Prieš trejus metus Laura Burget buvo tik ką baigusi koledžą ir labai džiaugėsi naujo, suaugusiųjų gyvenimo pradžia. Ji gyveno Toronte, dirbo programinės įrangos pardavimo srityje, jos draugų ratas vis augo. Vieną vakarą ji su draugais žaidė kortomis.
„Pamenu, kaip sėdėjau ant sofos ir žiūrėjau į kortas, ir staiga pasijutau taip, lyg protas atsiskirtų nuo kūno, – prisiminimais portalui prevention.com dalijasi Laura, kuriai dabar 27 m. – Tai mane labai išgąsdino – ėmė svaigti galva, žvilgsnis ėmė lakstyti, mintys tapo padrikos, negalėjau pasakyti nė žodžio.“
Ši keista būsena truko apie 15 sekundžių, ir kai ji baigėsi, Laura pasistengė ją pamiršti ir pasakė draugams, kad jaučiasi gerai.
„Maniau, kad taip nutiko dėl streso ar nuo miego trūkumo“, – prisimena ji. Juk ji jauna ir sveika, be jokių kitų simptomų, kurie galėtų parodyti, kad jai kažkas fiziškai negerai. Ji sportuodavo tris kartus per savaitę, sveikai maitinosi, niekada nevartojo kvaišalų ir netgi per daug nevartojo alkoholio.
„Vienintelės sveikatos problemos, kurios mane kankino tuo metu, buvo astma ir alergija, – pasakoja ji. – Kai tau vos dvidešimt keleri, negalvoji, kad gali užklupti rimta liga.“
Tą keistąjį kūno ir proto atsiskyrimą Laura nustūmė į pasąmonę ir toliau gyveno kaip gyvenusi. Bet po mėnesio priepuolis pasikartojo. O dar po šešių savaičių – dar vienas. „Taip nutikdavo kaskart, kai intensyviai į kažką susitelkdavau, – prisimena Laura. – Kaskart būdavo vienodai baisu, nes nesuprasdavau, kodėl tai vyksta.“
Kadangi merginai nepasireiškė kūno traukuliai, jos draugai nesuvokė viso priepuolių masto.
„Man tiesiog užsimerkdavo akys, viršutinė kūno dalis suglebdavo ir aš tiesiog sukrisdavau, – pasakoja mergina. – Man nebūdavo spazmų, aš nenualpdavau, ir šalia sėdintieji ne visada pastebėdavo, kad kažkas ne taip.“
Kaskart priepuoliai keldavo Laurai vis didesnį nerimą, bet ji vis vien nesikreipė į medikus, kol galiausiai vienas iš priepuolių ją ištiko prie gydytojos – jos mamos, kuri dirba šeimos gydytoja Britų Kolumbijoje.
„Viešėjau pas tėvus per žiemos atostogas, – prisimena Laura. – Mama pastebėjo, kad man priepuolis ir pasakė: „Tai nėra normalu.“ Mama privertė ją pasižadėti, kad vos tik grįžusi į Torontą ji apsilankys pas gydytoją.
Gydytojas Laurą nukreipė į neurologą. „Jis atliko išsamius tyrimus, liepė stovėti ant vienos kojos, tada ant kitos, tikrino abiejų ausų klausą“, – pasakoja Laura. Baigiantis apžiūrai jis pasakė, kad nėra jokių simptomų, parodančių neurologinius sutrikimus, tačiau laikinai uždraudė jai vairuoti, dėl viso pikto (Ontarijo provincijoje kaip ir daugumoje kitų Kanados provincijų, gydytojai teisiškai privalo pranešti apie pacientą, kuriam gresia tikimybė patirti traukulius vairuojant).
Kitus kelis mėnesius Laura judėjo savo gyvenimo keliu – paliko etatinį darbą ir su partneriu įsteigė grožio paslaugų įmonę „Niu Body“, ir netgi įsigijo namą kartu su seserimi ir pradėjo renovacijos darbus. Tačiau keistieji priepuoliai užeidavo vis dažniau, apytikriai kas keturias savaites.
Tokie daliniai traukuliai dar vadinami židininiais traukuliais, aiškina neurologas Jamesas Bernheimeris iš Mercy medicinos centro Baltimorėje.
„Visų tipų traukulius sukelia staigi sinchronizuota nenormali elektros iškrova smegenyse, – aiškina jis. – Jei traukuliai išplinta lokaliai, tik tame pačiame pusrutulyje, bet neperžengia į kitą pusrutulį ir netampa visuotiniais, jie paprastai sukelia dezorientaciją, sumišimą, pasikartojantį elgesį ir kartais susilpnėjusį reagavimą.“
Gydytojas nusiuntė ją atlikti kitų tyrimų, įskaitant dvi elektroencefalogramas (dar žinomas kaip EEG – tai įprastas epilepsijos atveju atliekamas tyrimas, kurio tikslas – išmatuoti smegenų bangas, prilietus prie galvos elektrodus), tačiau ir šįkart jokių sveikatos sutrikimų nebuvo rasta.
