Kilusi iš Tauragės, L. Uvarova su šeima jau penkerius metus gyvena Klaipėdos rajone esančiame Smilgynų kaime. Vos po dviejų gyvenimo ten metų, kaimo bendruomenė Ligitą išrinko seniūnaitijos seniūnaite, o prieš mėnesį, už rūpinimąsi kaimynų saugumu, už teikiamą pagalbą, už tylius, bet reikšmingus darbus bendruomenės labui, L. Uvarova tapo konkurso „Kaimynų kaimynas“ nugalėtoja.

Siekia suburti kaimo bendruomenę

„Man atrodo, kad aš nieko ypatingo nedarau. Tiesiog įsijungiau į kaimo veiklą. <...> Mes nesame labai aktyvūs, nes visi gyvename savo gyvenimus nuo tvoros iki tvoros ir daugiau mes nedrįstame lįsti lauk. O norisi... Norisi, kad jie išlįstų, kad vaikai matytų ir bendrautų, norisi, kad ir senukai nebūtų pamiršti, o tokių turime nemažai. Turime ir naujakurių daug. Norisi jų aktyvumo“, – mintimis dalijosi L. Uvarova.

Žinoma, idėja suburti kaimo bendruomenę negimė iš karto. Pasak seniūnaitės, tuomet dar jie patys stengėsi įsikurti ir pritapti prie vietos gyventojų, tad tik po trejų metų gyvenimo Smilgynuose įsitraukė į veiklas, dalyvavo talkose ir renginiuose. Pasirodo, Smilgynų kaimo bendruomenė, kuri šiemet minės ir 10 metų gyvavimo sukaktį, Klaipėdos rajone gan žinoma savo veiklumu. „Mūsų rajone ji žinoma labai gerai, nes aktyvi ir veiklos buvo daug. Tačiau šiuo metu jos mažiau, nes aktyviausi bendruomenės nariai sensta... o jaunimas užsidaro, iškeliauja ir nebelieka aktyvistų. Kaimas pasidarė tylesnis“, – pastebėjimus išsakė L. Uvarova.

Po nesėkmingo bandymo – nepasidavė

Moteris vis dar prisimena, kai prieš du metus ją gyventojai išrinko seniūnaite. Kaip ji pati sako, matyt buvo padaryta gero, kad pasitikėjo ir leido užimti minėtas pareigas.

„Sutikau ir galvojau, kad va dabar tai padarysiu!“, – mena L. Uvarova, kuri pirmiausia surengė kaimelyje šventę vaikams. „Buvo ruduo, pasikvietėme pareigūnę su šuneliu Amsiu, kad parodytų ir pamokytų saugaus eismo keliuose. Ir atėjo dvi mamos su dviem vaikais iš visos bendruomenės. Nieko mums neišėjo... Tai buvo pats skaudžiausias momentas, bet tada supratau, kad kažkas ne taip“, – aiškino seniūnaitė pažymėdama, kad žmonės nenori įsitraukti į veiklas dažniausiai dėl to, jog nepažįsta vieni kitų.

Ji atvirauja, jog iki šiol yra gyventojų, kurie vengia susibūrimų, bendravimo, bet stengiamasi pakeisti jų požiūrį. Situacija, anot pašnekovės, geresnė negu buvo prieš metus ar daugiau.

„Dar bus visko, bet pirmieji žingsneliai jau yra. Tu turi belstis į kiekvienas namų duris. Kitaip nieko nepasieksi. Turi bendrauti su žmogumi, turi jį apkabinti, jį paglostyti, pasakyti gerą žodį, nes žmonės dabar yra įsibaiminę, kažko bijo. Jie yra uždari ir nepatiklūs“, – kalbėjo moteris. Tikriausiai dauguma, anot jos, nesitiki, kad iš tikrųjų gali vykti ir kažkas gero šiame gyvenime bei tai, kad dar yra žmonių, kurie pasišvenčia kitiems.

Kasmet viena Klaipėdos rajone veikianti transporto įmonė per Kalėdas skiria vaikams lėšų, kad šie patirtų džiaugsmingas akimirkas. Seniūnija perka saldainius, kuriuos vėliau išdalija seniūnaičiams, kad šie perduotų skanėstus vaikams.

.

„Pirmais metais susirinkau sąrašus vaikų, kurie deklaruoti ne tik mūsų seniūnijoje. Tai yra didelis darbas. Nėra taip paprasta. Tu turi susižiūrėti, suskirstyti pagal amžių ir atsekti kiekvieną, kurie gyvena, bei išsiaiškinti, kurie nebegyvena“, – sakė seniūnaitė. Pasak jos, po nesėkmingos šventės vaikams šis saldainių dalijimas ir buvo kabliukas, suvienijęs bendruomenę bent akimirkai.

