Staiga skyde pasirodė informacija apie tai, kad Amerika paleido kelias balistines raketas, nukreiptas į Sovietų Sąjungos teritoriją. Sunku įsivaizduoti tą atsakomybę, kurią jautė „Serpuchovo–15“ darbuotojai devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tikimybė, kad JAV užpuls Sovietų Sąjungą, buvo kaip niekad didelė: prezidentas Ronaldas Reaganas atvirai smerkė Sovietų Sąjungą už Tolimuosiuose Rytuose numuštą Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą „Boeing-747“.

Stanislavas Petrovas viešame renginyje
Foto: aif.ru

Abi šalys turėjo paruoštą „branduolinį lagaminėlį“, šaltasis karas buvo pačiame įkarštyje.

Apie tai, kas įvyko rugsėjo 26-osios naktį, Stanislavas Petrovas ilgai nepasakojo niekam, net savo žmonai. Informacija apie jo žygdarbį buvo paviešinta tik po 10-ies metų, vokiečių žurnalistų iniciatyva. Juos sudomino trumpas straipsnis apie S. Petrovą – žmogų, užkirtusį kelią branduoliniam karui, ir išgelbėjusį žmoniją. Šis straipsniukas buvo išspausdintas regioniniame Vokietijos laikraštyje. Jame buvo pranešama, kad S. Petrovas gyvena skurde, ir kad jam reikia pagalbos.

Jau pirmo pokalbio su žurnalistais metu tapo aišku, kad S. Petrovas pasiruošęs papasakoti apie tos nakties įvykius, paaiškinti, kaip ir kodėl priėmė tą lemiamą sprendimą, ką tuo metu galvojo, kuo vadovavosi, ir kaip vertino savo atsakomybę. S. Petrovo teigimu, tą naktį skydelyje jis pamatė pranešimą apie tai, kad JAV paleido pirmąją raketą, po to buvo gauti duomenys apie kitas raketas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad Amerika pradėjo karą su Sovietų Sąjunga. Pagal visus nurodymus, Stanislavas privalėjo nedelsdamas pranešti apie tai tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Jurijui Andropovui, o šis jau turėjo paspausti mygtuką, paleidžiantį atsakomąsias raketas.

Stanislavo Petrovo portretas
Foto: magSpace.ru

Iš esmės tai reiškė Trečiojo pasaulinio karo pradžią, milijonų žmonių žūtį, šimtų miestų sunaikinimą. Stanislavas Petrovas „Serpuchovo–15“ dirbo ne šiaip budinčiu – jis buvo vyriausias analitikas, o prie skydo budėdavo kelis kartus per mėnesį. Telieka dėkoti likimui, kad incidentas įvyko jo pamainos metu. Puikiai žinodamas, kaip veikia aparatas, taip pat suprasdamas, kad pradėti apšaudymą iš vienos bazės – visiškai beprasmiška, jis vidiniu telefonu pranešė, kad sistema sustreikavo, ir informacija klaidinga.

Stanislavo Petrovo portretas
Foto: magSpace.ru

Tam, kad priimtų tokį sprendimą, jis turėjo ne daugiau nei 10-15 min. Jei jis nebūtų pranešęs apie sistemos klaidą, atsakomoji raketa į JAV pusę būtų skriejusi jau po pusvalandžio.

Savo sprendimą Stanislavas tegalėjo paaiškinti nuojauta. Jis prisiėmė atsakomybę už įvykių eigą, o kita ekspertizė išties patvirtino, kad jis buvo teisus. Pavojaus signalas suveikė todėl, kad palydove įtaisytus daviklius apšvietė nuo debesų atsispindintys saulės spinduliai. Jokio puolimo nebuvo, nors sistema ir skelbė aukščiausio lygio pavojų. Informacija apie šiuos įvykius ilgai nebuvo skelbiama, o pats Stanislavas Petrovas apskritai gavo pastabą už tai, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms neužpildė karinio žurnalo. Apdovanoti jo už tarnybinių nurodymų nesilaikymą niekas nesiryžo.

Apdovanojimai didvyrį surado daug vėliau. Apie S. Petrovo žygdarbį paskelbė Jungtinių Tautų Organizacija: 2006 m. organizacijos būstinėje Niujorke jam buvo įteiktas apdovanojimas „Žmogui, kuris užkirto kelią branduoliniam karui“. Gavo jis apdovanojimų ir Baden Badene, ir Drezdene.

Stanislavas Petrovas ir jo įvairūs apdovanojimai
Foto: back-in-ussr.ru

Stanislavas Petrovas niekada nebuvo arogantiškas, gyveno ramų gyvenimą, daug metų slaugė žmoną, kuri persirgo vėžiu, padėjo vaikams, niekada nebuvo turtingas, bet nesutiko imti piniginių premijų.

Iš „Serpuchovo-15“ jis išėjo gana greit po tos lemtingosios nakties, nes darbas buvo pernelyg įtemptas ir reikalavo nuolatinio šimtaprocentinio atsidavimo. Dešimtajame dešimtmetyje jis netgi dirbo apsaugininku statybose.

Jaunas Stanislavas Petrovas
Foto: 9gag.com

Stanislavo Petrovo gyvenimas nutrūko 2017 m. gegužės 19 d. Jis mirė savo namuose Friazine (Maskvos srityje), kur nugyveno visą savo gyvenimą. Apie jo mirtį nepaskelbė jokios žiniasklaidos priemonės. Tai, kad jis mirė, išaiškėjo tik po keturių mėnesių, kai Stanislavui ėmė skambinti draugai, kad pasveikintų su vardadieniu, tačiau iš jo sūnaus išgirdo baisią naujieną, kad Stanislavas Petrovas miręs.

Taip baigėsi žmogaus, kuris laiku pastebėjo lemtingą klaidą, gyvenimo kelionė.