Liubovė Brežneva seniai gyvena Jungtinėse Valstijose, tačiau lig šiolei su širdgėla prisimena laikus, kai teko atkakliai kovoti už savo jausmus, bet trumpas ir svaiginamas romanas taip ir nevirto kuo nors rimtesniu, rašo kulturologia.ru.
Kova už gyvybę
Liubovės tėvai susipažino karo metais Magnitogorske. Inžinierius metalurgas Jakovas Brežnevas į šį miestą buvo evakuotas iš Dnieprodzeržinsko kartu su metalurgijos technikumu. Jo nuotaka nė neįtarė, kad Jakovas vedęs, o kai apie tai sužinojo, buvo jau devintą mėnesį nėščia. Netikėtos žinios sukeltas šokas buvo toks didelis, kad gimdymas prasidėjo mėnesiu anksčiau. Prieš laiką gimusi mažylė atrodė taip, kad akušeris palaikė ją mirusia, ir iš karto nusiuntė į morgą. Laimei, tuo metu budėjęs sargas pastebėjo, kad mergaitė mirksi. Tik tai ją ir išgelbėjo.
Išrašyta iš gimdymo namų Liubovės motina apsigyveno tetos bute: pas Jakovą ji nebegrįžo. Teisėtu sutuoktiniu taip ir netapusio vyro brolis Leonidas Iljičius Brežnevas, tarsi norėdamas atpirkti padarytą skriaudą, sąžiningai padėjo šeimai – kariniais lėktuvais siuntinėjo į Uralą maisto produktus. Kai Liubovei buvo penkeri, jis įkalbėjo mergaitės motiną atvykti su dukra į Dnieprodzeržinską, kad pats pagaliau susipažintų su dukterėčia. Liubovė puikiai prisimena tą pažintį su aukštu, išvaizdžiu vyru, prie kurio peties jauku priglusti ir užmigti. Prisiminimuose iš to laikotarpio jis taip ir liko gerų mėlynų akių žmogumi.
Persikėlęs į Maskvą L. Brežnevas pasirūpino, kad į šalies sostinę vienas po kito atvyktų ir kiti jo šeimos nariai, įskaitant, žinoma, ir jaunesnį brolį Jakovą. 1964 metais stoti į Maskvos institutą atvyko ir Liubovė. Nors pati svajojo apie karjerą teatre, tėvas norėjo, kad mokytųsi užsienio kalbų. Iš pradžių mergina gyveno pas šeimos draugus, o prieš pat stojamuosius egzaminus tėvas apgyvendino ją viešbutyje „Maskva“. Tik daug vėliau Liubovė suprato, kad jos numeriu naudojamasi kaip konspiraciniu: jos tėvas ir dėdė čia susitikinėjo su savo bendražygiais, kai rengė sąmokslą prieš Nikitą Chruščiovą.
Tėvas ilgai atkalbinėjo dukrą nuo minties tapti aktore. Galų gale Liubovė vis dėlto įstojo į užsienio kalbų institutą, bet buvo apgyvendinta Maskvos universiteto bendrabutyje – dargi atskirame kambaryje su telefonu, mat užsienio kalbų instituto studentai gyveno ypač prastomis sąlygomis.
Užginta meilė
1965 m. lapkričio 8 d. Liubovė su tėvu apsilankė pas režisierių Romaną Karmeną. Pas jį svečiuodamasi mergina pirmą kartą pamatė Helmutą. Jaunas vyras mokėsi Maskvos karo akademijoje ir turėjo pulkininko laipsnį Vokietijos pajėgose. Liubovė jam akivaizdžiai krito į akį: ištisą vakarą jis nė per žingsnį nuo jos nesitraukė ir pažadėjo, kad gaus bilietus į kitos dienos spektaklį Maskvos didžiajame teatre. Geriausios vietos prestižiniame teatre perdėm didelio įspūdžio jai, žinoma, nedarė, bet Helmutas pasirodė simpatiškas.
Po pirmos „Boriso Godunovo“ dalies jaunuoliai išėjo ir patraukė tiesiai į Helmuto bendrabutį. Į savo kambarį Liubovė grįžo tik po trijų dienų. Nuo tada jai beveik nustojo rūpėti mokslas: įskaitų neišlaikydavo ir po kelias dienas nesirodydavo institute. It nujausdami artėjančią beprotiškos laimės pabaigą, Liubovė ir Helmutas kone visą laiką leido kartu.