Yra ir daugiau veiklų, kuriomis L. Uvarova stengiasi pradžiuginti bendruomenės narius. Pavyzdžiui, surenka panaudotus, tačiau dar geros būklės drabužius ir juos išdalija tiems gyventojams, kuriems žino, kad reikia. Tačiau drabužiai dalijami ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. „Geriau nelaidykime, o dalinkimės, negi išmesi?“, – retoriškai užsimena L. Uvarova.

.

Įkvėpė teta ir mokytoja

Kodėl suki galvą apie kitus? Kodėl negalvoji apie save? Kokia tau iš to nauda? – dažnai to moters teiraujasi bičiuliai. Nuo pat mažumės L. Uvarova augo mokydamasi gerumo pavyzdžių iš tetos ir mokytojos.

„Man net minčių nekyla, kad reikia elgtis priešingai. Aš taip esu užauginta. Mokykloje turėjau labai gerą auklėtoją, tikrai didelė pagarba jai ir ji mokino nuo pat ketvirtos klasės globoti, lankyti senelius ar vaikus su negalia. Dar ir į Raudonąjį kryžių įstojome ir jo nariais buvome. Ir taip iki pat 12 klasės. Man labai to trūko, kai atsikraustėme į Klaipėdą“, – pasakojo L. Uvarova. Ji pridūrė, kad gerumo dabar moko savo vaikus ir tikisi, kad jie užaugs gerais, nuoširdžiais žmonėmis.

Tokių tylių lyderių, kuria galima vadinti ir L. Uvarovą, Smilgynų gyvenvietėje yra ir daugiau. Moteris atskleidžia, kad vienas bendruomenės narys, vardu Algirdas, vietiniams atsidavęs iš visos širdies ir prireikus padeda bet kuriuo paros metu.

„Jis yra atsidavęs visu 100 procentų. Jis – mano herojus, aš jį vadinu tėčiu. Algirdas mūsų kaime tikrai kaip tėtis. Kur, kas sugedo, ką daryti, ką darom... Naktį paskambinsi ir sulauksi pagalbos“, – apie savo herojų Algirdą pasakoja L. Uvarova. Toliau tęsia ir apie buvusią kaimo seniūnaitę, kuri jai – autoritetas. Mat moteris taip pat nevengia suteikti kitiems pagalbos, yra ramstis ir paguoda nelaimei ištikus. Pasirodo, kad ši moteris taip pat kilusi iš Tauragės, o gerumo ją mokė ta pati auklėtoja, kaip ir Ligitą. „Kiek žinau iš istorijos, ji pas tą pačią auklėtoją mokėsi Tauragėje, nes iš ten yra kilusi. Auklėtoja, aišku, jau labai sena – 86-erių metų, tačiau labai geras, šviesus žmogus“, – sako dabartinė Smilgynų kaimo seniūnaitė pridurdama, kad nemažiau savo pavyzdžiu ją įkvėpė teta, kuri išmokė, jog reikia padėti visiems: ir draugui, ir kaimynui, ir net atsitiktinai sutiktam žmogui.

.

Stengiasi dėl kitų ir jaučiasi laiminga

Pasiteiravus, kodėl ši taip stengiasi dėl kitų, moteris atsako: „Man gera, aš esu laiminga. Man gera širdy. Aš kiekvieną vakarą apie visus pagalvoju, kad ir neskambinu, nerašau, nebendrauju, bet žinau kiekvieną namą, kas jame gyvena ir man skauda širdį dėl kiekvieno, pagalvojus, kas kam buvo nutikę... Tada dar pagalvoju, ką veiksime rytoj, ką darysime toliau diena iš dienos. Man gera ir kitaip nemoku.“

Bendruomenės subūrimas, vienybė ir atjauta – laimingo žmogaus recepto ingredientai. Tai, anot pašnekovės, veda ir į laimę, ir į sėkmę, todėl prisipažįsta, kad persikėlimas į kaimą, įsitraukimas į bendruomenę ir bendra veikla su vietos gyventojais – geriausi sprendimai jos gyvenime.

„Tai labai geras sprendimas, ir viduje aš esu labai laiminga. Gal ir esu užsiėmusi, apsikrovusi, bet man yra taip gera... Aš viduje verdu, aš planuoju, aš degu. Esu pilna minčių, idėjų. <...> Aš tuo pasikraunu, tuo gyvenu ir esu laiminga“, – prisipažįsta L. Uvarova.

-------

Pasaulinės lyderystės konferencijos (PLK) projekto #TyliLyderystė tikslas – dalintis įkvepiančiomis istorijomis, kurių herojai – retai visuomenei žinomi, tačiau savo kilniais darbais kitų gyvenimus keičiantys ir įkvepiantys tylūs lyderiai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)