Motina neprarado vilčių

Devynmetis Walteris Collinsas dingo 1928 m. kovo 10 d. Kalifornijos valstijoje – tą dieną berniukas vienas išėjo į miesto teatrą. Policijos įtarimai krito ant jo tėvo priešų – žinomo piktadario ir kalėjime sėdinčio plėšiko. Buvo įtariama, kad jie galėjo nužudyti berniuką, policininkai apieškojo aplinkinius ežerus, bet kūno taip ir nerado.

Walterio Collinso paieškas stebėjo visa šalis. Los Andželo policijos nuovada paieškoms paskyrė apie šimtą darbuotojų, bet tyrimas nejudėjo iš vietos. Po kelių mėnesių teisėsaugininkų adresu pasipylė kritika: žmonės reikalavo surasti vaiką.

Walteris Collinsas

Kai situacija ėmė darytis kritiška, Ilinojuje netikėtai atsirado berniukas, prisistatantis Walteriu Collinsu. Christine Collins, jau praktiškai viltį beprarandanti jo motina, sumokėjo 70 dolerių, kad vaikas būtų pargabentas į Los Andželą. Tačiau paaiškėjo, kad berniukas ne tas: paties pirmo susitikimo metu Christine pareiškė, kad tai ne jos vaikas. Policijos kapitonas J.J. Jonesas patarė jai paimti vaiką namo kelioms savaitėms ir tik tada padaryti galutines išvadas. Išsekusi nuo nuolatinių išgyvenimų Ch. Collins sutiko.

Po trijų savaičių moteris ir vėl atėjo į nuovadą ir toliau atkakliai tvirtino, kad rastasis berniukas – ne jos sūnus. Jos žodžius patvirtino stomatologų liudijimai ir pažįstamų, kurie taip pat nepripažino, kad rastasis berniukas yra Walteris, parodymai.

Netikras Walteris Collinsas

Nepaisant to, kad Christine‘os pretenzijos buvo pagrįstos, J.J. Jonesas pasiekė, kad ji būtų išsiųsta į psichiatrinę ligoninę su diagnoze „Kodas 12“, su kuriuo tais laikais į kalėjimus ir psichiatrijos klinikas buvo uždaromi pavojingais visuomenei laikomi žmonės. Laimei, tuo pat metu netikrasis Walteris prisipažino, kad jis apsimetė Christine‘os sūnumi, ir moteris buvo paleista iš ligoninės, kurioje praleido 10 dienų. Paaiškėjo, kad tikrasis vaiko, kuris apsimetė Walteriu Collinsu, vardas buvo Arthuras Jacobas Hutchinsas, ir jam buvo 12 m.

Visą vaikystę A. Hutchinsas praleido Ajovoje su tėvais, tačiau vėliau pabėgo iš namų – vaikinas norėjo bet kokia kaina pakliūti į Holivudą, kad pamatytų mylimą aktorių. Jam pasitarnavo stebėtinas panašumas į Walterį, apie kurį tuo metu kalbėjo visa šalis. Berniukas nusprendė pasinaudoti šiuo sutapimu ir taip nusigauti iki Kalifornijos bei savo svajonių miesto.

Kadras iš filmo „Laumės vaikas“
Foto: Scanpix

Išėjusi iš ligoninės Christine iškart pateikė ieškinį prieš Los Andželo policijos nuovadą. Galiausiai teismas nurodė J. J. Jonesui sumokėti jai beveik 11 tūkst. dolerių kompensaciją, kurios ji taip niekada ir nesulaukė. 2008 metais pagal šios moters istoriją buvo sukurtas filmas „Laumės vaikas“.

Pirmieji įkalčiai byloje pasirodė tik po 13-mečio Stanfordo Clarke‘o parodymų. 1928 m. rugpjūtį vaikas gyveno savo dėdės, Gordono Stewarto Northcotto ūkyje. Jį suėmė policija po to, kai į teisėsaugininkus kreipėsi jo vyresnioji sesuo – brolis jai prisipažino, kad dėdė ūkyje privertė jį dalyvauti keturių mažų berniukų žmogžudystėje.

