Geologo romantiko protestas prieš sovietų valdžią

Tuometinio Leningrado gyventojui Viktorui Ivanovičiui Iljinui tiesiog nepasisekė – jis gimė 1947 metų pabaigoje nuolatos girtaujančių alkoholikų šeimoje. Pokario Leningradas, nors ir vangiai, bet visgi rodė atsigavimo ženklus – žmonių gyvenimas palaipsniui sugrįžo į įprastas vėžes. Tik ši aplinkybė ir išgelbėjo Viktorą nuo mirties tėvų namuose.

Gimdytojai nekreipė nė menkiausio dėmesio į vaiko verksmą, ilgam palikdavo jį vieną, niekieno neprižiūrimą. Galų gale, nedidukas ir liesutis mažylis buvo apgyvendintas vaikų namuose, o iš biologinių tėvo ir motinos – atimtos tėvystės teisės. Tačiau valstybinėje vaikų priežiūros įstaigoje berniukas neužsibuvo. Jo gyvenime įvyko tai, apie ką vaikų namų auklėtinis galėjo nebent pasvajoti, – Viktorą įsisūnijo vaikų neturinti pora.

Tai atsitiko tada, kai berniukui tebuvo pora metų, todėl nei tikrųjų tėvų, nei vaikų namų jis neprisiminė. Naujieji tėvai nesakė Viktorui, kad jis – įvaikintas, tačiau sulaukęs paauglystės jis vis dėlto sužinojo tiesą. Dėl šito reikia „padėkoti“ įtėvių kaimynams, neatsispyrusiems pagundai papasakoti, kaip viskas buvo.

Foto: Vida Press

Su netikėta žinia Viktoras taikstėsi ypač skausmingai – tiesą sakant, taip ir nesugebėjo atsitiesti po psichologinės traumos. Ilgainiui jis tapo uždaras, vengė žmonių. Mokykloje taip pat visų šalinosi, todėl draugų nesusirado. Atgaivą sielai teikė tik domėjimasis geologija. 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje geologo profesija Sovietų Sąjungoje buvo ypač romantizuojama. Jaunus žmones viliote viliojo tolimi kraštai ir grandioziniai atradimai. Ši aistra užvaldė ir Viktorą.

Kitaip nei daugelis jo bendraamžių, baigęs vidurinę mokykla jis nutarė neatsisakyti savo svajonės, todėl įstojo į topografijos technikumą. Deja, per dažnas išvykas į praktinius užsiėmimus jaunuolis patyrė dar vieną psichologinę traumą. Jam, kaip geologui, teko pabuvoti gūdžiausiuose šalies užkampiuose. Tai, ką juose pamatė, V. Iljiną tiesiog pribloškė. Jis buvo kone šventai įsitikinęs, kad visoje Sovietų Sąjungoje žmonės gyvena daugmaž oriai. Tačiau buvo kitaip.
Kaimų skurdas ir vietos gyventojų sulaukėjimas sudaužė turėtus rožinius akinius. Viktoras netikėtai suprato, kad partijos žodžiai apie laimingą piliečių gyvenimą – grynų gryniausias melas.

Kaip tik tada jo galvoje subrendo planas.

V. Iljinas nuoširdžiai įtikėjo, kad visų bėdų kaltininkas – generalinis partijos sekretorius Leonidas Iljičius Brežnevas, todėl tvirtai pasiryžo nužudyti šalies lyderį.

Kadangi technikume buvo karinė katedra, armijoje Viktorui buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnyba V. Iljinui ėjosi sklandžiai ir jis atrodė ganėtinai patenkintas, nes gavo prieigą prie šaunamųjų ginklų. Vis dėlto iš pradžių Viktoras nutarė išmėginti taikų kelią. Jis surašė reformas, kurias įvykdžius, jo įsitikinimu, galėjo pagerėti Sovietų Sąjungos piliečių gyvenimas. Sąrašą kartu su generaliniam sekretoriui adresuotu laišku V. Iljinas nusiuntė tiesiai į Kremlių.

