Antrą kartą surengtuose šalies geriausio vaistininko rinkimuose platininio medalio „Lietuvos metų vaistininkas 2019“ laimėtoju pripažintas šiaulietis T. Labanauskas, dirbantis „Gintarinės vaistinės“ tinklo vaistinėje Šiauliuose. Tokio įvertinimo Tadas nusipelnė už puikiai atliktas specialaus testo užduotis, per pokalbį su vertinimo komisija metu jis užsirekomendavo kaip puikus specialistas, aukščiausio lygio farmacinių paslaugų teikėjas pacientams, gebantis greitai ir teisingai spręsti pasitaikančias klinikines situacijas, tinkamai įvertinti paciento sveikatos problemos rimtumą ir kt.
Vaistininkas nuolat tobulinasi, gilina profesines žinias, o sukaupta informacija noriai dalinasi su vaistinės kolektyvo, kuriam vadovauja, kolegomis. Tadas yra dirbęs ir mieste, ir kaime, ir nepriklausomoje vaistinėje, ir vaistinių tinkluose, taip pat ir Valstybinėje vaistų kontrolės tarnyboje.
– Kodėl pasirinkote vaistininko profesiją?
– Baigęs mokyklą visiškai negalvojau būti vaistininku, man patiko chemija ir buvau įstojęs Į Vilniaus universitetą biochemijos specialybę, bet visai atsitiktinai pridaviau dokumentus ir į farmaciją. Kadangi buvau priimtas ir ten, ir ten, teko gerokai pasukti galvą, kurias studijas pasirinkti. Pasirinkau farmaciją ir nesigailiu.
Vaistinėje pradėjau dirbti dar studijų metais, man pasisekė pakliūti į labai gerą kolektyvą tuometėje Ramučių vaistinėje ir tai man labai padėjo atrasti save. Supratau, kad vaistininkas – ne tik vaistų padavėjas, bet kur kas daugiau.
– Yra tekę dirbti ir kaime, ir mieste. Kokie pagrindiniai darbo juose skirtumai?
– Šiuo metu labai didelio skirtumo gal ir nėra, visur ateina klientai, prisižiūrėję reklamos ar internete prisiskaitę, kokių jiems reikia vaistų. Didžiausias skirtumas turbūt būtų tas, kad mažame miestelyje dažniausiai yra tik viena vaistinė, ir žmonės nėra tokie išrankūs, bet kartu vaistininkui didesnė atsakomybė laiku gauti reikiamą vaistą. Nepasakysi žmogui, kad va, šiuo metu neturime, eikite kitur, gal ten gausite.
– Ar iš tiesų vaistininkas provincijoje – pusė daktaro?
– Čia gal labiau priklauso nuo paties vaistininko. Aš visada stengiuosi išspręsti žmogaus problemas, stengiuosi patarti, kaip elgtis esant vieniems ar kitiems simptomams. Aišku, gydytojų prieinamumas kaime žymiai mažesnis, o jei žmogus išsikvies greitąją dėl menko negalavimo, o toji išveš jį į ligoninę, bet nepaguldys, tai atgal reiks grįžti pačiam.
– Kur žmonės linkę daugiau užsiimti savigyda? Kaip pavyksta su tuo kovoti?
– Savigyda žmonės puikiai užsiiminėja visur, gal tik skiriasi informacijos šaltiniai. Kaime labai populiaru gydytis klausant kaimynės, o mieste – pasiskaičius internete.
Savigyda pati savaime nėra blogai, ir vos pajutus peršalimo simptomus nereikia iš karto bėgti pas daktarą, bet tai reikėtų daryti atsakingai ir vaistininko rolė šiame procese yra pati svarbiausia. Perkant vaistą nereikėtų bijoti, kuomet vaistininkas pradeda klausinėti, kam tas vaistas skirtas ar kokie simptomai kankina. Dažniausiai stengiuosi paklausti, kas nutiko ir kam reikia vaisto, gal jo neužteks, o gal kaip tik jo dar nereikia. Deja, yra nemažai žmonių, kurie, išgirdę rūpestį, užsisklendžia ir nebendrauja. Tokiems labai sunku padėti.
– Dažnas žmogus vienu metu vartoja ir įvairių papildų, ir vaistų, bet, pavyzdžiui, manęs nė karto vaistinėje nėra to paklausę. O juk naujai nupirktas vaistas gali iššaukti įvairias šalutines reakcijas ar nederėti prie jau vartojamų. Ar vaistininkai turėtų tai daryti?