Gordonas Stewartas Northcottas
Foto: Wikimedia Commons

Vėliau tris iš jų policija neoficialiai atpažino – buvo manoma, kad žudiko aukomis tapo broliai Luisas ir Nelsonas Winslowai, kurie dingo be žinios 1928 m. gegužės 16 dieną, ir Walteris Collinsas.

Gordonas Stewartas Northcottas ir jo motina Sarah Northcott pabėgo iš ūkio tuo metu, kai policija atvyko suimti 13-mečio Stanfordo. Kaip vėliau paaiškėjo, prieš išvykdami jie pasiėmė ir nužudytų vaikų palaikus, kurių pareigūnams taip ir nepavyko rasti.

Sulaikyti baisiąją šeimą pavyko tik 1928 m. rugsėjį. Sarah Northcott iškart prisiėmė kaltę dėl Walterio Collinso nužudymo ir bandė išteisinti savo sūnų, kuris, pasak jos, turėjo rimtų problemų su psichika – vaikystėje Gordonas, esą, patyrė smurtą iš visų šeimos narių. Su amžiumi jam ėmė reikštis polinkis žudyti vaikus. Motina žinojo apie šį sūnaus polinkį ir jam pataikavo. Galiausiai, 1928 m. gruodžio 31 d., Sarah‘ai Northcott buvo paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos – atlikti bausmę ji buvo nugabenta į valstybinį „Tehachapi“ kalėjimą, iš kurio sugebėjo išeiti po 12 m.

Nors tyrėjai neabejojo Gordono kalte Walterio Collinso žmogžudystėje, vis dėlto nesugebėjo jam pateikti jokių kaltinimų, nes jo motinai buvo paskelbtas nuosprendis. Kalifornijos valstijos policija įtarė, kad iš tiesų Gordonas nužudė ne mažiau nei 20 žmonių, tačiau surasti svarių įrodymų taip ir nepavyko. Dėl to kaltinamajame akte prieš Gordoną figūravo tik neatpažinto meksikiečio berniuko ir brolių Winslow žmogžudystė.

Christine Collins
Foto: Wikimedia Commons

Vienos iš apklausų metu Christine Collins pamėgino išklausti vyriškį, ar jis iš tiesų nužudė jos sūnų, tačiau nesugebėjo iš jo išpešti net atsakymo į klausimą, ar kada nors apskritai matė berniuką.
Tai suteikė moteriai vilties, kad jos sūnus gali būti vis dar gyvas.

Teismas paskyrė G. Northcottui mirties bausmę pakariant. Mirties bausmės išvakarėse jis netikėtai susisiekė su Christine Collins ir pareiškė, kad melavo sakydamas, jog tarp jo aukų buvo jos sūnus. G. Northcottas pažadėjo pasakyti jai visą tiesą, jei ji asmeniškai pas jį atvyks. Likus keletui valandų iki mirties bausmės Ch. Collins sugebėjo išsireikalauti susitikti su nusikaltėliu – tai tapo pirmuoju precedentu JAV istorijoje per daugiau nei trisdešimt metų. Tačiau visos pastangos buvo bergždžios: G. Northcottas tepasakė, kad yra nekaltas dėl nusikaltimų.

Kalbant apie Walterio Collinso dingimo bylą, po kurio laiko Kalifornijos valstijos pareigūnai oficialiai pripažino jį mirusiu.

Susitaikyti su berniuko mirtimi nesugebėjo tik jo motina, kuri tęsė sūnaus paieškas iki pat savo gyvenimo pabaigos. Paskutinį kartą jos vardas buvo paminėtas 1941 m. laikraščio žinutėje – tada ji vis dar teisėsi su buvusiu policijos kapitonu J. J. Jonesu, kuris kažkada privertė ją patikėti stebuklingu sūnaus sugrįžimu.

„Ką tu padarei mano vaikui?“

2017 m. Niujorko prisiekusiųjų teismas pripažino 56 m. Pedro Hernandezą kaltu dėl šešerių metų Etano Patzo pagrobimo ir nužudymo. Etanas dingo 1979 m. gegužės 15 d. Tą dieną tėvai pirmą kartą išleido jį į mokyklą vieną: berniukas turėjo nueiti pats iki autobusų stotelės už dviejų kvartalų. Tačiau iki mokymo įstaigos vaikas taip ir nenusigavo. Tą patį vakarą motina parašė pareiškimą policijai.

