Visi šie laiptai apipinti legendomis, tačiau neseniai internete ėmė ristis kitokių keistų laiptų banga. Nemažai žmonių ėmė dalintis nuotraukomis apie į niekur nevedančius laiptus miškuose ir nacionaliniuose parkuose. Šis reiškinys paskatino dalintis šiurpiausiomis istorijomis apie nežemiškas patirtis, užkopus vienais tų paslaptingų, vidury miškų stūksančių laiptų.

Kai kurie šių keistų miško laiptų yra už daugelio kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės, ir nėra jokio logistinio paaiškinimo, kodėl jie ten apskritai stūkso.

Šių laiptų stilius, amžius, būklė ir dizainas skiriasi, tačiau visus juos sieja tai, kad nėra jokio paaiškinimo, kokia jų paskirtis atokioje vietoje miške. Kai kurie laiptai atrodo taip, tarsi juos kažkas būtų pastatęs, palikęs ir išėjęs.

Paslaptingi laiptai pasaulio miškuose

Be abejo, kai kurie šių laiptų viduryje į niekur gali būti kadaise stūksojusio, ir senokai su žeme sulyginto miesto ar pastato liekanos. Vis dėlto kai kurie jų atrodo gana nauji – lyg būtų pastatyti vakar.

„Reddit“ svetainėje paskelbus pirmąsias istorijas apie paslaptingus miško laiptus, kiti skaitytojai taip pat ėmė dalintis panašiomis istorijomis apie miškuose ir nacionaliniuose parkuose stūksančius laiptus.

Tai, kas iš pradžių atrodė kaip šiurpės, virto serija istorijų, papasakotų ir miškininkų, ir paprastų žmonių, daugiausiai iš rytinės JAV dalies. Neilgai trukus pasipylė panašios istorijos ir iš Portugalijos, Norvegijos, Švedijos, Filipinų ir kitų vietovių.

Taigi, pasirodo, paslaptingi laiptai nėra retas dalykas – nemažai jų kelis šimtmečius ar net tūkstanmečius stūkso miške.

Etruskų Bomarzo piramidė

Istoriškai, pasaulyje būta nemažai senovinių konstrukcijų su laiptais, kurie turėjo būti svarbūs įvairioms tautoms.

Viterbe, Italijoje, stūkso Etruskų Bomarzo piramidė – didžiulis akmeninis megalitas su laiptais, vedančiais į nedidelę platformą viršuje. Mokslininkai mano, kad šis statinys pastatytas septintame amžiuje prieš mūsų erą, o gal dar anksčiau.

Niekas tiksliai nežino, kokios buvo šių laiptų funkcijos, tačiau yra žinoma, kad etruskai vykdė dangaus garbinimo ir pranašavimo apeigas, aukojo gyvulius ir žmones. Galbūt tai buvo aukojimo bokštas ar altorius?

Kuleno kalvos

Kambodžoje, Siem Rypo provincijoje, į Kuleno kalvas veda apleisti 600 m aukščio laiptai. Šis statinys vadinamas Pleu Cere. Ekspertai mano, kad jis datuojamas tarp devinto ir trylikto amžiaus, tačiau jie nežino, kas jį pastatė ir kodėl.

Galbūt jais galima buvo pasiekti senovinį (dabar jau džiunglių pasiglemžtą) Mahendraparvatos miestą.

Be to, ant Kuleno kalvų buvo įrengti karjerai, skirti Angkoro šventyklos statyboms. Galbūt karalius Surjavarmanas Antrasis dvyliktame amžiuje pastatė šiuos laiptus tam, kad darbininkai galėtų jais pasiekti Angkoro šventyklos statyboms reikalingas medžiagas?

Madam Sherri laiptai

Česterfilde, Naujojo Hempšyro grafystėje, miške yra laiptai, apie kuriuos sklando legendos. Nors jie nėra labai paslaptingi, vis dėlto sužadina smalsumą. Su jais susijusi viena istorija.

Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Paryžiaus dainininkė madam Antoinette Sherri Česterfildo miške pasistatė „pilį“, kuri tapo jos vasarviete. Pastatas savo dydžiu neprilygo tikrai piliai – tai buvo prancūziška pilaitė su stulbinamo grožio akmeniniais laiptais, puoštais romėniškomis arkomis, ir vedančiais į antrą aukštą.

Madam Sherri rengė ištaigingus pobūvius, sklido gandai, kad juose netrūko skandalingų dalykų. Spėliojama, kad ji ko gero prie pajamų prisidūrė dirbdama kaip tikra madam plaštakių versle. Vis dėlto, kai madam nuskurdo, ji apleido savo pilį. 1962 m. pilis sudegė ir šiandien iš jos teliko laiptai ir dalis pamatų.

O štai keturios intriguojančios miesto legendos, kuriomis pasidalino skaitytojai internete.
Tai kaip miesto legendos apie laiptus miške.

Prarasto laiko laiptai – Filipinai

Vieną iš pirmų istorijų paskelbė Torkikas iš Filipinų, kuris yra patyręs reindžeris – jo dažnai prašoma surasti džiunglėse dingusius žmones. Džiunglėse žmonės pasiklysta reguliariai, nes miškai šiose vietovėse ūksmingi, juose nelengva susiorientuoti.

Būtent per vieną iš tokių paieškos operacijų Torkikas rado dvejus laiptus, vedančius į džiunglių gilumą. Norėdamas apžvelgti džiungles iš viršaus, Torkikas nusprendė užlipti laiptais.

