Naujoji Celės rotušė – tai gotikinės architektūros paminklas, stūksantis Celės mieste, kuris yra už kiek daugiau nei 300 km į vakarus nuo Berlyno. Nors šiuo metu šiame pastate įsikūrusi miesto rotušė, jo istorija gan įspūdinga. Kalbama, kad pastatas saugo gūdžią paslaptį, rašo portalas historicmysteries.com.

Žmones paveikia kiekviena patirtis – mus formuoja tai, kas mums nutinka, o kai kurie žmonės tiki, kad ir pastatų sienos sugeria juose įvykusių nutikimų energiją.

Celė yra nedidelis ir jaukus miestas, esantis Žemutinėje Saksonijoje, Centrinėje Vokietijos dalyje.

Turistų akį čia traukia Baroko ir Renesanso epochas menantys visuomeniniai pastatai. Tarp visų šių vokiškųjų viešosios infrastruktūros statinių išsiskiria Naujoji Celės rotušė, kurią gaubia paslapties šydas.

Naujosios Celės rotušės kilmė

Šis pastatas pradėtas statyti 1869 m., dar valdant Prūsijai, ir baigtas 1872 m. Dideliame plytų pastate iš pradžių įsikūrė Antrasis Hanoverio pėstininkų pulkas Nr. 77. Po 1919 m. čia įsikūrė Reichsveras (Vokietijos ginkluotosios pajėgos), kuris ketvirtajame dešimtmetyje tapo Vermachtu. Didžiuliame pastate buvo 300 kambarių, kuriose galėjo įsikurti iki 1200 kareivių ir du šimtai karininkų. Prireikus šis dešimties aukštų pastatas galėjo sutalpinti dar daugiau gyventojų – jame yra penki požeminiai aukštai.

Apatiniai Rotušės aukštai

Iki Antrojo pasaulinio karo jokių ypatingų įvykių Rotušės pastate nenutiko. Tačiau Hitleriui iškilus į valdžią, visai Vokietijai virstant militarizuota, Rotušė tapo SS karine baze. Pirmieji pranešimai apie paranormalius reiškinius pasirodė po karo, kai Rotušės pastate įsikūrė sąjungininkų kariai.

Anglų ir amerikiečių kariai pastebėjo, kad naciai užtvindė apatinius aukštus vandeniu ir juos užmūrijo betonu. Tai labai sudomino specializuotus sąjungininkų būrius, kurie žinojo, kad nacių režimas paskutinėmis karo dienomis išslapstė prisigrobtus meno kūrinius ir brangius daiktus. Tad jie spėjo, kad apatiniuose aukštuose gali būti paslėpti neįkainojami lobiai. Generolas leitenantas Brianas Horrocksas (vadovavęs pastate įsikūrusiems kariams) organizavo narų ekspediciją – narai turėjo ištyrinėti užlietus apatinius pastato aukštus.

Kas slypi apačioje?

1945 m. balandžio 15 d. į užsemtus apatinius aukštus skirtingose vietose panėrė trys narai, kiekvienas jų buvo pririštas lynu. Praėjus pusvalandžiui išniro tik vienas iš trijų – naras iš JAV narų komandos. Jis buvo sukrėstas ir priblokštas to, ką pamatė ir patyrė po vandeniu. Naras papasakojo, kad ant pirmo ir antro aukšto grindų ir sienų matė daug sigilų – tam tikrų ženklų, tokių kaip pentagramos ir kiti okultiniai simboliai, o nusileidęs iki trečio požeminio aukšto išvydo sumaitotus lavonus, pririštus prie kėdžių. Lavonai atrodė baisiau, nei naras kada buvo matęs – išpjautos bambos, trūkstamos galūnės, bet baisiausia, jiems buvo prisiūtos gyvūnų kūno dalys. Konkrečiai, kai kurie kūnai buvo su prisiūtomis ožių galvomis.

Naro ataskaita

Kai naras pagaliau išniro, jis siautėjo ir klejojo kaip beprotis. Prireikė kelių valandų, kol jis nusiramino – neapsieita be raminamųjų. Nepamirškime, kad tai buvo patyręs naras – tuo metu jis buvo, ko gero, vienas iš labiausiai patyrusių narų pasaulyje.

Jis papasakojo, kad atrodė, jog sudarkyti kūnai juda užtvindytuose kambariuose, raičiojasi kėdėse ir bando ištrūkti. Jis taip pat papasakojo, kad ten dar buvo tamsus pavidalas, kuris vijosi jį po vandeniu, kol jis kilo aukštyn link paviršiaus.

Po šio patyrimo naras taip ir nebeatsigavo – jis atsisakydavo nerti. Neužilgo jam buvo diagnozuotas nedarbingumas.

