Kad vėlesnių filmų apie zombius kūrėjai populiarumą pelnė sekdami G. Romero pavyzdžiu, nuspėti nesunku. Bet kas gi įkvėpė patį G. Romero? Galbūt tai buvo 1962-ųjų įvykiai? Paklauskime Clairviuso Narcisse‘o.
Kas buvo Clairviusas Narcisse‘as?
1962 m. balandžio 30 d. į Alberto Schweitzerio ligoninę Haityje buvo atgabentas vyras, vardu Clairviusas Narcisse‘as, rašoma portale historicmysteries.com.
Jis turėjo karščio, be to, buvo kankinamas pojūčio, kurį apibūdino kaip vabalų ropojimą oda. Kadangi vyro būklė staiga pablogėjo, jis buvo paguldytas į vieną iš palatų. Praėjus porai dienų gydytojai konstatavo C. Narcisse‘o mirtį.
Šis faktas buvo oficialiai užfiksuotas išduotame mirties liudijime. Artimiausi C. Narcisse‘o šeimos nariai surengė šermenis ir palaidojo mirusįjį vietinėse L’Estere kapinėse. Karstas buvo užkaltas vinimis ir užkastas, nenukrypstant nuo vietos tradicijų. Mirtis žmonėms reiškia gyvenimo pabaigą, ar ne? O ką tai reiškė Clairviusui Narcisse‘ui?
Prisikėlimas
Praėjus šiek tiek laiko po laidotuvių kažkas sutrikdė „mirusiojo“ ramybę. Naktį vienas bokoras, vudu (nuo 2003 m. oficiali Haičio religija) žynys, iškasė C. Narcisse‘o kūną. Jis buvo surištas, mušamas ir verčiamas gerti tam tikrų galių neva turintį gėrimą, o tada nugabentas į cukranendrių plantaciją.
Joje teko susitikti su dar keliais panašios būklės personažais. C. Narcisse‘as turėjo dirbti laukuose, o minėtas bokoras reguliariai duodavo jam to paties gėrimo, turėjusio malšinti zombiui būdingą minčių ir psichikos būklę.
Dvejus metus C. Narcisse‘as dirbo plantacijoje. Tai tęsėsi iki jo šeimininku tapusio bokoro mirties. Nors tebuvo lukštas be gyvybės, C. Narcisse‘as pasinaudojo tinkama proga ir niekieno nepastebėtas pasišalino iš laukų. Praėjus aštuoniolikai metų jis grįžo į gimtąjį kaimą ir susirado savo seserį.
Angelina sukiojosi kaimo turguje, kai C. Narcisse‘as prie jos priėjo ir pasisakė, kas esąs. Siekdamas įrodyti savo žodžių teisingumą, jis paminėjo vaikystėje turėtą pravardę, kurią žinojo tik juodu su seserimi.
Angelina, savaime suprantama, patyrė milžinišką šoką. Vis dėlto ji sutiko prisidėti prie tyrimo, kuriam pagelbėti buvo pasirengę ir kiti šeimos nariai. Tyrėjai išsiaiškino, kad apsireiškęs vyras iš tiesų buvo tas, kas sakėsi esąs, – C. Narcisse‘as. Taip, jis tikrai buvo Angelinos brolis.
Zombio pasakojimas
C. Narcisse‘o istorija kaipmat sulaukė atgarsio ir sukėlė tikrą sensaciją. Per visą laiką nuo tos akimirkos, kai prisistatė į ligoninę, iki pat susitikimo su seserimi po beveik dviejų dešimtmečių C. Narcisse‘as buvo sąmoningas, tačiau jo būsena bemaž prilygo vegetavimui.
C. Narcisse‘as puikiai prisiminė, kaip gydytojai pripažino jį mirusiu ir kaip jis buvo palaidotas. Jis teigė buvęs sąmoningas, kai bokoras jį iškasė.
Prisiminimai apie dvejus metus trukusią vergovę taip pat buvo itin ryškūs. Jis sakė, kad darbas plantacijoje trukdavo nuo aušros iki sutemų. Ilgas dienos triūsas buvo nutraukiamas tik kartą – dėl poreikio skubiai užkąsti.
