Unikalūs prisiminimai apie Aušvicą pasirodė ir lietuviškai: tai himnas meilei, aistrai gyventi ir vilčiai
Prabėgus daugiau nei 70 metų nuo pirmo leidimo pasirodymo, leidykla „Alma littera“ pirmą kartą lietuvių kalba išleidžia knygą „Galutinė stotis – Aušvicas“. Pasakojime apie gyvenimą koncentracijos stovykloje – susipina žvilgsnis į daugeliui mūsų nematytą ir nepažintą siaubo pasaulį bei meilės istorija reikšmingoje išgyvenimo kovoje.
„Tai, kad, minint 75 metų Aušvico išlaisvinimo sukaktį ir praėjus daugiau nei 30 metų po tėvo mirties, ši knyga įgauna pripažinimą, kokio verta, ir tai, kad mano tėvo balsas vėl skamba viešumoje, yra reikšmingas įvykis“, – teigia M. de Windas.
Eddy de Windo gyvenimo istorija pribloškia įvykių gausa, o ribinės patirtys skatina susimąstyti. Per antrąjį pasaulinį karą baigęs universitetą Olandijoje, vyras išvyko savanoriauti į Vesterborko koncentracijos stovyklą, kur susipažino su pirmąja žmona Friedele.
„Jų gyvenimo istorija negali palikti abejingų. Abu mylimieji iš Vesterborko buvo deportuoti į Aušvicą, kur buvo laikomi dvejus metus. Vėliau rusams artėjant prie stovyklos, vokiečiai ėmė sprukti ir drauge išsivarė dar galinčius paeiti kalinius. Tuo metu į žygį buvo išvaryta ir Friedelė, o de Windas pasislėpė ir liko stovykloje, kur vėliau tapo Raudonosios armijos gydytoju ir pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas“, – pranešime spaudai pasakoja leidyklos „Alma littera“ leidinio vadovė Daiva Jaskelevičiūtė-Baltrušaitienė.
Pasak jos, tai išskirtinai autentiškas kūrinys, leidžiantis nepamiršti ir bent kiek suprasti šiuos nežmoniškus įvykius – tai vienintelė knyga istorijoje, kuri visa nuo pradžios iki galo parašyta Aušvico koncentracijos stovykloje.
„Tai ne vien istorija apie gyvenimą koncentracijos stovykloje. Ji parodo žmonių santykių svarbą, kokia didelę galią turi meilė ir draugystė net tada kai gyvenimo sąlygos tampa nebepakeliamos. Ji suteikia viltį, jog net esant nelaisvėje visada įmanoma išlaikyti laisvą dvasią ir išsaugoti moralinį kompasą“, – mintimis dalijasi leidinių vadovė.
Knygoje „Galutinė stotis – Aušvicas“ prieš skaitytojo akis skleidžiasi pačių įvairiausių jausmų ir išgyvenimų virtinė. Liudijime perteikiami jausmai suteikia galimybę susitapatinti su herojais ir suvokti bendražmogiškąsias vertybes. O viltingai ir šviesiai pateikiamos įžvalgos skatina susimąstyti apie istorinius įvykius ir ką daryti, kad jie nepasikartotų.
Eddy de Windas (1916–1987) – žydų gydytojas, specializavosi psichiatrijos ir psichoanalizės srityje. 1949 m. paskelbė garsų straipsnį „Akistata su mirtimi“, kuriame pirmą sykį aprašė koncentracijos lagerio (KZ) sindromą. „Galutinė stotis – Aušvicas“ išspausdinta 1946 m. nyderlandų kalba. Turimais duomenimis, tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice.
***
Ištrauka iš knygos
Penkta diena barake: staiga – aliarmas! Slaugytojų kambaryje pasirodęs Paulas staugė visu balsu:
– Visiems stoti, rengtis, greičiau! 19-ą baraką vizituoja vyriausiasis gydytojas, tuoj bus ir čia!
Jie nelabai suvokė, kas čia vyksta. Hansas koridoriuje susitiko susirūpinusį Grüną:
– Ilgokai džiaugėmės ramybe, ištisas tris savaites nebuvo čia kojos įkėlęs.
Tą akimirką atsilapojo durys.
– Dėmesio! – sušuko durininkas.