Kitų dviejų narų kūnų taip ir nepavyko rasti – buvo ištraukti tik tušti lynai.

Vos po kelių dienų atvyko likusi Britanijos kariuomenė oficialiai užimti šios zonos. Balandžio 21 d. Celės rotušė buvo perduota Didžiosios Britanijos kariuomenei, vadas atleistas iš posto, o apatiniai aukštai užmūryti betonu.

Kodėl naciai užmūrijo apatinius statinio aukštus?

Niekas negali nuneigti, kad paskutiniais karo mėnesiais naciai sąmoningai siekė paslėpti ir potencialiai sunaikinti tai, kas buvo apatiniuose Naujosios rotušės aukštuose.

Okultiniai ir satanistiniai simboliai nurodo, jog tai, kas ten vyko, buvo gerokai nutolę nuo įprastų karinio štabo operacijų.

Žmonių palaikai apatiniuose aukštuose taip pat kelia daug klausimų. Jei tiesa, kad jie buvo sudarkyti, nesiperša jokia logiška išvada.

Okultinių ritualų, kurių metų iškviečiamos tamsos dvasios, praktikuotojai tiki, kad sudarkius ar suluošinus kūną į jį lengviau įsikūnija piktoji dvasia. Smurtiniu būdu atsiradusi žaizda leidžia apsėsti kūną beveik be jokio pasipriešinimo. Toks ritualas grindžiamas tikėjimu, kad sveikas kūnas iš esmės yra hermetiškas indas, apsaugotas nuo neigiamų dvasių ir energijų.

Rotušė po Antrojo pasaulinio karo

Po Celės miesto išvadavimo nuo nacių Rotušės pastatas tarnavo kaip laikinos kareivinės įvairiems besikeičiantiems būriams, žygiuojantiems per Vokietiją, ir tiems, kurie buvo dislokuoti Celės regione.

Taip buvo ir po karo – anglų ir amerikiečių pajėgos ilgai dar buvo dislokuotos Vokietijoje, dėl Šaltojo karo. Vokietija gerokai nukentėjo nuo sąjungininkų bombų, joje buvo fiksuojama gili ekonominė krizė ir rimta pabėgėlių krizė.

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje įvyko didžiausio masto žmonių judėjimas per visą stebimą istoriją. Buvo perkelta vienuolika milijonų žmonių, ir nemažai jų priėmė Naujoji Celės rotušė.

Paranormalūs reiškiniai

Šaltojo karo metu rotušėje apsigyveno NATO pajėgos, ir vis daugiau karių ėmė pasakoti apie paranormalius reiškinius.

Anglų pėstininkas vardu Stephanas Dailey papasakojo, kad vos atvykęs į kareivines, pačią pirmą naktį nubudo nuo garsų ir šmėžuojančių siluetų – pro savo langą jis pamatė žygiuojančių karių būrį.

Gal tai ir nebūtų labai keista – juk NATO pajėgos patruliavo visame pastate. Tačiau ryte nubudęs jis pamatė, kad jo kambarys antrame aukšte, o langas yra 3 metrų aukštyje nuo žemės.

S. Daley devintajame dešimtmetyje Celėje tarnavo ketverius metus, ir per tą laiką kareivinėse jam nutiko ne vienas keistas dalykas.

Pavyzdžiui, jis ne kartą girdėjo žingsnių su kareiviškais batais garsą koridoriuose arba paradų vietoje tuo metu, kai dauguma karių buvo išvykę. Taip pat tyliai kalbančių vokiečių balsus tuščiuose ar užrakintuose kambariuose.

O vienas žmogus, civilis vardu Martinas Foxas, vieną naktį staiga nubudo ir pamatė, kad jo lova levituoja 2,5 metrų aukštyje virš žemės. Supratęs, kad tai ne pokštas, jis supanikavo, ir dėl to lova su didžiuliu bildesiu staigiai krito žemyn.

Dar vienas žmogus, seržantas majoras vieną vakarą budėjo lauke ir pamatė, kaip pro jį nebyliai pravažiavo vaiduokliška Vokietijos tankų kolona.

Katastrofiškai daugėja savižudybių

Taip pat gana dažnai pasitaikydavo, kad į savo kambarį grįžę kariai jį rasdavo visiškai suniokotą, nors tiksliai žinojo, kad paliko jį sutvarkytą ir užrakintą. Koridoriuose ir kampuose buvo ne kartą pastebėti neaiškūs šešėliai. Kai kurie vyrai dievagojosi, kad naktį nubudę pamatydavo, kad šios neaiškios būtybės stovi prie lovos.

Kai kuriuose viršutinių Rotušės aukštų kambariuose sienos ir grindys taip pat išmargintos pentagramomis ir kitais keistais simboliais, kurie primena išgyvenusįjį narą išgąsdinusius vaizdus.