Remiantis C. Narcisse‘o pasakojimu, sąlygos plantacijoje buvo tokios alinančios, kad vienas iš darbininkų ryžosi perimti reikalus į savo rankas – nužudė juos išnaudojusį bokorą.
Kai vergovei buvo padarytas galas, joje dirbę zombiai, esą, pasinaudojo proga pabėgti. C. Narcisse‘as taip pat paaiškino, kodėl į gimtąjį kaimą neparsirado anksčiau. Dalykas tas, kad prieš susirgdamas jis susipyko su broliu ir, tiesą sakant, kaip tik jį kaltino dėl visko, kas jam vėliau nutiko. Taigi, namo sugrįžo tik tada, kai brolis mirė.
Nzombi religijos kelias iš Afrikos į Haitį
Zombių religijos išpažinimas Haityje gyvuoja šimtus metų, o Afrikoje – dar ilgiau. Adaptuota zombio sąvoka kildinama iš žodžio „nzombi“, reiškiančio „mirusio žmogaus siela“.
Kodėl bėgant laikui zombiai tapo centriniais siaubo pasakojimų ir filmų veikėjais, suprasti nesunku. Afrikoje vergų ieškoję plantacijų savininkai iš to žemyno parsivežė ne vien tik darbo jėgą. Tai davė pradžią įvairių Afrikoje praktikuojamų religijų ir tikėjimų išplitimui.
Nemenkas skaičius religinių praktikų suleido šaknis Haičio žemėje ir buvo išplėtotos iki grėsmingai skambančios ir menkai suprastos vudu religijos. Deja, kaip ir wicca atveju, kai kurie žmonės ta kultūra pasinaudojo, atsižvelgdami į savo pačių interesus.
1804 m. Haityje įvyko revoliucija, padėjusi išsivaduoti nuo prancūzų. Nors oficialiai vergovė buvo panaikinta, faktiškai taip tikrai nebuvo. Dabar labai svarbų vaidmenį Haičio kultūroje ėmė vaidinti bokorai – vudu kerėtojai, žyniai.
O šiaip net ir po revoliucijos Haityje išliko prancūzų įtakos apraiškų, kurios juntamos ir iki šiol. Vudu viešuoju veidu, matyt, derėtų pavadinti Baron Samedi – vieną iš loa (dvasių). Paaiškinimą tam galbūt pasufleruotų Rogerio Moore‘o įkūnytas agentas 007 iš „Gyvenk ir leisk mirti“ („Live and Let Die“).
Kas iš tiesų nutiko C. Narcisse‘ui?
Kaip ir visi Haičio gyventojai, C. Narcisse‘as, be abejo, puikiai žinojo legendas apie zombius. Visų prima, tik jas išmanant galima drįsti pavadinti save zombiu.
Jeigu kas padarytų taip, neturėdamas svarių įrodymų, sulauktų vien pažeminimo. Draugai ir artimieji išsižadėtų asmens, tikinančio, kad yra zombis, tačiau neturinčio kuo tokio savo teiginio pagrįsti.
Vien dėl šios priežasties verta suabejoti, kad C. Narcisse‘as iš niekur nieko ėmė pasakoti, kad bokoras pavertė jį zombiu. Taip nesielgtų joks Haičio gyventojas. Akivaizdu, kad C. Narcisse‘as buvo įsitikinęs savo žodžių teisumu. Bet galbūt jis galėjo klysti?
Tetrodotoksinas ir bufotoksinas
Tam tikru būdu ir tam tikromis proporcijomis sumaišomi konkretūs narkotikai gali sukelti mirtį primenančią būseną, kuri iš pažiūros atrodo ypač klaidinanti.
Mišinys turi būti ypač kokybiškas, kad jo nepavyktų identifikuoti medicinos specialistui. Keletas mokslininkų, atkreipusių dėmesį į C. Narcisse‘o tvirtinimus, tarp kurių buvo ir Wade‘as Davisas, mano atpažinę komponentus, iš kurių buvo pagamintas tam tikrų galių turintis gėrimas, galėjęs panardinti C. Narcisse‘ą į gilią komą.
