Kaip rašoma portale novate.ru, tie gazuoto vandens automatai neretai vadinami vienu iš praėjusios epochos simbolių. Jų pamatyti būdavo galima kone visur: universalinėse parduotuvėse, gastronomuose, oro uostuose, stotyse, kino teatruose, viešbučiuose, aikštėse ir gatvėse. Gazuoto vandens skonio ir kainos daug kas ligi šiol nepamiršo, nes gerti iš automatų buvo gana įprasta. Dabar taip veikiausiai nebūtų: vien jau todėl, kad gerti tekdavo iš tos pačios stiklinės, iš kurios prieš tai gėrė begalė žmonių.

Viena ir ta pati stiklinė

Pirmieji gazuoto vandens automatai Sovietų Sąjungoje, kaip teigiama, atsirado 1932 metais. Remiantis tuometinio laikraščio „Večerniaja Moskva“ pranešimu, dėmesio vertą įrenginį sumanė vienas tuometinio Leningrado fabriko „Vena“ darbuotojas, pavarde Agroškinas. Įgyvendinus jo pasiūlytą sprendimą, gazuoto vandens gamybos automatais buvo aprūpinta begalė šalies parduotuvių. 6-ajam praeito amžiaus dešimtmečiui artėjant į pabaigą, vien Maskvoje tokių aparatų buvo apie dešimt tūkstančių.

Norint atsigerti paprasto, jokiais priedais nepagardinto vandens, reikėdavo įmesti 1 kapeikos monetą. Vanduo su sirupu buvo brangesnis – kainavo 3 kapeikas. Sirupas kartais skirdavosi. „Barbarisas“, „Varpelis“, „Kriaušė“, „Tarchun“ – tai keletas sirupo rūšių. Vėliau tradicinių skonių asortimentą papildė ir kiti, kaip antai „Fanta“ arba „Pepsi“, bet jie, savaime suprantama, buvo brangesni.

Lauke stovintys aparatai veikdavo nuo gegužės iki spalio. Užėjus šalčiams juos išjungdavo ir uždengdavo, įkišdami į futliarus primenančias metalines dėžes. Aparatų veikimo principas buvo labai paprastas. Į specialų plyšį įmetus monetą, reikėdavo palaukti, kol bus prileista gėrimo į po srove pastatytą stiklinę. Išgerti gėrimą būdavo privalu nenueinant nuo automato, o ištuštintą stiklinę pastatyti jai skirtą vietą.

Toji vieta buvo ne bet kokia, o specialiai stiklinei plauti pritaikyta anga. Stiklinę į ją reikėdavo įstatyti apverstą, o tada kelis kartus paspausti, taip paleidžiant iš apačios ištrykštančias vandens čiurkšles, nuskalaujančias stiklinę iš vidaus. Tos čiurkšlės tikrai nebūdavo stiprios, todėl efektyviu plovimu tokios procedūros pavadinti neišeitų.

Kartkartėmis būdavo atliekami aparatų techninės ir sanitarinės priežiūros darbai. Tada visos stiklinės būdavo plaunamos karštu vandeniu ir sodos tirpalu. Tai, žinoma, būdavo daroma tikrai ne kasdien ir, juo labiau, ne kas valandą.

Tikriausiai manote, kad tai ne tik nehigieniška, bet ir pavojinga? Nebent Sovietų Sąjungoje nesiautė epidemijos? Siautė ir ne kartą. Tik, kad ir keista, per visą gazuoto vandens automatų eksploatavimo laikotarpį nebuvo užfiksuota nė vieno atvejo, liudijančio, kad jais naudojantis plinta infekcija.

Gazuoto vandens automatai

Argi nebuvo įmanoma užsikrėsti per bendras stiklines?

Būtina iš karto paminėti, kad Sovietų Sąjungoje apie susirgimų mastą ir ligų tipus bylojanti statistika nebūdavo skelbiama. Lig šiol neįmanoma gauti informacijos apie tai, kaip šalį paveikė kai kurios pandemijos. Tai pasakytina, tarkim, apie H1N1 viruso sukeltą vadinamojo rusiškojo gripo pandemiją, išplitusią iš pietryčių Azijos 1977 metais. Didžiausios rizikos grupėje tada atsidūrė 20–25 metų asmenys.

