Kas nutiko tiems penkiems vyrams, 1978 metais dingusiais Čiko mieste? Paaiškėjus mirties faktui, policijai niekaip nepavyko rasti atsakymų nė į vieną esminį bylos klausimą. Bėgo metai, ir su jais išspręsti bylą atrodė vis labiau neįmanoma. Tyrėjai mėgėjai taip pat ieškojo priežasčių, kodėl penki vyrai ne iš šio, nė iš to viduryje niekur sustabdė automobilį, išbėgo į speigą ir niekada nebegrįžo. Kiekvienas gautas atsakymas tik iškeldavo dar daugiau klausimų. Ranker.com pažvelgė į šią keistą bylą atidžiau.
Paskutinį kartą dingusieji gyvi pastebėti degalinėje... po kelių mėnesių rasti mirę
Po Kalifornijos Čiko miesto universiteto krepšinio varžybų 1978 metų vasario 24 dieną penki 24-32 metų vyriai sušoko į turkio ir baltos spalvų 1969 metų „Mercury Montego“ ir išvyko, kaip spėjama, į Jubos Sitį. 72 kilometrų kelionė tapo lemtinga. Prieš leisdamiesi į kelią, jie dar užsuko į degalinę nusipirkti užkandžių, o tada išvažiavo į savo paskutinę kelionę naktyje.
Penki amerikiečiai – Tedas Weiheris, Jackas Huettas, Williamas Sterlingas, Jackas Madruga ir Gary Mathiasas – kitą dieną patys turėjo žaisti krepšinį. Skelbiama, kad visi draugai turėjo lengvų psichikos problemų, du iš jų – J.Madruga ir G. Mathiasas – buvo tarnavę Jungtinių Valstijų kariuomenėje. Paskutinį kartą visi penki gyvi matyti degalinėje. Po šio sustojimo kitą kartą išvysti po tik po mėnesio.
Theodore‘as Weiheris mirė iš bado – apsuptas maisto
Niekas nežino, kada vyrai, išlipę iš automobilio, išsiskyrė, tačiau galiausiai pasuko skirtingais keliais. Th. Weiheris – 180 centimetrų ūgio 90 kilogramų svorio vyras – atsidūrė namelyje ant ratų už trisdešimties kilometrų nuo apleisto draugų automobilio. Tyrėjams pavyko išsiaiškinti tik tiek, kad vyras greičiausiai į namelį ant ratų pateko per langą. Keista tai, kad, atsidūręs viduje, nesinaudojo niekuo, kas buvo jo viduje.
Radę vyro palaikus, pareigūnai pastebėjo, kad jis ne tik neatsisuko prie namelio prijungto propano dujų baliono, bet netgi nesugalvojo pasišildyti degindamas ten buvusias knygas. Nors namelyje buvo gausios valgyti paruošto maisto atsargos, jis jų nelietė ir per du mėnesius mirė iš bado. Policija jį rado įsisupusį į daugybę antklodžių, pėdos buvo siaubingai nušalusios, pats vyras netekęs per 36 kilogramų.
Apleistas automobilis buvo idealios techninės būklės
Tyrimą vykdę pareigūnai išsiaiškino, kad „Montego“ techninė būklė buvo ideali. Apleistas automobilis buvo paliktas neužrakintas, vienas langas nuleistas, bake – dar ketvirtadalis degalų, o tiek tikrai būtų pakakę nukakti iki Juba Sičio. Nors aplinkui ir buvo sniego, transporto priemonė nebuvo įklimpusi, o tiesiog palikta likimo valiai. Vienintelis keistas dalykas, kad mašina tiesiog nė iš šio, nė iš to numesta. Automobilis nebuvo apgadintas, tad pareigūnai padarė išvadą, kad, kad ir kas mašiną vairo, žinojo, kur keliauja.
Weiherio apkloto paslaptis
Kas nutiko vyrams, išlipusiems iš automobilio, nežino niekas. Vienintelis dalykas, ką pavyko išsiaiškinti pareigūnams, kad kažkuriuo metu trys vyrai paliko namelį ant ratų, o vėliau grįžę rado T. Weiherį mirusį iš bado ir šalčio.
Viena iš teorijų skelbė, kad tada jie bičiulį įvyniojo į tai, ką rado po ranka, ir vėl pasišalino. Gali būti, jog visi vyrai mirė, ir T. Weiherį vyniojo kažkas kitas, tačiau, jeigu tai tiesa, tuomet tas asmuo greičiausiai būtų paskambinęs pagalbos telefonu 911. Neturint reikiamos teismo medicinos informacijos, praktiškai neįmanoma pasakyti, kas įvyko iš tikrųjų.
Miško reindžeris automobilį aptiko toli nuo tos vietos, kur jis turėjo būti
Praėjus keturioms dienoms po bičiulių dingimo, miško reindžeris aptiko jų automobilį – jis buvo paliktas likimo valiai purviname kelyje netoliese Orovilio. Tai maždaug už 104 kilometrų nuo Čiko, bet už 57 kilometrų nuo Juba Sičio. Overlis yra į rytus nuo Čiko ir tikrai nepakeliui vykstant į Jubą. Vieta, kur aptiktas automobilis, yra Plumaso valstybinio miško kalnuose – vietovėje, kurios topografija kardinaliai skiriasi nuo tos, kur važiavo vyrukai.
Gali būti, kad draugai, pastatę automobilį, susivokė esantys toli nuo namų.