Grünas Hansą įsitempė į tualetą. Už durų girdėjo, kaip lagerio vyriausiasis gydytojas lipa į viršų. Tuo metu į tualetą įsprūdo du ligoniai. Tony Haaksteenas, kuris dabar ėjo šikimo prievaizdo pareigas, jau žiojosi barti įsibrovėlių, bet Grünas jam parodė ženklą tylėti:
– Bukaproti tu, jie čionai atėjo pasislėpti.
Bet Grüną nugalėjo smalsumas: paėmęs Hansui už rankos, nusitempė į antrą aukštą. Patyliukais įsėlinę į salę, įsimaišė tarp slaugytojų. Dauguma lovų buvo tuščios, vyrai stovėjo išsirikiavę viduriniame take. Sanitarijos tarnybos vadas užsirašinėjo sunkių ligonių, negalinčių pakilti iš patalo, numerius. Jam baigus surašymą, prasidėjo paradas.
Vaizdas kėlė šiurpą, juo labiau kai žinojai, dėl ko tas paradas surengtas. Nelaimingos dvasnelės, vargetos įkritusiomis akiduobėmis ir žaizdomis nusėtais kūnais, vaikščiojantys griaučiai – tokie jie stovėjo visų akivaizdoje, nuogut nuogutėliai išrikiuoti į eilę, ramstydamiesi vienas į kitą arba į lovas šalimais. Ligoninės vadovas skubiu žvilgsniu įvertindavo kiekvieną, o sanitarijos vadas žymėjosi gydytojo nurodytus numerius. Tokių iš visų susidarė apie pusė.
– Kodėl tą darote? – išdrįso paklausti vienas nelaimėlis.
– Halt’s Maul!* – užriko vyriausiasis.
Vyriausiasis sanitaras buvo kiek sukalbamesnis:
– Silpniausius išsiųsime į kitą lagerį, ten yra speciali ligoninė.
Slaugytojai, išgirdę paaiškinimą, nusišaipė tarpusavyje:
– Speciali ligoninė, kurioje išgydoma nuo visų ligų.
Baigęs atranką, lagerio gydytojas leidosi laiptais žemyn. Tą akimirką Hansą nusmelkė mintis: trečioje palatoje su psichiniais ligoniais guli rezidentas van Lieras. Jis pasirodė esąs tikras užsispyrėlis: nesikėlė iš lovos dėl kelių nubrozdinimų, o tikroji priežastis buvo ta, kad jam patiko gulėti psichų palatoje, nes ten dirbo du olandai – van Wijkas ir Eli Polakas. „Kad tik jie būtų susiprotėję jį paslėpti!“ – vylėsi Hansas.
Tikrintojams išėjus, Hansas koridoriuje susidūrė su Eli. Jo veidas buvo suakmenėjęs.
– Jie užsirašė visų numerius. Leista likti tik trims reicho vokiečiams.
– Ir van Liero užsirašė?
– Ir van Liero su visais psichais.
Jiedu tučtuojau nuskubėjo pas Paulą, barako vyriausiąjį, ir bandė melsti jį ko nors imtis. Tiesą sakant, Paulas buvo keistas vyrukas: neturėjo pykčio, nesmurtaudavo, tiesa, retkarčiais šaukdavo ir grasindavo, bet niekada nepaleisdavo į darbą kumščių. Tačiau ilgi lageryje arba koncentracijos stovykloje praleisti metai jo širdį sukietino.
– Van Lieras? Pats to norėjo. Antraip būtų bent kiek stengęsis. Kodėl jums taip nenutiko? Nes jūs nuo pat pradžių rodėte norą dirbti, todėl ir paskyriau slaugytojais. O ką gero nuveikė šis tinginys?
Tai buvo nevykęs pasiteisinimas. Vis dėlto slaugytoju van Lierą paskyrė vyriausiasis gydytojas. Jeigu rezidentas Paului kuo nors neįtiko, galėjo neleisti jam voliotis lovoje arba išrašyti iš ligoninės – juk jis kaip barako vyriausiasis turėjo tokią teisę. Bet nesistengti apginti savo slaugytojo nedovanotinas dalykas. Ką gi, laikui bėgant net ir geriausieji lageryje išsiugdo savą „teisingumo“ sampratą. Lengviausias pasiteisinimas – „pats kaltas“. Tad van Lieras liko sąraše ir rytojaus dieną turėjo būti išvežtas.