Po dingimo Etanas Patzas tapo labiausiai žinomu dingusiu vaiku Amerikoje: vaiko tėvas, profesionalus fotografas, išplatino berniuko nuotraukų kolekciją. Jos buvo atspausdintos ant daugybės plakatų, rodomos ekranuose Taimso aikštėje, taip pat spausdinamos ant pieno pakelių – vėliau šį būdą imta plačiai taikyti dingusių vaikų paieškai.

Vaiko ieškota daug metų. Per pirmas dvi Etano paieškos savaites policininkai apklausė apie 500 žmonių, tačiau tai nedavė jokių rezultatų.

Etanas Patzas
Foto: Wikimedia Commons

Pirmas įtariamasis byloje atsirado tik po trejų metų – tai buvo Jose Antonio Ramosas, gyvenęs drenažo tunelyje netoli nuo Patzų šeimos. Tyrėjų versija, vyriškis įsiviliojo berniuką į savo būstą, siekdamas išprievartauti. Tačiau patvirtinti šios versijos nepavyko – J. Ramosas netikėtai dingo.

Rasti jį pavyko tik 1988 m. – paaiškėjo, kad vyras sėdi Pensilvanijos kalėjime už mažamečių tvirkinimą. Apklausai bylos dėl Etano Patzo dingimo pagrindu jis buvo pristatytas į Niujorką. Ten J. Ramosas prisipažino, kad gegužės 25 d. iš tiesų pamėgino išprievartauti berniuką, panašų į Etaną. Tačiau berniukui ėmus aktyviai priešintis, vyras nuvedė jį iki metro ir paleido.

Berniukas buvo oficialiai pripažintas mirusiu tik 2001 m. Iki to laiko jo tėvai – Stanas ir Julie Patzai nekeitė telefono numerio ir gyvenamosios vietos tikėdamiesi, kad sūnus sugrįš namo. Nusivylę, jie visą kaltę dėl sūnaus mirties priskyrė J. Ramosui ir 2004 m. pateikė jam civilinį ieškinį. Teismo metu įtariamasis buvo pripažintas kaltu dėl E. Patzo mirties, nepaisant to, kad aktyviai neigė savo kaltę.

Teismo sprendimu jis turėjo berniuko tėvams sumokėti 2 mln. dolerių kompensaciją, tačiau šių pinigų šeima taip ir negavo. Ilgus metus Stanas Patzas kasmet siuntė J. Ramosui į kalėjimą po du laiškus – vaiko gimimo ir dingimo dieną. Prie laiškų jis pridėdavo Etano paieškos skelbimą su užrašu: „Ką tu padarei mano sūnui?“

Etano Patzo byla dar kartą buvo atnaujinta 2010 m. 2012 m. balandį, kai berniuko palaikų paieškos atvedė tyrėjus iki namo pamatų, kur policijos šuo pajuto žmogaus palaikų kvapą. Pastatas priklausė 75 m. Othnielui Milleriui – vyras asmeniškai pažinojo šešiametį Etaną. Pamatuose buvo rastas betono gabalas, ant kurio neva buvo kraujo pėdsakų, tačiau vėliau ekspertizė šią informaciją paneigė.

Tais pačiais metais atsirado naujas įtariamasis – Pedro Hernandezas. Etano dingimo metais jis buvo vos 18-os ir dirbo parduotuvėje netoli nuo berniuko namų. Per apklausą vyriškis papasakojo tyrėjams, kad sutiko Etaną jo dingimo dieną, pasiūlė jam limonado, o tada nusivedė žemyn į rūsį ir ėmė smaugti. Vėliau, pasak P. Hernandezo, jis įkišo kūną į plastikinį maišą, o šį – į dėžę. Ją jis paliko šalia atliekų konteinerio, nors tuomet buvo tikras, kad vaikas dar gyvas.