Kareivinėse sklido gandai ir buvo pasakojamos šiurpios istorijos, naujokų drąsa buvo tikrinama liepiant praleisti naktį viename iš apsėstųjų kambarių. Kalbama, kad kai kurie naujokai po tokios nakties pakeldavo prieš save ranką.

Nors tarp užsienyje dislokuotų karių pasitaiko nemažai savižudybių, oficialiuose dokumentuose užfiksuota, kad devintajame dešimtmetyje Naujosios rotušės kareivinėse nepaaiškinamai išaugo skaičius karių, kuriuose teko atleisti nuo tarnybos dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Daugumai šių karių buvo nustatyta depresija, šizofrenija ar nerimo sutrikimas. Kaip prisimena vienas iš gydytojų, kareivinėse vyravo tamsi, slegianti atmosfera.

Logiški paaiškinimai?

Be abejo, visi šie paranormalūs reiškiniai ir įvykiai gali atrodyti neįtikimi. Baisi Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vykdytos narų ekspedicijos baigtis galbūt ir gali būti paaiškinta. Gal narą įveikė per ilgus karo metus nuo intensyvaus darbo krūvio susikaupęs nuovargis. Nacių pajėgos dažnai karo nusikaltimus ar prisigrobtus turtus slėpdavo dideliuose vandens telkiniuose, kuriuos ko gero ir turėjo apieškoti narai.

Be bendro nuovargio požeminių erdvių tyrinėjimas turi ir kitų pavojų. Ypač pavojinga nerti į uždaras, klaustrofobiškas erdves, tokias kaip Rotušės rūsiai. Gali būti, kad du kiti narai kažkur įstrigo ir pražuvo niūrioje gelmėje.

Ilgą laiką būnant po vandeniu gali pasireikšti pražūtingas slėgio ir anglies dvideginio kraujyje poveikis. Dėl šio poveikio įprastos kūno cheminės medžiagos ima veikti kaip nuodai ir gali sukelti haliucinacijas, apsvaiginti. Šis cheminis procesas vadinasi azoto narkozė, jį aprašo šiuolaikiniai narai ir gydytojai. Galbūt dėl tokio poveikio išgyvenusiam narui ir pasivaideno tai, ko iš tiesų nebuvo.

Celės žudynės

Geografiškai Celė yra netoli Bergeno-Belseno koncentracijos stovyklos. Vežant kalinius į šią stovyklą, Celėje traukinys pakeisdavo linijas. 1945 m. balandžio 8 d. Celėje žuvo apie 3500 kalinių, vežamų į Bergeno-Belseno koncentracijos stovyklą. Kol traukinys Celėje laukė kitų kalinių iš kitų koncentracijos stovyklų, sąjungininkų lėktuvai subombardavo amuniciją gabenusį traukinį, kuris sustojo šalia kalinių traukinio. Traukinys sprogo ir didelė dalis kalinių žuvo. Išgyvenusieji bandė bėgti į miestą ar miškus, bet SS kariai ėmė į juos šaudyti. Tie, kuriems pavyko išgyventi ir apšaudymą, buvo medžiojami kaip žvėrys ir žudomi. Žinojimas apie šį siaubingą įvykį negalėjo nepaveikti Rotušės kareivinėse dislokuotų karių.

Liūdnos istorijos ir gyvuojanti legenda

Pokaryje pasakotos istorijos apie Naujosios Celės rotušės vaiduoklius galėjo būti ir legenda, skirta naujokams gąsdinti. Paprastai kareiviai ar kariškiai bet kurioje pasaulio šalyje paprašyti galėtų papasakoti bent vieną istoriją arba legendą apie vaiduoklius.

Vis dėlto oficialiuose dokumentuose ir ataskaitose yra užfiksuotas didelis kiekis savižudybių Naujojoje rotušėje. Galbūt tai galima paaiškinti pastato lokacija, be to, jauni vyrai, kurie būdavo ten dislokuoti, buvo kelerius metus dalyvavę kare, kuriame patyrė neįtikėtinus žiaurumus ir baisumus, matę, kaip žūsta ne tik priešai, bet ir draugai. Vis dėlto tai nepaaiškina padažnėjusių savižudybių devintajame dešimtmetyje. Galbūt nacių vykdyti baisumai tikrai įsigėrė į pastato sienas?

Vienas iš akivaizdžiausių būdų išsiaiškinti tiesą būtų dar kartą ištirti požeminius aukštus. Stebėtina, bet po ano karto niekas (bent jau oficialiai) nėra to daręs. Požeminiai aukštai vis dar yra užtvindyti ir užmūryti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (61)