Vienuoliktą ryto atvyko sunkvežimiai su daugybe SS karininkų ir eilinių, tokio gausaus jų būrio Hansui ligoninėje dar neteko matyti: lagerio komendantas su dviem pavaduotojais, ligoninės vyriausiasis gydytojas su sanitarijos tarnybos vadu, du sunkvežimių vairuotojai ir dar daug kitų.
Audringai gestikuliuodami, visi elgėsi itin šiurkščiai ir be perstojo šaukė. Ne, į išvežimą į „specialią ligoninę“, kaip sakė sanitarijos vadas, tai nebuvo panašu.
Barako vyriausiajam įteikė sąrašą su aukų pavardėmis ir numeriais. Nelaimingiesiems liepta kuo skubiau susiruošti, duotos kelnės ir medpadžiai. Tada visus suginė į sunkvežimius.
Sunkius, nebegalinčius paeiti ligonius slaugytojai gabeno neštuvais iš antro aukšto. Jei esesininkams pasirodydavo, kad darbas vyksta per lėtai, slaugytojus nuspirdavo į šalį, patys perimdavo neštuvus ir ligonius lyg maišus susvaidydavo į sunkvežimį. Didelių pastangų tam nereikėjo: ligoniai, iš prigimties tvirto sudėjimo vyrai, atvykę čionai sverdami, tarkim, 80 kilo-gramų, dabar buvo sunykę iki 50–52 kilogramų, pasitaikydavo ir tikrų klipatų: būdami normalaus ūgio, dabar nesvėrė nė 38 kilogramų.
Mokslo nustatyta, kad, krintant svoriui, ilgiausiai nepakitęs išlieka dviejų organų – smegenų ir širdies – svoris. Tad daugelis tų vargetų suvokė ir nujautė, kas laukia. Jų sielos tebedegė tuo pačiu stipriu troškimu gyventi. Daugelis verkė ir skundėsi slaugytojams. Vienas šešiolikmetis raudojo balsu. Esesininkas pripuolęs ėmė pliekti diržu. Berniukas pratrūko dar garsiau, esesininkas vanojo dar aršiau. Vokiškosios pedagogikos dogmos čia neveikė.
Ar teko kada matyti girtą vyrą, spardantį viauksintį šunį? Nuo spyrių šuo tik labiau viauksi, o ir vyras, nors ir išgėręs, supranta, kad jis nusipelno būti aplotas už savo brutalumą. Būdamas gerokai apdujęs, vyras nesugeba gailėtis to, ką padarė, bet šuns atsakas sužadina nemalonų jausmą, kurį jis slopina vis žiauriau elgdamasis su šunimi. Kuo aršesni spyriai, tuo garsesnis lojimas, kol galiausiai viskas baigiasi mirtinu šuns užspardymu. Tada vyrui bent ramu, kad nebeliko priekaištautojo.
Lygiai tas pat vyko ir dabar: kuo esesininkas stipriau mušė, tuo garsiau vaikas klykė. Viskas baigėsi tuo, kad, pakėlęs nuo žemės, į priekabą smurtautojas jį sviedė lyg kamuolį. Šauksmas liovėsi.
Stovėdamas apačioje priešais pirmos palatos duris, Hansas mąstė. Ne, jei kada nors išauštų atpildo diena, šių „žmonių“ neperauklėsi, kad jie imtų garbingai atgailauti. Priešingai, teisėta bausmė sukeltų dar didesnę neapykantą, ir galbūt apsimesdami jie ir melstų leisti „pasitaisyti“, bet, turėdami galimybę grįžti į visuomenę, vis tiek galiausiai surengtų sąmokslą prieš žmoniškumą. Tokių individų ateityje turi laukti viena vienintelė bausmė – mirtis, kaip naujos visuomenės saugumo garantas.
Kad nepratrūktų raudoti, Hansas tvardydamasis suleido nagus į delną. Dabar bet koks pasipriešinimas, net menkiausias atjautos ženklas reikštų beprasmę savižudybę. Kartą per ankstesnes „selekcijas“ vienas slaugytojas norėjo pagelbėti vargšui. SS prižiūrėtojui pasirodė, kad viso reikalo skuba nukentės dėl vieno tvarsčio. Slaugytojas nepakluso. Įsikišęs vyriausiasis lagerio gydytojas užsirašė slaugytojo numerį, ir šis buvo įsodintas į sunkvežimį su atrinktaisiais.
