Sovietinis Baudžiamasis kodeksas (BK) buvo negailestingas ir griežtai bausdavo pažeidėjus. Bet kuris pilietis per sekundę galėdavo virsti nusikaltėliu. Svetainė kulturologia.ru pristato kelis absurdiškiausius Sovietų Sąjungos įstatymus ir nurodo, kas grėsė, juos pažeidus.

Spekuliacija, kurią skatindavo nuolatinis deficitas

Sovietų Sąjungoje daug ko trūkdavo: dailių drabužių, įdomių knygų, kokybiškų indų, vinilinių plokštelių, buitinės technikos ir kai kurių maisto produktų. Žmonėms tekdavo pirkti šiuos daiktus iš perpardavinėtojų ar megzti naudingas pažintis prekybos sferoje. Žinoma, mokėti už tokiu būdu siūlomas prekes tekdavo brangiau. Klestėjo spekuliacija. Dažniausiai ja užsiimdavo žmonės, kurie turėdavo galimybių gauti deficitinių prekių. Jos būdavo perparduodamos su antkainiu. Šiandien tai yra normali prekybos rinkos schema. Tačiau sovietų laikais tai buvo vadinama spekuliacija ir už tai būdavo baudžiama. Už spekuliaciją apsukrus prekeivis galėdavo gauti net iki septynių metų kalėjimo su nuosavybės konfiskavimu (RSFSR BK 154 straipsnis). Nepaisant to, Sovietų Sąjungos gyventojai patys ieškodavo spekuliantų ir noriai pirkdavo jų prekes.

Homoseksualūs ryšiai, kuriais buvo galima apkaltinti bet ką

Baudžiamoji atsakomybė už homoseksualumą buvo įvesta 1934 metų kovo 7 dieną. 3-io dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Genrichas Jagoda pateikė Josifui Stalinui ataskaitą, kurioje netradicinę seksualinę orientaciją prilygino kontrrevoliucijai. Jis tvirtino, kad nelegalūs homoseksualų klubai yra tikros kloakos, kuriose sovietinis jaunimas išvedamas iš doros kelio ir prisiklauso antisovietinių idealų. Visomis šiomis nuodėmėmis buvo apkaltinti seksualinių mažumų atstovai, pelnę „garbingą“ pačių pavojingiausių liaudies priešų titulą.
Baisiausia tai, kad pritaikyti BK straipsnį už homoseksualumą buvo galima bet kuriam asmeniui, kuris buvo neparankus valdžiai. Tariamas nusikaltimas – labai subtilus, nei paneigti, nei įrodyti jo praktiškai neįmanoma. RSFSR BK 121 straipsnis numatė, kad už šį keistą nusikaltimą buvo galima gauti iki penkių metų nelaisvės.

Veltėdystė, nuo kurios V. Cojus slėpėsi katilinėje

Šiandien, kai tvyro gana aukštas nedarbo lygis ir įsidarbinti geroje vietoje nėra taip paprasta, gali būti keista, kad Sovietų Sąjungoje egzistavo bausmė už veltėdystę. Neretai šis pažeidimas būdavo priperšamas tiems aktyviems ir talentingiems žmonėms, kurie norėdavo dirbti sau, o ne valstybei. Pagal RSFSR BK 209 straipsnį jiems grėsdavo iki ketverių metų kalėjimo.

Žinoma, už grotų pasodindavo ne iš karto. Iš pradžių niekur nedirbančiam asmeniui skirdavo baudą, po to jį siųsdavo dirbti pataisos darbų, ir tik vėliau, jei jis „piktybiškai vengdavo visuomenei naudingų darbų“, pasodindavo į kalėjimą. Tarp vadinamų veltėdžių, kuriuos dabar žino milijonai žmonių, buvo Josifas Brodskis ir Viktoras Cojus. Pastarasis pradėjo dirbti katilinėje ne dėl to, kad jam patikdavo krauti į krosnį anglis, bet tam, kad galėtų netrukdomas užsiimti ta veikla, kurią laikė svarbiausia savo gyvenime – muzika. Dabar grupės „Kino“ dainų klauso galybė žmonių, ir niekas nesistebi, kad jų autorius oficialiai buvo... kūrikas.

„Samagono“ gamyba: naminukė sau ir pardavimui

Sovietų Sąjungoje, ypač Rusijoje, santykis su alkoholiniais gėrimais iki šiol yra ypatingas. Alkoholiniai gėrimai vartojami jau daug šimtmečių ir, panašu, bus geriami visada. Laimė, šiuolaikiniame pasaulyje vystosi alkoholinių gėrimų vartojimo kultūra, nors alkoholizmas vis dar išlieka skaudžia visuomenės problema. Sovietų Sąjungoje įsigyti alkoholinių gėrimų nebūdavo taip paprasta. Neretai prie jų nutįsdavo eilės, o kai Michailo Gorbačiovo laikais prasidėjo kova už blaivybę, alkoholis virto tikru deficitu. Žmonės pradėjo gamintis naminukę. Ji, beje, buvo varoma iš įvairiausių produktų.

Kai kurie žmonės ją gamindavo tik sau, kad galėtų gerti namie, o kiti užsiimdavo naminės degtinės prekyba. Jei valdžios atstovai namuose aptikdavo naminukės aparatą, kaltininkui grėsdavo stambi bauda arba iki pusės metų pataisos darbų. Jei jis naminį alkoholį dar ir pardavinėdavo, už tai pagal RSFSR BK 158 straipsnį galėdavo sėsti už grotų trejiems metams.

Kalėjimas
Foto: Shutterstock

„Elgetų pas mus nėra“

Sovietų masinės informacijos priemonės garsiai skelbdavo, kad Sovietų Sąjungoje elgetų nėra. Valdžia naiviai manydavo, kad elgeta, kuris vaikšto gatvėje ištiesęs ranką, paprasčiausiai nenori dirbti. Juokingiausia, kad šiandien daugelyje šalių taip ir yra: išmaldos prašymas yra tapęs savotišku verslu, kartais nešančiu tikrai neblogą pelną. Anais laikais, anot sovietų ideologijos, dirbantieji turėjo puikiai gyventi, skaniai maitintis ir turėti stogą virš galvos. Tačiau buvo kiek kitaip. Ypač po Antrojo Pasaulinio karo, kai šalis buvo sugriauta, milijonai žmonių neteko būsto ir artimųjų, o likę neįgaliaisiais neturėjo jokių lėšų pragyvenimui.

Elgetoms, kurie prašydavo išmaldos, grėsdavo iki dviejų metų nelaisvės (jeigu po kelių įspėjimų ir toliau tuo versdavosi). Kartais valdžia išsiųsdavo elgetas pataisos darbų, kurie trukdavo nuo pusmečio iki vienerių metų. Kaip ir veltėdžiams, elgetoms buvo taikomas BK 209 straipsnis.