Pirmieji laiptai buvo akmeniniai, su dekoratyviniais raižiniais. Antrieji laiptai atrodė taip, lyg būtų sudėlioti iš natūralių, čia pat prisirinktų akmenų.

Torkikas nepamatė dingusių keliautojų, užtat pamatė šunį, kuris iš pažiūros atrodė piktas. Norėdamas pabėgti nuo šuns, jis paspartino žingsnį.

Nors paieškos operacija nebuvo sėkminga, jis galiausiai sugrįžo į civilizaciją. Grįžęs į reindžerių stotį jis abstulbo – paaiškėjo, kad yra atleistas iš darbo. Jam atrodė, kad džiunglėse praleido kelias valandas, tačiau sužinojo, kad jo nebuvo penkerius metus!

Išnykę laiptai – 1940-ieji

Kita įdomi istorija nutiko vyrui, kuris dirba Ligų kontrolės ir prevencijos centre ir yra infekcinių ligų specialistas. Jis papasakojo, kad penktajame dešimtmetyje po Rosvelo katastrofos pasirodė pranešimų apie sužalotus gyvūnus.

Ligų kontrolės ir prevencijos centras buvo pakviestas padėti tirti šiuos atvejus. Tyrimas turėjo trukti dieną ar dvi, tačiau užtruko pusmetį. Tuo metu skirtingi vietovėje dirbantys tyrėjai pranešė apie keistus laiptus, skleidžiančius tam tikrą dažnį.

Jie įsirengė stovyklavietę apytikriai už 30 metrų nuo laiptų, tačiau atsikėlę ryte pamatė, kad laiptai pajudėjo. Ant žemės toje vietoje, kur buvo laiptai, jie pamatė tamsią dėmę – lyg kažkas būtų degę.

Jis tęsė istoriją: „Per kitas dienas laiptai vėl atsirado, bet už 50 metrų. Jie nusprendė ištirti laiptus ir paimti jų mėginį, tačiau mediena, iš kurių jie pagaminti, buvo kietesnė už plieną – nepavyko nuo jų nupjauti nė gabalėlio.“

Nors tyrėjai nustatė, kad laiptai skleidžia tam tikrą dažnį, jie taip ir neišsiaiškino, kodėl ir kas tą dažnį priima. Po šešerių dienų laiptai dingo.

Vaiduokliški laiptai Švedijoje

Kita paslaptinga istorija, kurioje figūruoja laiptai miške, nutiko dviem švedams studentams Axeliui ir Isakui, kurie išėjo į žygį.

Jie ėjo daug valandų, nuėjo daug kilometrų, kol miškų glūdumoje, proskynoje priėjo laiptus. Sudentai labai nustebo, nes aplink nebuvo jokių gyvenviečių, jokių statinių, vien miškai. Studentai nesutarė, ką daryti. Axelis nenorėjo apskritai artintis prie laiptų, o Isakas buvo daug drąsesnis. Jis norėjo jais užlipti – taip ir padarė.

Vos tik Isacas pasiekė laiptų viršų, pasigirdo kraują stingdantis šauksmas, ir ne juokais išsigandę jaunuoliai galvotrūkčiais pabėgo iš tos vietos.

Galiausiai jie sustojo, kad atgautų kvapą. Tada Axelis pajuto, kad kažkas uždėjo ranką jam ant peties.

Pamanęs, kad tai Isakas, jis atsisuko, bet pamatė, kad Isakas stovi gerokai toliau nuo jo – daug toliau, nei per ištiestą ranką. Kad ir kieno ranka tai buvo, Alexas prisimena, kad ji buvo šalta.

Šiurpūs reindžerio laiptai miške

„Reddit“ buvo paskelbta dar viena istorija apie apleistus laiptus miške. Vienas patyręs parko reindžeris mokė naujoką darbo subtilybių. Reindžeris naujokui papasakojo apie tai, kaip jis ir dar vienas vyras miške rado laiptus.

Jiems jie pasirodė keisti, vis dėlto vyras užlipo iki viršaus ir ranka griebėsi šakos. Tą akimirką kažkas jam tą ranką nukirto. Kad ir kas tai būtų padaręs, ranka buvo nukirsta labai tiesiai, ir smarkiai kraujavo. Keisčiausia, kad rasti nukirstosios rankos taip ir nepavyko.

Kitas reindžeris papasakojo matęs moterį, kuri lipo panašiais laiptais. Belipdama ėmė skųstis, kad blogai jaučiasi, nukrito ir mirė. Po skrodimo paaiškėjo mirties priežastis – aneurizma.

Neikite artyn?

Nors papasakotosios istorijos skamba tik kaip intriguojančios legendos, nemažai žmonių išties yra miškuose matę tarsi į niekur vedančius laiptus.

Yra laiptų, kurie kadaise vedė į šventyklas ar garbinimo vietas, arba padėjo keliautojams užkopti į statų taką, tačiau būna ir nepaaiškinamos paskirties laiptų, kurie veda tarsi į niekur.

Reindžeris, „Reddit“ forume pasivadinęs „searchandrescuewoods“, papasakojo: „Pirmą kartą miške pamatęs paslaptingus laiptus, paklausiau savo porininko apie jų paskirtį, o jis man liepė nesijaudinti – esą, tai normalu. Visi kiti, kurių klausiau apie laiptus, atsakydavo tą patį.

Norėjau eiti jų apžiūrėti, tačiau man labai maloniai, bet primygtinai buvo pasakyta niekada nesiartinti prie tokių laiptų. Dabar aš ignoruoju tokius laiptus, kai jie pasitaiko mano kelyje – o pasitaiko dažnai.“