Džiugi žinia tuoj tuoj turėjo būti paskelbta, tiktai staiga nutiko šis tas visiškai netikėto. Tai buvo įvykis, sukrėtęs ir suneraminęs tiek gydytojų sluoksnius, tiek plačiąją visuomenę.

PSO vykdomai raupų likvidavimo kampanijai vadovavo amerikiečių epidemologas Donaldas Hendersonas. Jis ir jo komanda netvėrė džiaugsmu nuo minties, kad pagaliau pavyko baigti kovą su šitokia baisia liga – kad žmonės ja daugiau nesirgs ir nuo jos nebemirs. Visgi su oficialiu pareiškimu gydytojai neskubėjo: norėjo dar bent porą metų palaukti ir galutinai įsitikinti savo pergale, rašoma portale kulturologia.ru.

Paskutiniu raupų atveju tuo metu buvo laikytas 1977 metais Somalyje užfiksuotas susirgimas. Ali Maow Maalinas dirbo ligoninėje. Jis nebuvo paskiepytas ir užsikrėtė. Tai, kad vyras pasveiko, gydytojai vadino tikru stebuklu. Grupė medikų nutarė išanalizuoti šį nutikimą – išsiaiškino ir pašalino ligą sukėlusias priežastis. Vėliau jie vakcinavo maždaug 50 tūkst. žmonių.

Ir štai tada, visiškai netikėtai, it perkūnas iš giedro dangaus, raupai trenkė dar vieną smūgį. Ligos auka tapo keturiasdešimtmetė medicinos fotografė Janet Parker. Ji dirbo Anglijos Birmingamo medicinos mokyklos anatomijos skyriuje. Rugpjūčio 11 d. moteriai netikėtai užkilo temperatūra. Ji pasiskundė gydytojui dėl nepraeinančių galvos ir raumenų skausmų. Vėliau J. Parker kūną ėmė berti ir per kelias dienas nusėjo didžiulės, siaubą keliančios raudonos spalvos dėmės. Gydytojas pasakė, kad tai – vėjaraupiai, todėl nerimauti nėra jokio pagrindo.

Foto: Asmeninis archyvas

Vis dėlto J. Parker motina, Hilda Witcomb, nepatikėjo gydytoju, mat geriau nei kas nors kitas žinojo, kad duktė dar ankstyvoje vaikystėje yra persirgusi vėjaraupiais, be to, didžiulės kūną bjaurojančio pūslės nė iš tolo nepriminė sergant vėjaraupiais iškylančių spuogelių. Praėjo dar kelios dienos, bet pūslės tiktai plėtėsi, o J. Parker savijauta tolydžio prastėjo.

Galiausiai moteris nebepajėgė savarankiškai atsikelti iš lovos. Rugpjūčio 20 d. ji buvo perkelta į Solihale esančios Catherine-de-Barnes ligoninės izoliatorių. Įstaigoje dirbę gydytojai nustatė siaubingą diagnozę – konstatavo, kad moteris serga raupais.

Ligoninė
Foto: Archyvo nuotr.

Kai informacija apie šį įvykį pasiekė plačiąją visuomenę, mieste kilo tikras sąmyšis. Supanikavo ne tik eiliniai piliečiai, bet ir vyriausybė bei PSO vadovybė. Jei būtų tekę pasakyti, kuriame planetos kampelyje galėjo nutikti toks dalykas, Didžioji Britanija veikiausiai būtų paminėta paskutinė. Juk vakcinacijos programa toje šalyje buvo įvykdyta tiesiog nepriekaištingai.

Susirgimo priežastis ir užkrato šaltinį pavyko išaiškinti gana greitai. Viskas pasirodė labai banalu ir paprasta. Po J. Parker kabinetu veikė laboratorija, kurioje gydytojai tyrinėjo gyvus raupų viruso pavyzdžius. Laboratorijai vadovavo profesorius Henry Bedsonas.

Iš pradžių į profesoriaus H. Bedsono prašymą leisti tirti raupų virusą buvo atsakyta neigiamai. PSO pareikalavo sugriežtinti jo vadovaujamos laboratorijos saugumo standartus. Apskritai, PSO siekė, kad tokios pakraipos laboratorijų būtų kuo mažiau, nes jų veikla neatsiejama nuo didelio pavojaus. Tačiau H. Bedsonas pasirodė ypač atkaklus. Jis tvirtino, kad jokios rizikos nėra. Taip pat aiškino, kad darbas, esą, beveik baigtas, todėl nėra jokios būtinybės investuoti į brangiai atsiesiančią laboratorijos renovaciją.

Tą vakarą, kai paaiškėjo J. Parker diagnozė, profesorius H. Bedsonas padėjo ligoninėje dirbusiam Alasdairui Geddesui ištirti pacientės mėginius.