Teoriškai gazuoto vandens automatuose naudojamos stiklinės, aišku, galėjo paskatinti užkrato plitimą, nes prie infekcijų, perduodamų per bendrai naudojamus buities daiktus, priskiriamos ir ūmios virusinės kvėpavimo takų infekcijos, ir gripas, ir pūslelinė, ir keletas kitų.

Vis dėlto tais laikais niekas nesidomėjo, kaip žmonės užsikrėsdavo gripu arba kvėpavimo takų infekcija. Nebuvo aiškinamasi, ar ligos priežastis – kontaktas su sergančiuoju, ar neplaunamos rankos, ar bendra stiklinė, iš kurios, tikėtina, gėrė užkrato nešiotojas. Užvis labiausiai stebina tai, kad apie kokias nors krizes sovietinėje sveikatos apsaugos sistemoje apskritai nebūdavo kalbama. Maža to, ta sistema buvo linksniuojama kaip geriausia visame pasaulyje.

Tad ar žinojo Sovietų Sąjungos piliečiai, kad naudotis bendra stikline gali būti pavojinga ir kad tai – ypač nehigieniška?

Gazuoto vandens automatai
Foto: Shutterstock


Kai kurie šią tiesą suprato net labai gerai, todėl naudodavosi nuosavomis stiklinėmis arba apskritai negerdavo gazuoto vandens iš gatvėse stovinčių automatų ir neleisdavo to daryti savo vaikams.

Žinoma, tarp žmonių sklandė ir vien fantazija pagrįsti nusistatymai, esą geriant iš vienos stiklinės kyla grėsmė užsikrėsti venerinėmis ligomis, pavyzdžiui, sifiliu. Viena tokio tipo teorija pasklido per 1980 metais Maskvoje surengtą olimpiadą, kai į šalį suvažiavo nemažai piliečių iš užsienio. Tada buvo išplatintas gandas, kad venerinėmis ligomis sergantys juodaodžiai naktimis stiklinėse plaunasi lytinius organus.

Ši versija, kad ir kokia absurdiška, netruko apaugti įvairiomis smulkmenomis ir masiškai sėjo baimę dėl sanitarinės padėties. Sifilis veikiausiai buvo pasirinktas todėl, kad buvo laikomas gėdinga liga, o užsieniečiams jos platintojų vaidmuo, aišku, buvo priskirtas todėl, kad jie buvo laikomi svetimais, kurių būtina šalintis. Grėsminga teorija padarė savo: su laiku automatus žmonės ėmė vadinti sifilizatoriais. Aišku, norint pagąsdinti liaudį, verčiau reikėjo pasirinkti hepatitą, nes juo, kitaip nei sifiliu, tikrai įmanoma užsikrėsti geriant iš bendros stiklinės.

Epochai pasibaigus neliko ir automatų

Kad ir kaip būtų, jokios siaubą keliančios istorijos nepajėgė išgyvendinti iš šalies gatvių gazuoto vandens automatų. Šitai padarė Sovietų Sąjungos griūtis.

Organizacija „Torgomontaž“, užsiiminėjusi automatų montavimu, eksploatavimu ir priežiūra, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje nutraukė savo veiklą, o kai neliko kam rūpintis automatais, jie tiesiog dingo – su laiku tapo niekam nereikalingais gremėzdais.

Įmonei „Avtomat No 3“ kitados vadovavusio direktoriaus pavaduotojas A. Baranikas, paprašytas nurodyti vieną iš pagrindinių gazuoto vandens automatų išnykimo priežasčių, paminėjo infliaciją. Atsižvelgiant į posovietiniu laikotarpiu prasidėjusios infliacijos tempą, automatų monetų įtaisą būtų tekę keisti kas kelis mėnesius, bet tai – tiesiog nuostolinga, nurodė jis.