iš tikrųjų patalpoje laikėsi ne aukštesnė kaip 10 laipsnių temperatūra. Nevalia pamiršti, kad vėliau aktoriams teko ir į vandenį nerti vaizduojant neapsakomą palaimą.

Visai kūrybinei grupei teko pašalti ir po kelių mėnesių, kai kaustančiame šaltyje buvo filmuojama tarytum iš Levo Tolstojaus kūrinių perkelta tikra rusiška medžioklė, kurią sapnuose regi romantiškai nusiteikęs svečias iš Suomijos. Scenoje regimas sniegas – tikras. Žiema – taip pat tikra. Aplinkui – daug gyvūnų. Ne ką mažiau ir dublių. Kaip vėliau pasakojo filmo kūrėjai, labiausiai tada sušalo režisierius ir ant žirgo it amazonė sėdinti jauna gražuolė. Vargšelei teko kelias valandas išsėdėti balne – ji kone suledėjo tokia poza. Kai scena buvo nufilmuota, nuo žirgo ją nukėlinėjo keletas žmonių.

Aleksėjus Buldakovas filme „Nacionalinės žvejybos ypatumai“
Foto: Stopkadras

Ar nukentėjo karvė?

Deja, be aukų apsieiti nepavyko. Drąsiosios karvės vaidmenį iš tiesų kūrė trys galvijai. Kad jų nebūtų įmanoma atskirti, grimuotojai guašu ant kailio paišė papildomas dėmes. Viena karvė tikrai buvo įtaisyta į hamaką ir pakabinta bomboms skirtame lėktuvo liuke. Deja, įtvaras netikėtai nutrūko ir karvė nukrito. Remiantis kitais šaltiniais, viena iš skraidintos karvės vaidmenį kūrusių narsuolių, po filmavimo sėkmingai apsiveršiavo.

Nepasisekė ir vilko vaidmenį atlikusiam vokiečių aviganiui, lėkusiam per lauką nuo keleto kurtų. Pagal sudarytą planą aviganis turėjo suspėti atlėkti iki automobilio, tačiau kurtai nutrūko anksčiau ir jį prisivijo. Beje, kadre sušmėžavo ir tikras, stambiu planu nufilmuotas vilkas.

Dar viena auka tapo aktorius Semionas Strugačiovas. Jis nepatiko meškinui, atlikusiam filme ne paskutinės svarbos vaidmenį. Epizode, kuriame šaunieji medžiotojai fotografuojasi su miegančiu meškinu, žvėris iš tiesų buvo užmigdytas. Vis dėlto jis netikėtai nubudo ir krimstelėjo kolegai iš filmavimo aikštelės. Kad ir kaip būtų, montuojant filmą kaip tik šitą dublį ir buvo nutarta palikti kaip labiausiai vykusį.

Rusų ir suomių draugystė

Pagal pirminį scenarijaus variantą jaunas užsienietis turėjo būti vokietis, tačiau vėliau filmo direkcija nutarė bendradarbiauti su suomiais ir pasiuntė į užsienio šalį užklausą. Atsakymas atėjo, bet tik tada, kai filmavimas buvo beveik baigtas. Užtat visi sužinojo apie Ville Haapasalo. Tai buvo vienintelis režisieriaus A. Rogožkono pažinotas reikiamos tautybės aktorius, gerai mokėjęs rusų kalbą.

Iš tikrųjų kuriant filmą dalyvavo ne mažiau kaip du suomių aktoriai. Tamsiaplaukę melžėją suvaidino V. Haapasalo žmona Saara. Gal jauna moteris pabūgo išleisti vyrą pas Rusijos gražuoles?

Foto: Stop kadras

Po premjeros

Žiūrovus „Nacionalinės medžioklės ypatumai“ nemenkai prijuokino. O šiaip jis buvo kritikuojamas ne ką rečiau nei giriamas. Palankiai nusiteikę komentatoriai komediją prilygino tiksliam nacionalinės sielos paveikslui, stiklinių skambčiojime besiskleidžiam melancholiškam absurdui ir ryškių socialinių tipažų galerijai.

Aršiausi kritikai prikaišiojo alkoholizmo propagavimą, lėkštumą, piktnaudžiavimą Rusiją lydinčiais stereotipais, tokiais kaip pirtis, degtinė, meškos. Vis dėlto, nepaisydami jokių kompetentingų nuomonių, žmonės masiškai balsuoja už tokio filmo egzistavimą ir su malonumu jį žiūri.

Režisierius A. Rogožkinas savo kūrinį visada vertino kiek skeptiškai. Galima numanyti, kad mintyse jis filmą matė šiek tiek kitaip, tačiau išėjo, kaip išėjo.

„Vienu momentu A. Rogožkinas norėjo sunaikinti „Nacionalinės medžioklės ypatumus“. Jam buvo artimas visiškai kitoks kinematografas. Tiesiog dėl susiklosčiusių aplinkybių – atrinktų aktorių, nusistovėjusių orų ir kt. – visi jautėsi it laiminga komuna. Todėl filmas ir išėjo kaip tik toks. Kadangi buvo sąžiningas žmogus, pasinaudojęs valstybės duotais pinigais, A. Rogožkinas tiesiai šviesiai pasakė, kad tai jo kūdikis siaubūnas, tačiau tegul kas nors į jį pažiūri“, – prisiminė aktorius Viktoras Byčkovas.

Per vieną interviu A. Rogožkinas prisipažino nemanąs, kad filmą galima priskirti komedijoms ir pats pavadino jį trumpu nemokslinio komunizmo kursu. Pastarąją savo formuluotę jis aiškino štai kaip: „Mokslinio komunizmo mes niekada neturėjome, užtat nemokslinio turėjome visada – bent jau buitiniu lygmeniu. Kad netektų galvoti apie kasdienę duoną, galima skandintis degtinėje nejaučiant jokių problemų. Tai ir yra nemokslinis komunizmas.“

Filme nusifilmavusių aktorių likimas – labai įvairus. Vieniems, dar nenuslūgus kino juostos populiarumui, pavyko susikurti stabilų profesinės karjeros pamatą. Kitų, deja, šiandieną su mumis nėra. Kai kurios sėkmingame projekte sužibėjusios žvaigždės vėliau tapo aktoriais, kurių populiarumas su laiku išblėso.