Į tardytojų klausimą apie žmogžudystės priežastis P. Hernandezas taip ir nesugebėjo rasti įtikinamo atsakymo. Jo advokatai bandė įrodyti, kad ginamasis kenčia nuo asmenybės sutrikimo ir neskiria fantazijų nuo realybės. Pirmas teismo procesas baigėsi be rezultatų, nes vienas iš prisiekusiųjų pripažino jį nekaltu – šito pakako, kad būtų nurodyta persvarstyti bylą. Persvarstymas truko devynias dienas, kurių metu prisiekusieji neišėjo iš kabineto. Galiausiai jie vienbalsiai priėmė verdiktą, kad P. Hernandezas kaltas dėl Etano Patzo pagrobimo ir nužudymo. P. Hernandezui buvo skirta įkalinimo iki gyvos galvos bausmė – praėjus 38 m. po Etano dingimo.

„Esu be galo dėkingas, kad prisiekusieji pagaliau patvirtino tai, ką aš ir taip jau seniai žinojau. Kad būtent šis žmogus, Pedro Hernandezas, prieš daug metų įvykdė baisų nusikaltimą“ – pasakė berniuko tėvas po verdikto paskelbimo.

Iš solidarumo su Patzų šeimos tragedija gegužės 25 diena Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pripažinta Dingusių vaikų diena. Nuo 2001 m. ji švenčiama visame pasaulyje.

„Jos dievino tėvą“

Atvejai, kai dingusius vaikus pavyksta rasti po ilgų paieškų metų, yra greičiau išimtis, vis dėlto laiminga pabaiga ateina po ilgų baisių metų, kuriuos vaikas praleidžia uždarytas. Jaycee Lee Dugard buvo pagrobta 1991 m. nedideliame Kalifornijos miestelyje, kai jai buvo 11 m. Ketvirtoje klasėje besimokanti mergaitė tądien ėjo į mokyklinio autobuso stotelę. Prie jos privažiavo lengvasis automobilis – pilkas sedanas – kuriame sėdėjo vyras ir moteris. Keleivė įsitempė Jaycee į automobilį ir grobikai nurūko nežinoma kryptimi. Visa tai nutiko mergaitės patėvio Carlo Probyno akyse. Vyras mėgino pasivyti grobikus dviračiu, bet jam nepavyko.

Jaycee Lee Dugard
Foto: Wikimedia Commons

Jaycee pagrobimo istorija plačiai nuskambėjo visoje šalyje – jos nuotraukos buvo nuolat skelbiamos per televiziją. Policija skyrė nemažas pajėgas mergaitės paieškoms, bet jokių rezultatų taip ir nepasiekė. Vienu iš pirmų įtariamųjų tapo pats C. Probynas, tačiau šią versiją policija netrukus atmetė kaip nepagrįstą. Vis dėlto vyriškio santuoka su mergaitės motina nutrūko.

Tuo tarpu grobikai – Phillipas Garrido ir jo motina Nancy – parsivežė mergaitę į savo namus. Vyriškis išžagino vaiką ir tai darė reguliariai ilgus metus. Tuo metu jis jau buvo teistas už seksualinį smurtą ir buvo paleistas lygtinai.

Jaycee buvo apgyvendinta galiniame namo kieme, savadarbiame tvarte, kuris buvo gerai paslėptas nuo svetimų akių. Po trejų metų, kai Jaycee buvo 14 m., ji pagimdė pirmą vaiką nuo Ph. Garrido. Gimdymas vyko namuose – nėštumo metu vyriškis rodė mergaitei filmus apie gimdymo procesą. Antras vaikas pasaulį išvydo 1997 m. Savo dukras Ph. Garrido pavadino Angel ir Starlet.

Kartais jis jas imdavo su savimi į miestą – vyriškį matė lydimą „dviejų mielų šviesiaplaukių mergaičių“, – tačiau jos niekada nelankė mokyklos ir nė karto nesilankė pas gydytoją.

Jaycee su dukterimis nelaisvėje praleido 18 metų – per visą šį laiką pareigūnai kelis kartus turėjo galimybę rasti įkalintąją, bet jie ja nepasinaudojo.

1992 m., praėjus mažiau nei metams po pagrobimo, šerifo departamentas sulaukė anoniminio skambučio. Nenustatytas asmuo pranešė, kad matė mergaitę, labai panašią į dingusią Jaycee Lee Dugard. Ji sėdėjo automobilyje, esančiame degalinėje už trijų kilometrų nuo Ph. Garrido namų. Pasak anonimo, mergaitė sėdėjo dideliame geltoname furgone. Panašus senas „Dodge“ furgonas buvo rastas Ph. Garrido namuose vėliau, 2009 m. Skambinęs asmuo nepranešė automobilio numerio, o vieta šalia degalinės buvo apieškota tik tarp kitko, ne nuodugniai.