Josephas Shonesas tvirtina kažką matęs ant kelio
Vienintelis žmogus, galėjęs įnešti šiek tiek aiškumo šioje byloje, buvo asmuo, vardu Josephas Shonesas. Jis maždaug tuo pačiu metu, kaip ir penki bičiuliai, buvo kelyje, tačiau jo automobilis įklimpo sniege, o minėtieji penki vyrai važiavo be kliūčių. Bandydamas atkasti savo transporto priemonę, vyras patyrė lengvą širdies smūgį. Šiaip ne taip jam pavyko įsėsti atgal į automobilį. Laimei, buvo palikęs įjungtus jo žibintus ir šildymą. Vyras tvirtina, kad vieną akimirką išgirdo kažką panašaus į švilpimą ir pamatė einančią moterį su kūdikiu ant rankų.
J. Shonesas ėmė šauktis pagalbos. Tikina netgi matęs grupelę žmonių su žibintuvėliais, einančiais link jo. Dar kartą pašaukus pagalbą, šviesos staiga dingo, ir prie jo automobilio niekas taip ir nestabtelėjo. Pritrūkęs dujų, pėsčiomis nuėjo iki artimiausio miesto. Praėjo pro šalį likimo valiai palikto „Montego“ ir teigia, kad tuo metu jame nebuvo nė vieno žmogaus.
Vienas iš vyrų vis dar dingęs
Jeigu dėl keturių kompanijos vyrų mirties nėra abejonių, nes rasti jų palaikai, vienas draugų grupelės narys ir po šiai dienai laikomas dingusiu be žinios. Gary Mathiaso palaikai taip ir nerasti, jo šeima įsitikinusi, kad būtent jis ir gali būti visos šios šiurpios istorijos priežastis.
G. Mathiasas sirgo šizofrenija, bet, kaip teigia artimieji, preciziškai gėrė vaistus ir daugybę metų nebuvo leidęs ligai paimti viršų. Policija turi duomenų, jog jaunas vyras, neišgėręs vaistų, kelis kartus elgėsi itin agresyviai, taigi egzistuoja galimybė, jog jis pamiršo medikamentus, prasidėjo priepuolis, ir bičiuliai iš baimės išsilakstė.
Namelyje ant ratų pareigūnai aptiko ne tik Th. Weiherio palaikus, bet ir G. Mathiaso batus. Jie mano, kad G. Mathiasas pasiėmė bičiulio apavą, savąjį paliko namelyje ir pasišalino. Nors vis dar laikomas dingusiu be žinios, tyrėjai mano, kad G. Mathiasas tapo aplinkybių auka ir buvo palaidotas po sniegu, kur jo kūnas suiro prieš jį ištirpdinant pavasario šilumai.
Bičiuliai norėjo aplankyti draugą Forbstaune
Viena internete sklandanti teorija bando paaiškinti, kodėl vyrai išbėgo į sniegą taip toli nuo pirminio savo kelionės tikslo. Šios teorijos šalininkai mano, kad G. Mathiasas turėjo draugą Forbstaune, tad štai kodėl jie važiavo 162 Rytų greitkeliu. Vienas šios versijos advokatų teigia: „Tas konkretus kelias neveda į Čiką. Taip pat negali būti, kad jie per klaidą įsuko į 70-ąjį Šiaurės greitkelį pakeliui, o tada pakeitė maršrutą, nes tie keliai niekur nesikerta“.
Tas pats asmuo, mano, kad vyrai galėjo palikti automobilį ir bėgti į sniegą išgirdę J. Shoneso pagalbos šauksmą – tik neaišku, ar bėgo jam į pagalbą, ar spruko iš išgąsčio. Tenka pripažinti, kad šių penkių amerikiečių likimo istorija, vos tik kam nors pabandžius ją paaiškinti, tik tampa dar painesnė.
Tvirtina, kad visa ši istorija nebuvo nelaimingas atsitikimas
Ši paslaptinga byla paskatino daugybę spėlionių, kas iš tikrųjų galėjo nutikti. Vienas „Reddit“ bendruomenės narys mano, kad vyrai į Plumaso valstybinį mišką važiavo turėdami konkretų tikslą, tik niekas nežino, kokį. Remiantis jo teorija, vyrai turėjo žinoti, jog vyksta į kalnus, nes keitėsi aukštis. Tai pagrindžia ir faktas, kad „jie važiavo 50 mylių į rytus nuo tos vietos, kur gyveno“.
Nors šios teorijos šalininkai ir neturi atsakymų į klausimą, kodėl vyrai nusprendė važiuoti taip toli į Rytus, sako, jog paprasčiausiai neįmanoma, kad penketas „pasuko ne tuo keliu“.
Vyrus galėjo paklaidinti mįslinga moteris
Nepriklausomas tyrėjas Josephas Shonesas tvirtina, kad vyrus palikti automobilį galėjo įtikinti paslaptinga moteris su kūdikiu. Arba moteris, apsimetanti turinti kūdikį. Internetiniai tyrėjai teigia, kad ta hipotetinė moteris galėjo įtikinti vyrus išlipti iš automobilio.
Menkai tikėtina, kad penki tvirtai sudėti vyrai pasidavė vienos keleivės provokacijai, bet jeigu ji sugebėjo jais emociškai manipuliuoti, galėjo nuvilioti toliau nuo mašinos ir po vieną sudoroti.