Tik vos Liubovė įžengdavo į studentų iš užsienio bendrabutį ir palikdavo budinčiajam savo studento pažymėjimą, jos tėvas, Jakovas Iljičius Brežnevas, kaipmat sužinodavo, pas ką lankosi jo dukra. Jam buvo pranešama ir kada mergina išeina iš bendrabučio. Maskvos universiteto bendrabučio budinčioji ne tik pranešdavo „kam reikia“, kai Helmutas ateidavo pas L. Brežnevo dukterėčią, bet ir klausydavosi įsimylėjėlių pokalbių.
Vis dėlto keletą mėnesių jaunuoliams niekas nedrumstė ramybės. Tik kiek vėliau Liubovės kambaryje prasidėjo kratos: kaskart į jį sugrįžusi mergina rasdavo siaubingą netvarką, pasigesdavo kai kurių daiktų. Sykį ji bandė kreiptis į Maskvos universiteto operatyvinio reagavimo būrį, prižiūrėjusį tvarką universiteto teritorijoje, ir pareikalavo, kad jai būtų paaiškinta, kas vyksta. Būrio vadas, savaime suprantama, nė neketino aiškintis, tik pasakė, kad Liubovė privalo nutraukti santykius su savo vokiečiu, ir dar pridūrė, kad tai – iš viršaus nuleistas pageidavimas.
Išsižadėti meilės mergina jokiu būdu neketino. Kratos kartojosi. Kartą savo kambaryje ji užklupo beveik nebesislepiančius operatyvininkus. Mergina taip įsiuto, kad ėmė šauti ant vado. Už tai ją tiesiog primušė. Iš skausmo ji neteko sąmonės ir atsipeikėjo tik vėlai naktį, gulėdama kraujo klane. Studentės kūną dar ilgai bjaurojo milžiniškos juodos mėlynės.
Liūdnas finalas
Po to incidento operatyvininkai dar ne kartą apsilankė Liubovės Brežnevos kambaryje. Jie specialiai viską sujaukdavo, apiberdavo daiktus cukrumi, nepasigėdydavo ir po apatinius pasikuisti. Kai mergina susitiko su L. Brežnevu, jai susidarė įspūdis, kad aukštas pareigas užimantis dėdė ničnieko nežinojo apie tai, kas vyksta. Tą pat akimirką ji suvokė ir dar vieną dalyką: jokios pagalbos tikėtis neįmanoma. Net tėvas nė nesusimastydamas kaipmat ją išduotų.
Atsisveikindamas L. Brežnevas pažadėjo pasirūpinti, kad ją paliktų ramybėje. Deja, persekiojimas nesiliovė. Vėliau L. Brežnevas tiesiai šviesiai pasakė dukterėčiai, kad nieku gyvu neišleis jos iš šalies.
Liubovė ir toliau susitikinėjo su Helmutu, todėl ir toliau sulaukdavo „lankytojų“. Kai Helmutas apsigynė disertaciją, viltis, kad romanas baigsis vestuvėmis, buvo jau užgesusi. Jau kitą dieną po disertacijos gynimo Helmutas atėjo pas mylimąją ir pranešė, kad yra iškviestas į Gynybos ministerijos Specialųjį skyrių. Helmutui buvo leista rinktis – Liubovė arba karjera.
Dar kurį laiką jaunuoliai ir toliau susitikinėjo, bet vasarą Helmutas grįžo į Vokietiją. Kaip atsiminimas apie jį Liubovei liko tik žiedelis, kurį mylimasis ketino užmauti per vestuves, – šventę, kuriai nebuvo lemta įvykti.
7-ojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje Liubovė ištekėjo už mokslininko ir susilaukė dviejų sūnų. 1990 metais moteris emigravo į Jungtines Valstijas. Toje šalyje ji išleido knygą „Generalinio sekretoriaus dukterėčia“. Ją skaitant susidaro įspūdis, kad net tada skausmas dėl prarastos meilės nebuvo galutinai praėjęs.