„Mane buvo apėmusios prieštaringos emocijos, nes nenorėjau, kad tyrimai parodytų ligą, bet kartu ir norėjau pagaliau išsiaiškinti, kas man yra“, – prisimena Laura.
„Kai EEG parodo nukrypimus nuo normos, kartais galima nustatyti, kurioje vietoje prasideda traukuliai, tačiau šis tyrimas neparodo, kas juos sukelia – tam reikia atlikti vaizdo tyrimą, tokį kaip magnetinis rezonansas“, – aiškina dr. J. Bernheimeris. Laura prisimena, kad jau patį pirmąjį kartą, kai lankėsi pas gydytoją, prašė paskirti jai kompiuterinės tomografijos arba magnetinio rezonanso tyrimą, kad paaiškėtų, ar smegenyse nėra pakitimų ar navikų, tačiau gydytojas norėjo visų pirma išbandyti vaistų terapiją.
Dr. J. Bernheimeris (kuris nėra Lauros gydytojas) komentuoja, kad nuo pasikartojančių traukulių ar netgi po pirmųjų židininio tipo traukulių dažniausiai išrašomi antikonvulsiniai preparatai, ir tik tada atliekami vaizdo tyrimai. Šie preparatai paprastai neturi įtakos tyrimo rezultatams.
Tačiau pasikonsultavusi su tėvais Laura nusprendė nevartoti medikamentų. „Dauguma antikonvulsinių preparatų pasižymi stipriu šalutiniu poveikiu, ir aš pamaniau, kad nenoriu per daug pakenkti savo organizmui, ypač jei vaistai nebus veiksmingi“, – sako Laura.
Vietoj vaizdo tyrimų gydytojas nusprendė paskirti jai savaitės trukmės miego tyrimą, įtardamas apnėją.
„Aš jam pasakiau, kad neišeisiu iš jo kabineto, kol jis man nepaskirs kompiterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso“, – sako Laura.
2019 m. spalio 31 dienos vakarą Laura pagaliau vyko į ligoninę magnetinio rezinanso tyrimui. „Pamenu, kaip važiavau taksi pro miesto centrą ir mačiau šalia klubų besibūriuojančius linksmus Helovino persirengėlius, – prisimena ji. – Jaučiausi keistai, nes galvojau – juk man vos dvidešimt keleri, turėčiau ir aš linksmintis, švęsti, o ne važiuoti į ligoninę magnetinio rezonanso tyrimui.“
Nuvykus į ligoninę Lauros laukė netikėtumas. Magnetinio rezonanso tyrimas (kurio metu pasitelkus magnetinius laukus ir radijo dažnių bangas išgaunamas išsamus smegenų vaizdas) atliekamas visų pirma įšvirkštus kontrastinio skysčio, kuris paryškina tam tikras smegenų sritis. O Laura paniškai bijo adatų.
„Po to, kai man įšvirkštė kontrastinio skysčio, pasijutau silpnai, o MRT kapsulėje praradau sąmonę“, – prisimena mergina.
Po tyrimo Laura sėdėjo ant neštuvų MRT kabinete, kur buvo stebima, kol normalizuosis kraujo spaudimas ir pulsas. Tačiau taip sutapo, kad sėdėdama toje vietoje ji pro MRT technikės petį pamatė, kas ekrane. Tai, ką pamatė, merginą sukrėtė iki pat širdies gelmių.
„Pamačiau smegenų vaizdą, o jose – kiaušinio dydžio auglį, – pasakoja ji. – Pasakiau sau: „Velnias, juk tai negali būti mano smegenys – galbūt tai kito paciento tyrimas, o gal ji mokosi ir tai tik mokomasis paveikslėlis.“
Tačiau, pasak Lauros, nepaisant silpnumo ir galvos svaigimo, giliai širdyje ji žinojo, jog tai jos smegenų vaizdas.
Taigi, merginos nuojauta pasitvirtino. Po savaitės ji sėdėjo neurologo kabinete, ir neurologas jai paaiškino, kad jai antros stadijos astrocitoma – lėtai augantis navikas, kuris gali išsivystyti galvos ar stuburo smegenyse.