Pasiūlytos reformos tebuvo naivūs, diletantiški svaičiojimai, kadangi apie ekonomiką V. Iljinas mažai tenusimanė. Jo idėjos buvo pagrįstos vien sielos impulsais, o ne racionaliais svarstymais. Atsakymo iš Kremliaus jis, aišku, nesulaukė, na, o tada nusprendė, kad nieko kito nebelieka, kaip likviduoti L. Brežnevą. V. Iljinas kuo puikiausiai suprato, kad bus suimtas ir nusiųstas į teismą, bet kaip tik šito, tiesą sakant, jis ir siekė: teisme ketino viešai išdėstyti valstybės pertvarkymo planą.

Pasirengimas išpuoliui truko maždaug metus. Eidamas tarnybą, V. Iljinas kasdien skaitė visus laikraščius, kuriuos pavykdavo gauti. Iš publikacijų jaunuolis susidarė apytikrį L. Brežnevo gyvenimo paveikslą.

Laikraščiuose V. Iljinas perskaitė, kad 1969 m. sausio 22 d. generalinis sekretorius turi pasitikti ir pasveikinti į Žemę sugrįžusius erdvėlaivių „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“ kosmonautus ir pakviesti juos apsilankyti Kremliuje. Šiuo įvykiu V. Iljinas nutarė pasinaudoti kaip tinkama proga planui įgyvendinti.

Maištininkas ėmėsi veiksmų

1969 m. sausio 21 d. V. Iljinas pradėjo ruoštis. Iš ginklų saugyklos jis pavogė du pistoletus ir šovinių. Tada, budinčiajam palaimingai užmigus, pabėgo iš dalinio. Niekieno nepastebėtas Viktoras nusigavo iki geležinkelio stoties ir įsėdo į priemiestinį traukinį. Juo nuvažiavo iki Pulkovo oro uosto.

Atrodytų, kad karine uniforma dėvintį, be to, ginkluotą jaunuolį tikrai turėjo sulaikyti apsauga, bet šito nenutiko. Niekieno netrukdomas V. Iljinas įsėdo į lėktuvą ir neilgai trukus jau buvo Maskvoje.

Tolesniu ėjimu jo sumanytoje šachmatų partijoje turėjo būti vizitas pas sostinėje gyvenusį dėdę. Vienu iš plano punktų giminaičio namai tapo todėl, kad šis buvo milicininkas. Dėdei V. Iljinas paaiškino, kad atvyko jo aplankyti, o šiaip – atostogauja.

Gruodžio 22-osios rytą V. Iljinas, nešinas nugvelbta milicininko miline, paliko dėdės namus. Neilgai trukus dezertyras jau buvo prie Kremliaus. Kelių akimirkų pakako įvertinti situaciją ir įsitikinti, kad viskas vyksta pagal planą. V. Iljinas užsimetė milinę ir įsimaišė tarp tvarką prižiūrėjusių pareigūnų, užtvindžiusių visas Kremliaus prieigas. Kadangi milicininkų buvo labai daug, niekas į jį neatkreipė dėmesio.

Foto: Scanpix

Tenka tik stebėtis, kaip tiksliai V. Iljinas viską numatė. Priešakiniame žiede jis atsidūrė likus vos kelioms minutėms iki kortežo pasirodymo. Menkutis pavėlavimas galėjo sužlugdyti planą.

Milicininkų žiedas saugojo vyriausybinį kortežą nuo begalės prie Kremliaus suplūdusių smalsuolių. Žmonės norėjo savo akimis pamatyti ir generalinį sekretorių, ir kosmonautus didvyrius.

Ėmė riedėti motociklininkų lydimi automobiliai. Kai kortežas pakankamai priartėjo, V. Iljinas iššoko iš minios, išsitraukė iš kišenių pistoletus ir ėmė šaudyti. Šaudė jis kaip žudikas profesionalas –laikydamas po pistoletą abiejose rankose. Pagrindiniu taikiniu buvo lemta tapti antram automobiliui: V. Iljinas žinojo, kad būtent juo visada yra vežamas L. Brežnevas. Visgi maištininkas suklydo. Kaip tik tą dieną L. Breženvas buvo sumanęs pakeisti savo įprotį. Antrame automobilyje buvo kosmonautai Aleksejus Leonovas, Valentina Tereškova, Andrianas Nikolajevas ir Georgijus Beregovojus. Automobilis buvo suvarpytas vienuolikos kulkų, bet žuvo tik vairuotojas, o A. Nikolajevas ir G. Beregovojus buvo nesunkiai sužeisti.

