Skarletė O‘Hara
„Aš stengiausi aprašyti visiškai susižavėjimo nekeliančią moterį, apie kurią galima pasakyti mažai gero, ir stengiausi išlaikyti jos bjaurų charakterį. (..) Man keista ir juokinga, kad panelė O‘Hara tapo kone nacionaline didvyre, ir manau, kad tai atspindi labai blogą moralinę ir protinę tautos būklę“, – rašė Margaret Mitchell, pasibaisėjusi tuo, kad aikštinga, užsispyrusi Skarletė nuo pjedestalo nustūmė tylią ir kuklią Melanę. Juk būtent pastaroji – dorybės ir išminties įsikūnijimas – turėjo užkariauti skaitytojų širdis, o ne jos bjauraus būdo varžovė.
Skarletė O‘Hara yra pavyzdys literatūrinio personažo, kuris pavaizduotas ne vien juodai ir baltai, ir dėl to atrodo gyvesnis ir ryškesnis. Ypač M. Mitchell piktinosi, kai Skarletė buvo lyginama su ja pačia – juk rašytoja labai stengėsi pabrėžti neigiamas savo veikėjos savybes ir net baiminosi, kad perlenkė lazdą, aprašydama peripetijas, į kurias Skarletė įsipainiodavo per savo pačios kvailumą. Pirmojo knygos leidimo įžanginiame žodyje autorė netgi kreipiasi į skaitytojus, prašydama per griežtai neteisti jos „vargšės mažosios Skarletės“. Tačiau jau beveik šimtą metų skaitytojams visame pasaulyje apsukri, nors ir neapdovanota gera širdimi ir išmintimi, romano „Vėjo nublokšti“ veikėja sukelia nuoširdžią simpatiją.
Seras Robertas Lovelasas
Samuelio Richardsono romano „Klarisa“ veikėjas taip pat ištrūko iš griežtos autoriaus kontrolės gniaužtų. XVIII a. viduryje vyriškio, pražudžiusio švelnią ir dorą merginą, įvaizdis jokiomis aplinkybėmis negalėjo kelti simpatijų, tačiau nutiko kitaip. Praėjus kažkiek laiko po publikacijos Samuelis Richardsonas pasibaisėjo pamatęs, kad nuosaikiai ir švelniai jo pavaizduotas šėtoniškos sielos vyriškis, kuris kartu yra šmaikštus ir narsus džentelmenas, nors ir apsukrus bei negailestingas, skaitytojams kažkodėl patinka daug labiau nei dorybingoji Klarisa. Ilgainiui žodis lovelasas tapo bendriniu, o šis suviliotojo įvaizdis laikomas vienu ryškiausių to meto anglakalbėje literatūroje.
Ana Karenina
Šiuo atveju moteris, atsidavusi savo aistroms ir sugriovusi šeimą, neturėjo tapti skaitytojų dievinama veikėja. Pirminiame romano variante veikėja turėjo akivaizdžiau įsitikinti, kad neįmanoma susikurti laimės ant tokio nevirto pamato. Iškovojusi skyrybų galimybę ir apsigyvenusi su savo meilužiu (jiedu susilaukė dviejų vaikų, juos kaip „naktinius drugelius supa neišauklėti rašytojai, muzikantai ir tapytojai“), ji vis dėlto užbaigia savo gyvenimą savižudybe po susitikimo su buvusiu vyru (tai „sulysęs, susikūprinęs senis“).
Laiške A. A. Fetui Levas Tolstojus rašė, kad „nuobodi ir banali Ana K. jam bjauri... Mano Ana man įgrįso kaip kartus ridikas“ – tiesa, jis turėjo omeny ne pačią veikėją, bet romaną „Ana Karenina“ apskritai. Tačiau ilgainiui, daugybę kartų perrašęs romaną (buvo sukurta dešimt rankraščio variantų). L. Tolstojus pagrindinę veikėją pavaizdavo tokią gyvą ir nuoširdžią, kad ši meilės istorija tapo, pasak F. Dostojevskio, „didelio masto psichologiniu žmogaus sielos tyrimu“.
Šiuolaikiniai skaitytojai, kurių nebekausto griežtos praėjusių amžių moralės normos, juo labiau jaučia užuojautą moteriai, pabandžiusiai mesti iššūkį visuomenės normoms. Ši knyga buvo ekranizuota daugiau nei trisdešimt kartų, o Aną Kareniną įkūnijo daug nuostabių aktorių.
Somsas Forsaitas
Veikėjas, įkūnijęs savo šeimos ydas – kaupimo ir kolekcionavimo aistrą – tačiau nesugebėjęs išsaugoti vienintelio stipraus jausmo savo gyvenime, taip pat, logiškai mąstant, turėjo tapti neigiamu veikėju.
Johnas Galsworthy neslėpė susierzinimo, „Forsaitų sagos“ puslapiuose aprašydamas Somso siekį nuolat kažką įsigyti – naujas įmones, namus ar paveikslus. Net mylima žmona tapo Somsui dar vienu įsigytu vertingu objektu. Vieno iš leidimų pratarmėje autorius net perspėjo skaitytojus, kurie vertina šį veikėją su simpatija, nors ko gero čia jis pats sau prieštaravo, nes „Forsaitų sagos“ pabaigoje Somso personažas darosi vs labiau suprantamas ir kelia vis daugiau užuojautos.
Ko gero iš tiesų kartais romanų veikėjai ima gyventi savo gyvenimą. Sulaukęs priekaištų dėl to, kad pasmerkti Aną Kareniną myriop buvo per žiauru, Levas Tolstojus atsakė: „Kartą Aleksandras Puškinas pasakė savo bičiuliui: „Įsivaizduok, ką iškrėtė mano Tatjana. Ištekėjo. Šito aš iš jos nesitikėjau.“ Tą patį aš galiu pasakyti apie Aną. Mano veikėjai elgiasi taip, kaip turi elgtis realiame gyvenime, o ne taip, kaip man norisi.“