– Taip, vaistininkas būtinai turėtų tai daryti. Galbūt ir neįmanoma išpasakoti visų vaistų sąveikų, bet dažniausiai pasitaikančius atvejus būtina paminėti, pavyzdžiui, kad kai kurių vaistų negalima užsigerti mineraliniu vandeniu ar vartoti kartu su magnio papildais. Yra net toks linksmas posakis, kad rimčiausias aktyvintos anglies šalutinis poveikis yra nėštumas! Iš tikro naudojant aktyvintą anglį kartu su kontraceptinėmis tabletėmis gali sumažėti jų efektyvumas.
„Gintarinėje vaistinėje“ turime švedišką vaistų suderinamumo programą, kuri padeda vaistininkams įvertinti galimas sąveikas tarp vaistų ir papildų ar maisto produktų.
– Kuo gydotės pats ir Jūsų šeima, kai susergate? Ar pripažįstate tik tradicinius vaistus ar ir liaudiškas priemones, žoleles, homeopatiją?
– Gydyti save – pats lengviausias darbas, nes visi simptomai aiškūs, belieka pasirinkti tinkamą vaistą. Aš tikrai nesu prieš tradicinius vaistus, bet niekada nepuolu jų naudoti vos tik kažkam suskaudus. Labai mėgstu išbandyti ir liaudiškas priemones, ir žolelių preparatus, nes tada būna lengviau patarti žmogui, ką geriau rinktis, norint pasiekti vieną ar kitą efektą.
– Kokias matote didžiausias problemas, su kuriomis susiduria vaistinių lankytojai?
– Viena pagrindinių problemų šiuo metu – tai vaistų prieinamumas. Vaistinėse, nors ir laikinai, bet pritrūksta kompensuojamųjų vaistų. Priežastys yra kelios, bet, svarbiausia, kad keičiant kompensuojamųjų vaistų sąrašus kas ketvirtį, tiekėjams sunku apskaičiuoti reikiamus kiekius ir pasitaiko trūkumų.
Antroji problema yra gal net ne klientų, o pačių vaistininkų. Tai – pasitikėjimas. Juk nesisiūlai padėti remontuoti lėktuvo, jei tavo skrydis atidėtas dėl gedimo. Specialistai turėtų dirbti savo darbus, o apie vaistus geriausiai žino vaistininkai. Deja, Lietuvoje vaistininkas nėra taip pripažįstamas ir vertinamas, nors turėtų būti pirmoji grandis savigydos procese. Būtent jis turėtų patarti, kokius vaistus rinktis esant lengviems negalavimams, o įtardamas rimtesnę ligą – nukreipti pas gydytoją.
– Kaip vaistininkas gali padėti spręsti šias problemas?
– Vaistininkai visų pirma turėtų būti vieningesni, turėtumėme stengtis kelti savo kompetencijas ir apie jas pasakoti ne tik žmonėms, bet ir gydytojams bei politikams. Jei vaistininkas turėtų galimybę matyti ligonio diagnozę, vertinti situaciją, galėtų pratęsti receptus lėtinėms ligoms gydyti. Tai ženkliai pagerintų tinkamą ir savalaikį vaistų vartojimą. Dažnai gydytojai paskiria vaistus žmogui, bet nepaaiškina kas nutiks, jei jis jų nevartos ar vartos netinkamai. Suprantu, tam paprasčiausiai ne visada turi laiko. Todėl nereti atvejai, kai tenka įrodinėti žmogui, kad reikia gydytis ir negalima savo nuožiūra gerti tabletės tik tada, kai yra „visai blogai“.
– Ar pats esate susidūręs su vaistininko nekompetentingumu?
– Manau, visose srityse yra visokių žmonių. Kad ir kaip skaudu pripažinti, bet teko matyti, kaip kolegos parduoda galbūt ir ne visai tinkamą žmogui vaistą, bet tai tikrai reti atvejai.
Kai kuriose vaistinėse nuleidžiami planai parduoti tam tikrą kiekį lūpų dažų. Kartais klientai skundžiasi, kad va, įkišo nereikalingą papildą. Tuo tarpu „Gintarinė vaistinė“ mus skatina aiškintis žmogaus poreikius ir siūlyti sprendimo galimybes ar profilaktikos priemones atsižvelgiant į situaciją.
– Ar dažni atvejai, kai žmogui vaistas reikalingas, bet jis neturi pinigų jam nusipirkti?
– Vaistas nėra standartinė prekė, todėl, mano manymu, negalima liberalizuoti vaistų rinkos. Nes dažnu atveju žmogui jo reikia būtinai, ir gamintojas, tuo pasinaudodamas, gali piktnaudžiauti kaina. Nors ligonis dažnai irgi galvoja, kad kuo vaistas brangesnis – tuo geresnis. Dažnas atvejis, kuomet tenka su žmogumi nemažai padiskutuoti, kol įtikini pasirinkti pigesnį variantą net ir tuo atveju, kai nėra to brangiojo. Nes jei klientas išeis iš vaistinės abejodamas vaistu, jis gali jo net nepradėti gerti. Šiaip vaistinėje yra gausus vaistų pasirinkimas, ir dažnu atveju tikrai galima parinkti nebrangią alternatyvą. Tikrai yra tekę ir pačiam užmokėti iš savo kišenės ar palaukti kol žmogus galės atsiskaityti gavęs pensiją.