„Jaučiausi lyg sapnuojanti košmarą, nes niekada negalvoji, kad taip nutiks būtent tau, o ypač kai tau tik 26 m.“, – sako Laura. Tačiau kartu su nerimu ir baime ji jautė ir palengvėjimą, nes pagaliau paaiškėjo, kas jai yra.
„Vienu metu buvau pradėjusi galvoti, kad viską išsigalvoju. Kai nė vienas tyrimas neparodo nukrypimų nuo normos, imi kaltinti save ligų ieškojimu“, – sako mergina.
Tada Laura buvo nusiųsta pas neurochirurgą, kuris jai paaiškino, kad astrocitoma gali metų metus augti labai lėtai, bet kažkuriuo metu staiga ląstelės gali tapti agresyvesnės.
„Niekas nežino, kada įvyks transformacija, tad operacijos tikslas – pašalinti kiek įmanoma daugiau naviko, nepažeidžiant jokios smegenų dalies“, – pasakoja Laura.
Chirurgas ją įspėjo, kad dėl naviko padėties operacijos metu jai gali būti pažeistas periferinis regėjimas ir gebėjimas valdyti kairę koją.
Laura ir jos tėvai pasvėrė operacijos riziką ir laukimo riziką ir net nuvyko iš Toronto į Ročesteryje (JAV) esančią Mayo kliniką, kad išgirstų kito specialisto nuomonę. Galiausiai buvo nuspręsta ryžtis operacijai.
Laura nusprendė, kad geriausias būdas įveikti baimę yra perskaityti ir peržiūrėti kiek įmanoma daugiau informacijos apie smegenų operacijas.
„Norėjau sužinoti viską – nuo to, kas konkrečiai man bus daroma, iki to, kaip atrodys randas po operacijos“, – pasakoja ji.
Dienas ji leido „YouTube“ svetainėje žiūrėdama kitų pacientų sukurtus vaizdo įrašus apie smegenų navikų operacijas. „Tai ir toliau mane gąsdino, bet stengiausi priimti, kad tai mano istorijos dalis, ir kad operacija padės man judėti link visapusiškesnio ir labiau mane tenkinančio gyvenimo“, – prisimena mergina.
2020 m. kovo 4 d. Laura jau buvo operacinėje. „Pamenu, kad viskas ten buvo ryškiai balta, švaru ir šalta, kaip erdvėlaivyje, ir ten buvo daug žmonių – chirurgų, slaugytojų ir anesteziologų. Supratau, kad visi jie dirba savo darbą ir tiksliai žino, ką reikia daryti“, – sako ji.
Operacija truko 10 valandų, per kurias chirurgų komandai pavyko pašalinti 70 proc. naviko. Laura nubudo pooperacinėje palatoje ir apsiverkė iš džiaugsmo ir palengvėjimo supratusi, kad yra gyva. Praėjus savaitei po to, kai Laura buvo išrašyta iš ligoninės, Toronte, kaip ir daugelyje pasaulio vietų, buvo paskelbtas karantinas dėl koronavirus grėsmės.
„Man tai buvo keistas metas, nes atrodė, kad visas pasaulis sulėtėjo būtent tuo metu, kai ir man reikėjo sulėtėti ir sveikti“, – sako Laura.
Pirmosiomis dienomis po operacijos Laura jautė jos padarinius, apie kuriuos buvo įspėję gydytojai. „Nesiorientavau erdvėje – nesuvokiau, koks durų veikimo principas ar kaip man pro jas praeiti, negalėjau suprasti, ar sėdžiu lovūgalyje ar lovos viduryje.“
Nors iš pradžių mergins ir jautėsi lyg nesava, po dviejų savaičių jos savijauta normalizavosi. Karantiną ji praleido namuose su seserimi.
Kalbant apie ateitį, ir Laura, ir gydytojai nuo šiol turės akylai stebėti, kad navikas neimtų didėti ar agresyvėti. Visą likusį gyvenimą kas pusmetį jai bus privaloma atlikti magnetinio rezonanso tyrimą.
Sveikdama po operacijos Laura apmąstė, ką jai reiškia vis ši patirtis, ir ką norėtų pasakyti kitoms jaunoms moterims: „Didžiausia pamoka man buvo tai, kad aš pati esu atsakinga už savo sveikatą, – sako ji. – Visada išvardykite ir išsamiai apibūdinkite visus simptomus savo gydytojui, ir jei intuityviai jaučiate, kad kažkas negerai, nenusileiskite – gydytojai žino daug, tačiau žmogui neimanoma išmanyti visko.“
„Stenkitės įžvelgti mažiausius pozityvumo krislus, – pataria Laura. – Aš stengiuosi vertinti tai, kad ši patirtis išmokys mane džiaugtis kiekviena diena, ir sustiprins santykius su draugais ir artimaisiais.“
