Bergdamai (taip pat vadinami damarais) yra praminti juodaisiais žmonėmis, ir tai ne keista. Jie, aišku, tamsiaodžiai, tačiau ne tai svarbiausia: jų kūnus dengia plika akimi nesunkiai pastebimas purvo sluoksnis. Kodėl bergdamų kultūroje taip tvirtai įsišaknijo vandens baimės tradicija, pasakyti sunku. Dar įdomu, kad visiškų nevalų etiketės jiems užlipdyti neišeitų, mat dantis bergdamai prižiūri itin kruopščiai: šveičia juos odos skiautelėmis ir specialiais mediniais šepetėliais. Tiesa, nepriekaištingą holivudinę šypseną išsaugoti pavyksta neilgai, nes pagrindinis bergdamų maistas – itin kietos struktūros. Tai – įvairios šaknys ir vabzdžiai. Taigi, dantys greitai nudyla, na, o sugedusius ir niekam tikusius dantis, žyniai išmušinėja paprasčiausiais pagaliukais, užkišę juos už dantenų.
Didžiausia vertybe bergdamų gyvenvietėse laikoma šventoji ugnis. Prie jos prisiartinti turi teisę tik vyrai, o įkurti laužą – vyresniųjų pareiga; jie tai atlieka po specialaus ritualo. Pagrindinė bergdamų garbinama dievybė – saulės dievas Kamabu. Būtent į jį ir kreipiasi žyniai, prašydami, tarkim, sėkmės medžioklėje, su genties narių sveikata susijusių patarimų ir t. t. Kai tik kurį nors iš bergdamų ištinka sveikatos bėdos, jis tuojau pat kulniuoja pas žynį, kaip tikima, apdovanotą stebuklingomis galiomis. Šis, savo ruožtu, vadovaudamasis iš saulės dievo gautomis užuominomis, paskelbia verdiktą, ir jei liga mirtina, tai sublogavęs individas paliekamas likimo valiai – niekas jo neslaugo ir juo nesirūpina – nelaimėlis pasmerkiamas mirčiai gūdžioje vienatvėje. Vis dėlto jei žyniui parodomas ženklas, kad žmogaus negalavimai – vien išmėginimas, tada atliekamas gydomasis ritualas. Pirmiausia, po žmogaus kūną išplitusi liga „surenkama“ į vieną vietą. Tada atliekamas prideginimas. Dažnai po tokių „gydomųjų“ apeigų žmogui tenka taikstytis su kūną bjaurojančiais kraupiais randais.
Ypač svarbiu etapu bergdamų gyvenime laikoma iniciacija – pirmykščių kultūrų vaikinų ir merginų pripažinimo suaugusiais vyrais ir moterimis apeigos. Merginos suaugusiomis laikomos tik tada, kai išsivysto jų pieno liaukos. Iki tol joms draudžiama valgyti suaugusių moterų vartojamą maistą. Per iniciaciją merginoms virš krūtų padaromi pjūviai, jie apibarstomi specialiais milteliais, o tada laukiama, kol žaizdelės sugis. Kai kuriai nors merginai prasideda menstruacijos, surengiamas ritualas, per kurį paaukojama ožka. Jame dalyvauja visa gentis. Mergina gi gauna tam tikras instrukcijas: nuo lytinių santykių iki vedybų verčiau susilaikyti.
Vaikinų iniciacijos apeigos – masiškesnio pobūdžio renginys. Kad jaunuolis būtų pripažintas vyru, jis turi dvi dienas iš eilės išeiti į medžioklę. Pirmasis jo laimikis atitenka gentainiams – jaunuolis lieka be nieko, bet tuo, ką sumedžioja antrą kartą, ir pats gali pasimėgauti drauge su visais.
Vieną kitą žodį verta tarti ir apie kūdikio gimimo proga atliekamus ritualus. Gimus palikuoniui, jo tėvas turi iškepti ant laužo gabalą mėsos, išsitepti odą iš jos ištekėjusiais riebalais, o tada nusitrinti purvą ir jo gumulėlius suberti į odinį maišelį. Tas maišelis – naujagimio amuletas. Tėvas kabina jį ką tik pasaulį išvydusiai atžalai ant kaklo, spjauna jam į krūtinę, ištrina savo seiles į jo kūnelį ir suteikia naujai gyvybei vardą.
Gentis praktikuoja ir gerokai žiauresnes tradicijas, susijusias su vaikų gimimu. Dvynukų gimimas prilyginamas prakeiksmui. Norėdami jo išvengti, vieną iš mažylių bergdamai palaidoja gyvą.
Papročiais stebinantys bergdamai – ne itin žinoma tauta, gyvenanti Kalahario plynėse. Etnografai mano, kad jai gresia išmirimas. Deja, šiai lemčiai pasmerktų tautų – toli gražu ne viena.
