Portale „The sun“ pasakojama, kaip Sophie (26 m.) išvežė į ligoninę, ten jai diagnozavo funkcinį neurologinį sutrikimą – kai nutrūksta signalai tarp smegenų ir nervų sistemos.
Ji neprisiminė nei savo vardo, nei vaikystės, nei tėvų, nei darbo (dirbo operatore pagalbos tarnyboje).
Nuo to laiko vaikinas Jonathanas pasakoja apie jų draugystę. Ji parodė Sophie nuotraukų albumus, pakartotinai surengė įsimintiniausius jų pasimatymus.
Sophie teigė: „Vėl įsimyliu Johathaną. Liūdna, kad pamiršau visą praeitį, kita vertus, savotiška dovana pirmą kartą patirti daug dalykų su Jonathanu.
Sophie gyveno Saryje (Jungtinė Karalystė) kartu su tėvais – greitosios pagalbos operatore Juli ir tėvu – mėsos kombinato direktoriumi Johnu. Pernai lapkritį ji ruošėsi naktinei pamainai.
Ji pasakojo: „Man nebėgdavo kraujas iš nosies, kita vertus, nemaniau, kad yra pagrindo sunerimti. Kraujavo apie 20 minučių, sėdėjau virtuvėje su mama ir laukiau, kol nustos, staiga iš kairės akies pasipylė kraujas. Iki šiol nemėgstu būti virtuvėje, nes ima atsigaminti to vakaro nuotrupos. Mama pasodino mane virtuvėje ant grindų, pajutau, kaip aptirpo kairioji pusė.
Ji iškvietė greitąją, nes pamanė, kad man – insultas. Paprašiau paduoti mano mobilųjį – norėjau paskambinti ir pasakyti, kad neateisiu į darbą. Paėmusi į rankas telefoną, staiga suvokiau – neatsimenu PIN kodo. Po kelių minučių atvyko greitoji pagalba, gydytojas paklausė, kokia šiandien diena, tačiau aš neatsiminiau. Negalėjau nė savo vardo prisiminti. Pasidarė baisu.“
Sophie nuvežė į ligoninę Londone, ji išgulėjo joje 10 dienų. Pirmų dviejų dienų jauna moteris absoliučiai neprisimena.
Sophie teigė: „Mama pasakojo, kad ligoninėje mane apžiūrėjo daug gydytojų, neurologų, jie svarstė įvairius variantus – ar tai ne insultas, ne kraujavimas smegenyse. Penkias dienas man leido antivirusinių medikamentų, kad apsaugotų nuo galimos infekcijos.“
Trečią dieną Sophie atliko juosmens punkciją, kuri parodė, kad jai – ne meningitas.
Ji tęsė pasakojimą: „Pirmieji prisiminimai – iš trečios dienos ligoninėje. Tada gydytojas pasakė, kad man atliks juosmens punkciją. Ničnieko neprisiminiau, neturėjau supratimo, kas tie visi žmonės, nė savo amžiaus nebežinojau.
Gulėjau palatoje, pilnoje nepažįstamų žmonių, kaustė baimė. Mama visą laiką buvo šalia manęs, tačiau aš jos nepažinau, kaip ir vėliau manęs aplankyti atvažiavusio tėčio. Paskutinis žmogus, kuriam siunčiau žinutę buvo Jonathanas, taigi žinojau, kad turiu vaikiną.
Tiesa, tiksliai neatsiminiau, kas jis toks. Vis klausinėjau mamos, ar ji papasakojo „tam vyrui“, kas man atsitiko. Antrą dieną jis atėjo manęs aplankyti, bet aš šito nepamenu.
Prisimenu jį nuo trečios dienos ligoninėje. Kai jis įėjo, mama mus supažindino, o aš apsipyliau ašaromis – desperatiškai troškau jį prisiminti, deja, atmintyje žiojėjo tuštuma. Jonathanas pasakė, kad myli mane ir kad aš jį mylėjau, paskui laikė mano ranką, kol tėtis pasakojo, ką sakė medikai.“
Sophie diagnozavo funkcinį neurologinį sutrikimą – galbūt ji buvo gimusi su juo. Smegenims buvo daromas nestiprus spaudimas, kraujoplūdis iš nosies jį atleido, todėl nervų sistema atsisiejo nuo smegenų.
Pasak merginos, dėl to aptirpo kairioji kūno pusė ir pradingo visi prisiminimai. Sutriko ir kalbėjimo funkcija, ji nebemokėjo rašyti, laikyti rankose peilio ir šakutės, netgi šukuotis.
Jonathanas ir Sophie susipažino interneto pažinčių svetainėje „Tinder“ 2017 m., po kelių savaičių tapo pora.
Sophie pasakojo: „Vienas pirmų mūsų pasimatymų buvo Bato kalėdinėje mugėje. Kai mane išleido iš ligoninės, Jonathanas mane ten nuvežė. Jis nuvežė mane ir į Kew botanikos sodus – ten 2017 m. paklausė, ar sutinku būti jo mergina.
Jis vežiojo mane po Londoną, rodė visas mano pamirštas vietas. Iš pradžių manęs neapleido mintis, kad esu kitas žmogus. Tiesa, jis vis sakydavo, kad esu graži ir kad jis mane myli. Buvo skaudu, kad neatsimenu mus siejusių dalykų, kita vertus, džiugino tai, kad jis viską atkuria. Greitai pajutau, kad vėl jį pamilstu. Jis su mano draugais padarė nuotraukų albumą.
Jis persiunčia man nuotraukas iš mobiliojo, pasakoja, kur mes buvome ir ką veikėme. Nupirko žavių mažyčių buteliukų, į juos pridėjo raštelių, kuriuose parašyta, kodėl mane myli. Kai būna sunku, atidarau buteliukus ir pralinksmėju.“
Praėjus pusei metų po kraujavimo iš nosies, Sophie vis dar mokosi pamirštų įgūdžių: „Keturis kartus per savaitę vykstu į West Park ligoninę Epsomo miestelyje, ten lankau ergoterapijos ir fizioterapijos seansus, kad vėl galėčiau vaikščioti.
Sunku sėdėti neįgaliųjų vežimėlyje, svajoti, kaip norėčiau vaikščioti ar net bėgioti. Be to, labai noriu grįžti į darbą. Šiuo metu gyvenu su tėvais, jie nuostabūs. Vis tik mes su Jonathanu apžiūrinėjame namus, tikimės kitais metais kartu apsigyventi.“
Sophie neįsivaizduoja, kokia ateitis jos laukia. Ji sako: „Funkcinis neurologinis sutrikimas visada išliks, jis mažai tyrinėtas, taigi medikai nežino, ar kada atgausiu ilgalaikę atmintį, ar apskritai tai įmanoma. Iš pradžių patyriau sukrėtimą, buvo nesuprantama, liūdna, kad netekau 26 metų prisiminimų. Dabar stengiuosi kurti naujus prisiminimus. Užuot nerimavusi, kad gali vėl taip nutikti, stengiuosi gyventi savo gyvenimą.“
26 m. jos vaikinas Jonathanas sakė: „Iš pradžių skaudžiai prislėgė tai, kas nutiko Sophie. Jaučiausi bejėgis, klaikiai jaudinausi, kai pirmą kartą važiavau į ligoninę.
Kai Sophie mama pristatė mane Sophie, aiškiai viską suvokiau. Mums šis laikotarpis nelengvas, tiesa, gera prisiminti mūsų santykius. Džiaugiuosi, kad turiu Sophie, jaučiuosi dėkingas, kad ji tebeturi savo asmenybę ir šypseną.“