Tikėtina, kad tokį poveikį turėjusios medžiagos – tai tetrodotoksinas ir bufotoksinas (gaunami iš pūsliažuvės ir rupūžės). Komos būsenai palaikyti galėjo puikiai tikti ir durnaropė.
Bufotoksinas pasižymi anestezuojamuoju poveikiu, o tetrodotoksinas gali sukelti paralyžių – tokį stiprų, kad jo ištiktas žmogus darosi panašus į mirusį.
Šie du nuodai, papildyti stipriu, potencialiai toksišku, kliedesius sukelti galinčiu Datura Stramonium (paprastoji durnaropė) preparatu tikrai galėjo išplėšti iš C. Narcisse‘o gyvenimo net 18 metų.
Riba tarp tiesos ir fikcijos
Toli gražu ne visi linkę tikėti šia išsamiai aprašyta istorija. Galvojantys, kad tai – pramanas, mėgina atkreipti dėmesį į tam tikras aplinkybes.
Beveik nekyla abejonių, kad tikėjimas zombių egzistavimu ir panašūs įsitikinimai daro nemenką įtaką Haičio visuomenei, ypač žemesniesiems sluoksniams. Skeptikai tvirtina, kad kaip tik šie įsitikinimai galėjo sukelti tam tikrą placebo efektą ir privertė C. Narcisse‘ą įtikėti, kad iš jo buvo atimta siela.
Nesvarbu, ar tikite, kad C. Narcisse‘as buvo vudu ritualo auka, ar manote, kad jis prieš savo valią tapo marionete pragariškais nusikaltimais užsiimančių rankose, ar net galvojate, kad vyras paprasčiausiai melavo, šita istorija ganėtinai pagarsėjo ir netgi įkvėpė etnobotaniką Wade‘ą Davisą parašyti knygą „The Serpent and the Rainbow“, vėliau davusią akstiną to paties pavadinimo filmui.
W. Davisas yra kanadiečių kilmės antropologas ir etnobotanikas. 1985 m. išleista jo knyga „The Serpent and the Rainbow“ yra pagrįsta jo paties tyrinėjimais ir suformuluota teorija apie vadinamuosius zombių miltelius, grupelę haitiečių galėjusius privesti iki transą primenančios būsenos.
W. Daviso tyrimų sritis apėmė vudu kultūrą ir religiją. Mokslininkas taip pat domėjosi haitiečiams neva žinomais pavertimo zombiu procesais bei nuodinga mikstūra (zombių milteliais), naudojamais pirminei mirties būsenai sužadinti.
W. Davisas bendravo su bokorais, kad galėtų ištirti medžiagas, kurias šie, tikėtina, naudojo, siekdami metų metus išlaikyti „zombius“ psichologiškai pavaldžius. Nors W. Daviso darbas sulaukė kritikos dėl įvairių moksliškai pagrįstų priežasčių, vis viena galima teigti, kad jis pasiūlė galimą C. Narcisse‘o išgyvenimų paaiškinimą.
Ar yra pagrindo tikėti zombių egzistavimu
Nors puikiai žinoma, kad tetrodotoksino sukeliami simptomai gali pasireikšti kaip hipotermija (kūno temperatūros sumažėjimas), asistolija (sistolės nebuvimas – tiesi linija) ir komą primenanti būsena, kuomet išlaikomas visiškas sąmoningumas, W. Daviso tvirtinimus, kad nuodus sudavė bokoras ir kad taip Haityje radosi grupė suzombėjusių individų, šiuolaikinė mokslininkų bendruomenė atmeta.
Pabaigai teliko pasakyti, kad vyras, išgarsėjęs kaip žmogus, paverstas zombiu, gimė 1922 m. ir mirė 1964 m.
Per penketą pastarųjų dešimtmečių keista jo gyvenimo istorija buvo begalę kartų perpasakota knygose ir kino juostose. Daugybę svarstymų šia tema galima rasti ir internete. Tikrai gali būti, kad C. Narcisse‘o gyvenimas tapo įkvėpimo šaltiniu ir pradžioje minėtam režisieriui G. Romero, davusiam pradžią manijai domėtis zombiais.