2006 m. į „911“ tarnybą paskabino Ph. Garrido kaimynas ir pranešė, kad galiniame Philipo kieme pastatytos palapinės, kuriose gyvena vaikai. Ph. Garrido jis apibūdino kaip seksualinių polinkių turintį psichopatą. Vietos teisėsaugos pareigūnas apsilankė pas Ph. Garrido ir persimetė su juo keliais žodžiais ant jo namų slenksčio, perspėjęs jį, kad žmonių apgyvendinimas tam neskirtose vietose yra neteisėtas.

Vėliau, kai Jaycee Lee Dugard buvo rasta, visuomenė pasidomėjo, kaip pareigūnas, stebintis už seksualinio pobūdžio nusikaltimus teistą ir lygtinai paleistą žmogų bei lankantis jo namus, galėjo nepastebėti „įkalinimo stovyklos“, kurioje buvo laikomi trys žmonės. Policija į tai atsakė, kad Jaycee įkalinimo vieta buvo paslėpta už tvoros, gyvatvorės ir brezento, tad buvo visiškai nematoma pašaliniams.

Pats Ph. Gorrido turėjo nedidelį poligrafijos verslą – spausdino brošiūras, bukletus ir vizitines korteles. Ilgainiui jis leido Jaycee jam padėti. Tyrėjai išsiaiškino, kad mergina turėjo prieigą prie telefono ir elektroninio pašto, tačiau nė karto tuo nepasinaudojo. 2009 m. Ph. Garrido kartu su dukterimis atėjo į policijos nuovadą prie Kalifornijos universiteto Berklyje ir pabandė gauti leidimą surengti „specialų krikščionišką renginį“ universiteto miestelyje.

Ph. Garrido ilgą laiką internete rašė tinklaraštį, kuriame pasakojo, kad girdi angelų balsus.

Vietos apsaugininkai pastebėjo keistą mergaičių elgesį: atsiriboję žvilgsniai, tarsi išmokti atsakymai į klausimus. Vėliau jie prisiminė, kad vyresnioji mergaitė, kuriai tuo metu buvo 15 m. tarsi garbino tėvą. „Ji į jį žiūrėjo taip, lyg jis būtų dievas“, – pasakojo vienas apsaugininkų.

Greitai teisėsaugos pareigūnai pareikalavo Ph. Garrido paaiškinti, kas jam yra dvi paauglės mergaitės, nes oficialiai vaikų jis neturėjo. Vyriškis painiojosi parodymuose, ir greitai buvo sulaikytas.

Po to, kai Ph. Garrido buvo suimtas, Jaycee Leematvykusiems pareigūnams pasakė, kad jos vardas Alice ir kad kartu su dukromis ji pabėgo nuo smurtaujančio vyro pas savo giminaitį Philipą. Visą tiesą ji išklojo tik tuomet, kai pats Ph. Garrido prisipažino ją pagrobęs ir žaginęs.

Ph. Garrido kaimynai, sužinoję, kas šalia jų gyveno visus tuos metus, buvo šokiruoti.

„Niekada negalvojome nieko blogo apie šį vyra, jis tiesiog buvo keistokas“, – pasakojo vietos verslininkas Timas Allenas, kuris daug metų užsakydavo Ph. Garrido įmonėje vizitines korteles ir blankus.

Jaycee su dukromis grįžo pas tėvus. Patėvis Carlas Probynas pasakojo, kad mergaitės buvo išmokytos paklusti tėvui, ir jas sukrėtė tai, kad jis buvo suimtas.

„Jos kabinosi į jį. Ir dabar jos liūdi, nes jis – jų tėvas, ir sėdi kalėjime. Jaycee nesugebėjo joms papasakoti, kad buvo pagrobta“, – sako C. Probynas.

60 m. Ph. Garrido buvo skirta 431 m. laisvės atėmimo bausmė, o jo motinai – 36 metai kolonijoje.