A. Geddesas vėliau prisiminė, kaip paklausė H. Bedsono, ką šis mato pro mikroskopą. Tačiau profesorius neatsakė, o sustingo palinkęs prie mikroskopo, tarsi būtų pavirtęs į druskos stulpą.

Foto: Profesorius Henry Bedsonas

„Tada aš priėjau prie jo ir pats pažvelgiau pro mikroskopą. Nuo to, ką išvydau, visas nutirpau. Nekilo jokių abejonių, kad tai – raupai“, – pasakojo A. Geddesas.

Kaip tik tuo momentu profesorių H. Bedsoną sukaustė siaubą keliantis suvokimas. Dėl savęs jis nesibaimino. Klaikiausia jam atrodė tai, kad jis – aršiai su raupais kovojęs, visame pasaulyje garsus ir pripažintas savos srities ekspertas – yra kaltas dėl galimo baisios ligos proveržio – ligos, kurią nugalėti pats laikė svarbiausiu savo gyvenimo uždaviniu.

Į miestą ėmė plūsti PSO atstovai. Nuogąstaujant, kad liga ims plisti, buvo priimtas skubus sprendimas vakcinuoti daugiau nei 500 žmonių. Visų, kurie kontaktavo su J. Parker paskutinėmis dienomis iki ligos pasireiškimo, laukė nuodugni patikra. Ligoninės personalas, moters vyras, tėvai ir netgi praustuvę remontavęs santechnikas buvo nuodugniai ištirti ir paskiepyti.

Ėjo dienos, o J. Parker būklė vis prastėjo. Nuo abi akis apėmusių skaudulių ji beveik apako. Moters tėvo Fredericko Witcombo širdis neatlaikė dukters kančių sukeltų pergyvenimų. Rugsėjo 5 d. 77-erių metų vyras staiga mirė.

Atsakomybė už sukeltą įvykį H. Bedsonui pasirodė per sunki. Profesorius nusižudė. Atsisveikinimo laiške jis atsiprašė kolegų ir draugų. Profesorius beprotiškai kankinosi, kad juos apvylė, ir tikėjosi, kad šitoks poelgis bent iš dalies išpirks didžiulę kaltę.

J. Parker mirė 1978 m. rugsėjo 11 d. Valdžios nurodymu atlikus tyrimą buvo nustatyta labai rimtų spragų laboratorijos saugumo reikalavimuose. Laboratorijos darbuotojai buvo apkaltinti nedovanotinu aplaidumu. Tyrėjai išsiaiškino, kad viruso mėginiai buvo išimami iš apsauginių konteinerių. Laboratorijoje nebuvo įrengta nei dušų, nei atskirų persirengimo patalpų, vadinasi, darbuotojai su apkrėstais drabužiais galėjo laisvai vaikštinėti gatvėmis. Apie kokią nors efektyvią sterilizaciją taip pat negalėjo būti nė kalbos.

Visi laboratorijos darbuotojai neužsikrėtė tik dėl vakcinacijos kurso. Kas 3–5 metus, kaip ir dera, jie pakartotinai skiepijosi.

Visuotinė vaksinacija Didžiojoje Britanijoje
Foto: Archyvo nuotr.

Skiepydami nuo raupų medikai naudojo specialias bifurkacines vakcinavimo adatas. Įtraukus vakcinos pro tokią šakutės formos adatą, jos lašelis užsilieka tarp dviejų smaigalių. Šio tipo adatos buvo išrastos siekiant paspartinti vakcinavimo procesą. Jas naudojant per metus pavyko paskiepyti maždaug 200 mln. žmonių.

Nepaisant atliktų tyrimų, taip ir nebuvo išsiaiškinta, kaip būtent užsikrėtė J. Parker. Profesoriaus H. Bedsono kaltė taip pat nebuvo įrodyta. Kadangi įkalčių nepakako, bylos nagrinėjimas buvo nutrauktas. Specialistai spėja, kad virusas galėjo patekti į ventiliacijos sistemą ir moteris jo tiesiog įkvėpė.

1980-aisiais,, praėjus porai metų po J. Parker mirties, PSO paskelbė, kad raupai nugalėti. J. Parker tapo paskutine šios ligos auka. Vėliau ja niekas nebesirgo.

Vien tik XX amžiuje raupai nužudė daugiau nei 300 milijonų žmonių
Foto: Iliustratyvi nuotr.

Po Birmingame įvykusios tragedijos didžiąją dalį raupų viruso mėginių buvo nutarta sunaikinti, o beveik visas panašius tyrimus vykdžiusias laboratorijas – uždaryti. Tokių liko tik dvi – Atlantoje (JAV) ir Kolcovo miestelyje (Rusijoje). Papasakotas atvejis yra vienas ryškiausių pavyzdžių, pademonstravusių pasaulio gebėjimą susivienyti kovojant su baisia liga.