Netikėtai tarp automobilio ir V. Iljino išdygo milicininkas Vasilijus Zacepilovas ant motociklo. Tvarkos sergėtojas atsidūrė ugnies linijoje, kad užstotų kosmonautus. Tą pačią akimirką prie V. Iljino pripuolė daugiau milicininkų ir jį nuginklavo. V. Zacepilovas per stebuklą liko gyvas – kulka jį tik sužeidė.

V. Iljinas pasidavė nė kiek nesipriešindamas. Jis buvo įsitikinęs, kad su L. Brežnevu viskas baigta, ir mintimis jau stojosi prieš teismą aiškinti žmonėms, kokias reformas sumanė.

Per pačią pirmą apklausą V. Iljinas buvo informuotas, kad nužudė vairuotoją, sužeidė kosmonautus ir milicininką, o L. Brežnevas važiavo kitu automobiliu. Iš pradžių vyras nepatikėjo tuo, ką išgirdo, o netrukus puolė į isteriją. Jam nuraminti prireikė medikų pagalbos.

Vienišas pensininkas Leningrado pakrašty

Už pasikėsinimą į generalinį sekretorių V. Iljinui neišvengiamai grėsė mirties bausmė. Teisme jis buvo apkaltintas terorizmu, nužudymu, dezertyravimu ir ginklų vagyste. Tačiau, didžiai paties maištininko nuostabai, iki mirties bausmės prieita nebuvo. Jis buvo pripažintas turinčiu psichinę negalią ir nusiųstas gydytis. Nepaisant šito, pats Jurijus Andropovas (KGB vadas) buvo įsitikinęs, kad V. Iljino galva veikia kuo puikiausiai. Kodėl? Argi pamišėlio jėgoms sukurpti tokį tikslų pasikėsinimo planą?

Viktor Ilyin
Foto: Lev Romanov

Kiek vėliau V. Iljinas sužinojo, kodėl nebuvo sušaudytas. Jį apšvietė vienas iš milicininkų. Pasirodo, buvo nutarta, kad nusikaltėliui įvykdyta mirties bausmė galėjo pakenkti Sovietų Sąjungos reputacijai. Juk jei jokių psichikos sutrikimų neturintis asmuo gali norėti nužudyti generalinį sekretorių, vadinasi, šalyje esama rimtų problemų. Štai kodėl tą išpuolį buvo daug saugiau įvardyti kaip psichinės negalios pasireiškimą.

Iš pradžių valdžia, savaime suprantama, apskirtai norėjo nutylėti apie incidentą. Deja, to padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Reikalas tas, kad pasitikti kosmonautų atvyko ne tik vietiniai, bet ir užsienio šalių žurnalistai. Jie, žinoma, paskleidė informaciją apie V. Iljino įvykdytą pasikėsinimą. Taigi, apie nusikaltėlį žinojo visas pasaulis. Visiems buvo daugiau nei aišku, kad dezertyras norėjo nužudyti L. Brežnevą, o ne kosmonautus. Tiesa, sovietai stengėsi, kad pasikėsinimo į A. Leonovą, V. Tereškovą, A. Nikolajevą ir G. Beregovojų versija būtų laikoma oficialia, bet Vakarams tokia traktuotė nepasirodė įtikinama.

Viktor Ilyin
Foto: Lev Romanov

Įdomu tai, kad Sovietų Sąjungoje naujiena apie išpuolį nesukėlė nei šoko, nei nuostabos. Į žinią, kad buvo bandyta nužudyti L. Brežnevą, žmonės sureagavo visiškai ramiai. Neilgai trukus buvo pradėti kurti anekdotai šia tema.

Grįžtant prie V. Iljino istorijos, telieka pasakyti, kad jis maždaug du dešimtmečius turėjo kęsti priverstinį gydymą įvairiose psichiatrijos klinikose. Iš gydyklų buvo paleistas tik paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Nors ir atrodo keista, maištininkui buvo paskirtas nedidelis butukas Leningrado pakrašty ir netgi mokama pensija. Jis ir dabar tebėra gyvas. Gyvena vienas, beveik su niekuo nebendraudamas. Pasakoti apie savo „žygdarbį“ jis nelinkęs. Dabar jam – 72-eji.

Žvelgiant į šį vyrą, nekyla net menkiausias įtarimas, kad kitados jis bandė pakeisti visos valstybės likimą.