– Ką manote apie idėją prekiauti vaistais prekybos centruose?
– Čia galbūt labiau politinis sprendimas, nes deklaruoti siekiai didinti konkurenciją ir mažinti kainą tikrai nepasiteisino. Be to, likus porai mėnesių iki tokio leidimo, buvo kilusi diskusija dėl per didelio vaistų vartojimo ir jų prieinamumo mažinimo, o po to leista vaistus pardavinėti ne vaistinėse. Manyčiau, kad net ir nereceptinius vaistus reiktų pirkti tik vaistinėje. Nes tik čia galima pasitarti ar sulaukti įspėjimo apie galimą perdozavimą. Vaistinių Lietuvoje tikrai gausu ir dirba jos tiek pat ilgai, kaip ir prekybos centrai, todėl nemanau, kad toks sprendimas tapo išgelbėjimu kažkam, negalinčiam nusipirkti lašų nuo slogos.
– Kas sunkiausia Jūsų darbe?
– Sveikam žmogui patarti, kokius vitaminus nusipirkti tikrai nesunku. Sunkiausia visgi yra bendrauti su ligoniais. Visų pirma reikia sugebėti išklausti, įsigilinti į problemą, įvertinti situaciją ir patarti, kaip jiems elgtis. Ne visi nori kalbėtis ir ne visi – gydytis, o liga gali būti tikrai rimta ir pavojinga. Yra tekę kelis kartus sulaukti padėkų, kad laiku nukreipiau į skubios pagalbos skyrių ir išgelbėjau gyvybę. Tokiais atvejais tikrai jauti džiaugsmą ir pasididžiavimą savo profesija.
– Gal prisimenate kokių kurioziškų ar įsimintinų situacijų iš savo praktikos?
– Tie kurioziški nutikimai dažniausiai nutinka dėl nesusikalbėjimo ar žmogaus nenoro klausytis. Vienas toks atvejis nutiko dar karjeros pradžioje, kai pas mane atėjo labai pikta kaimynė bartis, kad jos draugei daviau blogų vaistų. Pasirodo, pensininkė skundėsi vidurių užkietėjimu, daviau jai vaistų, paaiškinau, kaip ir kiek vartoti, o ji namie išgėrė juos ir išėjo į parduotuvę... O vaistai suveikė greičiau nei tikėjosi. Atrodo, čia toks nereikšmingas dalykas, bet privalu net ir apie tai įspėti žmogų.
– Kad būtumėte išrinktas geriausiu vaistininku teko praeiti nemažai užduočių ir pokalbių. Kas komisijai buvo svarbu?
– Pirmame etape svarbiausia buvo įstatymų bei taisyklių žinojimas. Antras etapas buvo kur kas įvairesnis. Buvo klausimų apie klinikines situacijas vaistinėje, skiepus, vaistų sąveikas, teisės aktus, universiteto darbą ir mano paties požiūrį į vaistininkystės ateitį. Po pokalbio su komisija teko nubraukti ir prakaitą nuo kaktos. Buvo smagu grįžti į studijų laikus.
– Ką Jums reiškia laimėtas titulas?
– Titulas tikrai buvo labai netikėtas. Informacijos apie vaistus yra tiek daug, kad neįmanoma jos visos žinoti, o komisija buvo tikrai reikli, ir klausimai labai įvairiapusiški. Tikrai nustebau ir apsidžiaugiau gavęs apdovanojimą, kuris tuo pačiu užkrauna ir daug atsakomybių. Niekada nesinori sustoti, tad turėsiu dar labiau stengtis tobulėti, labai noriu gilinti bendravimo įgūdžius, nes profesinės žinios nieko nereiškia, jei nerandi būdo, kaip jas perteikti. Labai noriu dalintis patirtimi su kolegomis bei studentais, tikrai noriu ir toliau padėti klientams, ateinantiems pas mane su įvairiausiomis problemomis.
– Ko norėtumėte palinkėti savo klientams Naujaisiais metais?
– Visų pirma norėčiau palinkėti, kad jie nesirgtų, o verčiau ateitų pas mus klausti patarimų apie sveiką gyvenimo būdą. Antra, linkiu nustoti tikėti, kad nuo visų ligų yra stebuklinga tabletė, kurios vaistininkas kažkodėl neduoda. Na o trečia, linkiu labiau pasitikėti vaistininkais, patikėkite, jie nėra daktarai, bet apie vaistus žino tikrai daugiau.
