Šis unikalus XIX amžiaus statinys iškilo karališko botanikos sodo teritorijoje ir iki šių laikų yra nedidelio Saksonijos miestelio Gablenco pažiba. Dar 1844 metais Friedrichas Hermannas Rotschke nusprendė šalia Rakoco ežero įkurti angliško stiliaus parką su dailiais tiltais, alėjomis, paslaptingomis grotomis, piramidėmis ir dirbtinėmis uolomis. Kad tokie neįprasti planai būtų įgyvendinti, iš Šveicarijos ir Bohemijos teko gabenti bazalto luitus, nes šiose vietovėse tokių uolienų nebuvo. Kai buvo sugalvota pastatyti perėją per ežerą, tyvuliuojantį Kromlau parke, būtent ši uoliena tapo pagrindine statybine medžiaga.
Bazaltas – bazinė magminė uoliena, pasižyminti aukštu kietumu ir atsparumu klimato procesams bei agresyviai aplinkai. Bazaltas būna tamsiai pilkos spalvos, stulpinės ar apvalių akmenų formos. Išsiskiria ilgaamžiškumu bei elektroizoliacinėmis savybėmis.
Deja, architekto, sukūrusio šį unikalų tiltą, pavardė iki šių laikų neišliko. Tačiau tai tik kursto įvairiausius gandus ir spėliones, kas galėjo suprojektuoti šį genialų statinį. O žavėtis tikrai yra kuo.
Stebina ne tiek pati tilto forma (tais laikais arkos formos tiltai buvo labai paplitę), kiek tai, kokį vizualinį efektą jis sukuria.
Kad ir kokie mitai bei legendos apie šią vietą besklandytų, šio tilto sumanytojas buvo tikrai genialus dizaineris, sąmoningai kūręs mistiško objekto įvaizdį. Vien ko verti yra aštrūs, įvairaus ilgio bazalto uolienų fragmentai, kyšantys iš vandens bei žemės ir įrėminantys tobulą arkos puslankį. Atsispindėdami veidrodiniame vandens paviršiuje, šie grėsmingi akmeniniai dantys net šių laikų skeptikams atrodo tarsi Šėtono pinklės, o ne paprasčiausia atrama.
Pati perėja buvo pastatyta toje vietoje, kur ežero vandenys suformuoja reikalingą tėkmės lygį. Beje, tilto atramos padeda palaikyti šį vandens lygį ilgesnį laiką, negu pavyktų natūraliomis sąlygomis. Būtent ši ypatybė padeda atspindėti vandenyje 35 m ilgio puslankį ir sukurti idealaus apskritimo vaizdą. Įdomu ir tai, kad jis išryškėja iš bet kurio žiūrėjimo taško.
Žinoma, tokie idealūs bruožai negali nekelti baugaus susižavėjimo ir nekurstyti pasąmonės asociacijų, nukeliančių žmonių mintis į visiškai kitą plotmę. Tai, beje, vyko ne tik anais laikais, kai viskas, kas buvo nesuprantama ir keista, buvo siejama su Šėtono apsireiškimu.
Net ir šiais laikais mistikos gerbėjai mano, kad šis tiltas yra vartai į kitą dimensiją, suteikiančią žmonėms antgamtinių sugebėjimų. Tam, kad patektum į šią dimensiją, reikia per pilnatį praplaukti valtimi pro šį tiltą. Tačiau draudžiama žiūrėti į savo atvaizdą nakties vandenyje ir liesti šį vandenį rankomis. Ar kuriam nors mistikos medžiotojui, pasiryžusiam žengti tokį rizikingą žingsnį, pavyko įgauti antgamtinių galių, niekas negali pasakyti.
Dar viena neįtikėtina legenda apie šio tobulo ir dailaus tilto statybas gimė tuomet, kai vietos gyventojai pirmą kartą 1860 metais išvydo šį statinį. Anot jos, niekam nežinomas architektas nusprendė sukurti didingą statinį, kad po to apie jį kalbėtų visas pasaulis.
Kad įgyvendintų savo sumanymą, jis nusprendė paprašyti paties velnio pagalbos ir sudarė su juo sandorį. Pagal šį sandorį velnias turėjo padėti architektui suprojektuoti ir pastatyti įstabaus grožio tiltą, o architektas turėjo jam atsilyginti siela žmogaus, kuris pirmasis pereis šiuo tiltu. Pasibaigus statyboms, architektas nusprendė velnią pergudrauti ir paleido per tiltą šunį. Velnias supyko ir šoko į vandenį, padarydamas taip, kad niekas niekada nesužinotų šio tilto kūrėjo vardo.
Būtent taip ir nutiko. Nepaisant to, kad tiltas yra pastatytas palyginus neseniai, sužinoti paslaptingojo architekto pavardės taip niekam ir nepavyko.