Koridoriuje pasirodęs van Lieras iš lėto prisiartino prie Hanso. Panarinta galva, ištįsęs liesas kūnas, ilgos mataruojančios rankos, purvini marškiniai ir klapsintys medpadžiai – pasmerktojo vaizdas. Tarsi mirtis, kurios jis eina pasitikti, jau būtų jį apglėbusi. Van Lieras norėjo pasikalbėti.
Tačiau Hansas buvo išsekęs ir nebeišmanė, kaip kolegą paguosti. Iš anksto žinojo, ko bičiulis klaus, tik nežinojo, ką atsakyti. Todėl nusisuko ir, visai suskydęs, spruko. Pirmoje palatoje pasislėpė už didžiulės mūrinės krosnies, tačiau, neįstengęs užgniaužti geliančio smalsumo, pakilo ir atsistojo prie lango.
Lauke darbai ėjo į pabaigą. Užstūmę sklendes, esesininkai sušoko į priekabas, ir transportas pajudėjo Birkenau kryptimi. Hansas įsirėmė delnais į palangę. Jam už nugaros palatoje tarp ant lovų sugulusių lenkų virė triukšminga diskusija. Hansui kilo begalinis noras išrėkti visą neteisybę, ginė nesąmoninga viltis, kad kas nors išgirs jo šauksmą ir atskubės į pagalbą. Bet balsas strigo gerklėje, o akys pritvinko ašarų. Pajuto, kaip kažkas apkabino per pečius. Storulis lenkas Zimmeris iš Poznanės.
– Nurimk, vaikine, jų kančios jau baigėsi. Ir raudos už juos išraudotos.
Pajutęs, kaip Hansas dreba, drąsino:
– Aukštyn galvą! Nepasiduok. Tau tai negresia. O ir gyvenimas čia, mūsų skyriuje, visai pakenčiamas. Esi jaunas ir stiprus, juk ir pats žinai, kad mūsų barako gydytojų vadovui patinki.
– Esate teisus, Zimmeri. Bet aš ne dėl savęs, man gaila tų nekaltų žmonių, už nieką išvežtų į skerdyklą.
Zimmeris šyptelėjo:
– Ten jau iškeliavo tūkstančiai, milijonai nekaltų žmonių. Ar, žinodamas tai, verkei dėl jų? Tik dabar, susidūręs akis į akį, negali susitaikyti su neteisybe. Negalvok, nepriekaištauju. Tu dar daug ko nesi matęs. Vokiečiai, 1939 metais įsiveržę į mūsų šalį, pirmiausia ėmė naikinti žydus: užgrobdavo jų namus, jėga išsivesdavo vyrus ir išsiųsdavo į darbo lagerius, o moteris išprievartaudavo. Lytiniai santykiai su prakeiktąja rase buvo atleistinas dalykas. Pats savo akimis mačiau, kaip jie, už kojų pakėlę kūdikius, įsiūbuodavo ir trenkdavo galva į medį ar durų staktą. Tuo metu buvo tokia mada. SS kasmet išranda vis naujų žudymo madų. 1940 metais buvo madinga, dviem esesininkams įsikibus į vieną vaiką, perplėšti pusiau tikrąja to žodžio prasme. 1941 išgalvojo kitokį žudymo būdą: įkišti vaiko galvą į indą su vandeniu. Užtekdavo dešimties centimetrų gylio, kad prigertų. Pastaruoju metu jie kiek aprimę. Dabar žydus žudo dujomis, o koncentracijos lageriai tapo kone sanatorijomis, palyginti su keleriais metais atgalios. Bet užtat žmonės dabar naikinami nuosekliai ir sistemingai.
– Nežinojau, kad tokie dalykai pas jus darėsi.
– Ach, vaikine, neklausk. Mes, lenkai, nuo seno turime reikalų su vokiečiais. Jie nuolatos gviešėsi mūsų žemių, dalydavo ir perdalydavo mūsų teritorijas, o geriausias užgrobdavo. Paklausyk, kaip skamba: mūsų Poznanė tapo jų Posen, Gdanskas – Danzig, Ščecinas – Stettin, gražiausius Lenkijos kraštus vėl laiko apkėtę. Bet dabar jau nesvarbu, kur jie nusibraižė savo sienas. Jei vokiečiai karą laimėtų, visa Lenkija patektų į jų vergovę. Tačiau jie karą pralaimės, tada ir atkursime teisingumą.
Taip pamažėle savo kalbomis Zimmeris atitraukė Hanso dėmesį nuo klaikių ryto įvykių prisiminimų.
