Mokslininkas okeonologas Stanislavas Kurilovas labai norėjo išvykti iš SSRS, rašoma straipsnyje bigpicture.ru. Ir šito troško taip stipriai, kad jo nesulaikė nei geležinė uždanga, nei draudimas išvykti, nei nežinomas vandenynas.

S. Kurilovas gimė 1936 m. Vladikaukaze (miestas tuo metu vadinosi Ordžonikidzė). Dar vaikystėje ėmė mokytis plaukimo, būdamas 10 metų jau perplaukdavo Irtyšiaus upę. Vanduo jį traukė – net bandė be dokumentų įsidarbinti junga Baltijos laivyne. S. Kurilovas įstojo į Socialinės psichologijos fakultetą pedagoginiame universitete, bet greitai perstojo į jūrų pėstininkų mokyklą, ją baigė, paskui tuometinio Leningrado meteorologijos institute baigė okeonografijos mokslus.

Baigęs mokslus, jis dirbo SSRS mokslų akademijos Okeonologijos institute Leningrade, dėstė jūrų biologijos institute Vladivostoke. Tuo metu jis ėmė domėtis joga, mokėsi jos iš neoficialaus leidinio. S. Kurilovas labai norėjo išvykti į komandiruotę užsienyje, bet jo vis neišleisdavo, motyvuodami įvairiomis priežastimis. Viena iš jų – užsienyje gyvenantys giminaičiai, S. Kurilovo sesuo buvo ištekėjusi už indo ir gyveno Indijoje, paskui persikėlė gyventi į Kanadą.

Mokslininkui prilipo žmogaus, kuriam neleidžiama išvykti, statusas, tačiau jis nusprendė pergudrauti sistemą. S. Kurilovas ilgai brandino mintį apie pabėgimą, o galutinai apsisprendė, pamatęs skelbimą apie kruizus garlaiviu „Sovietų Sąjunga“ Ramiajame vandenyne. Laivas išplaukdavo iš Vladivostoko, plaukdavo iki pusiaujo vandenų, o paskui atgal, neužsukdamas nė į vieną užsienio uostą. Būtent todėl keliautojams nereikėjo leidimo išvykti, vizos ir kt. biurokratinių formalumų, laukiančių visų, kas norėdavo išvykti iš tėvynės.

1974 m. gruodžio 8 d. garlaivis „Sovietų Sąjunga“ išplaukė iš Vladivostoko, o S. Kurilovui prasidėjo bene įžūliausio SSRS istorijoje pabėgimo istorija. Kaip tyčia laivas buvo nepatogiausias pabėgimui – apačioje laivo bortus supo pasyvios supimo neutralizavimo sistemos cisternos. Šią sistemą sudarė ir povandeniniai maždaug pusės metro pločio sparnai. Jei S. Kurilovas šoktų iš laivo į šoną, tie sparnai jį numuštų.

Foto: bigpicture.ru

Vis tik laive buvo vienas tarpas už laivo sraigto, į kurį buvo galima šokti. Gruodžio 13-osios naktį, kai laivas atsidūrė maždaug už 100 km į vakarus nuo Siargao salo, priklausančios Filipinams, S. Kurilovas šoko į vandenį. Jis plaukė beveik tris dienas – nemiegojęs, neturėdamas nei maisto, nei vandens. Kaip jam pavyko ištverti? Tikriausiai padėjo tai, kad daug metų praktikavo jogą. Ir greičiausiai jam labai pasisekė, kad nesusidūrė su audromis, rykliais ir medūzomis ir kad saulė beveik nesirodė iš už debesų. Gruodžio 15 d. S. Kurilovas išlipo į sausumą.

Filipinų valdžios pareigūnai ėmė aiškintis bėglio istoriją. Bet kadangi Filipinai neturėjo draugiškų santykių su Sovietų Sąjunga, jo neišdavė. Tėvynėje, kurioje mokslininkas pragyveno 38 metus, jam nedalyvaujant paskelbė nuosprendį – 10 metų kalėjimo už tėvynės išdavimą. Tačiau nuosprendis jo nejaudino – jis pradėjo gyventi tokį gyvenimą, apie kurį svajojo, ir tęsė mokslinę veiklą. Mokslininkas dalyvavo ekspedicijose, kelionėse, lankėsi ir Šiaurės ašigalyje. Iš Filipinų jis išvyko į Kanadą, ten iš pradžių dirbo paprastus darbus, bet greitai perėjo į mėgstamą sritį – ėmė dirbti jūrų tyrinėjimais užsiimančiose kompanijose.

Foto: Stopkadras/ Youtube

Vienos darbo komandiruotės JAV metu S. Kurilovas susitiko su Izraelio rašytojais Aleksandru ir Ina Voronel. Jie pakvietė jį į Izraelį, o ten jis sutiko savo gyvenimo moterį – Jeleną Gendelevą. 1986 m. jie susituokė. S. Kurilovas apsigyveno Izraelyje ir ėmė dirbti Haifos okeonografijos institute. Tais metais Izraeli žurnale „22“ buvo išpublikuotas jo pasakojimas „Pabėgimas“. Ištraukos iš straipsnio Rusijos gyventojus pasiekė tik 1991 m. – jas išspausdino žurnalas „Ogoniok“.

Foto: Stopkadras/ Youtube

S. Kurilovovas jautė trauką vandens stichijai, bet galiausiai jinai jį pasiglemžė. 1998 m. sausio 29 d. jis su porininku panėrė į Tiberiados ežerą Izraelyje, kad išpainiotų iš žvejų tinklų dugne esančią aparatūrą. S. Kurilovas įsipainiojo tinkluose, baigėsi oro atsargos ir jo nebespėjo išgelbėti.

2012 m. režisierius Aleksejus Litvincevas sukūrė dokumentinį filmą apie S. Kurilovą „Vienas vandenyne“.