Pašto kodų, televizijos stočių transliavimo diapazonų, klasikinės muzikos kompozitorių gimimo ir mirties datų bei detalių vairavimo nuorodų prireikus, matyt, taip pat kur nors ieškotumėte? Kai informacijos tokia gausybė, visos jos įsiminti – jokių galimybių.
Su tuo mažai kas nesutiktų, todėl žinia, kad iš tiesų gyveno toks žmogus, kuriam visi čia suminėti faktai ir begalė kitų dalykų, sužinotų iš daugiau nei dešimties tūkstančių perskaitytų knygų, nepasimiršta niekada, verčia natūraliai nustebti. Jo atmintį galėtume laisvai palyginti su „Google“ paieškos sistema, rašoma portale „The Vintage News“.
Įdomu ir tai, kad kaip tik tas žmogus tapo pavyzdžiu, kuriuo vadovavosi Dustinas Hoffmanas, kai kūrė „Oskaru“ įvertintą pagrindinio herojaus vaidmenį 1988-aisiais pasirodžiusiame filme „Lietaus žmogus“ („Rain Man“).
Tas „Google“ prototipas – pilietis, vardu Kimas Peekas. Jis gimė 1951 m. lapkričio 11 d. Solt Leik Sityje, Jutos valstijoje. Naujagimis turėjo neįprastai didelę galvą. Gydytojai labai greitai konstatavo, kad vaikas – protiškai atsilikęs (toks terminas tada dar buvo vartojamas kaip diagnozė). Tėvams buvo pasakyta, kad jų atžala veikiausiai niekada neišmoks nei skaityti, nei kalbėti, todėl, esą, geriausia vaiką atiduoti į psichiatrinę ligoninę.
Vis dėlto Peekai to nepadarė – jie nutarė auginti kūdikį namuose. Diena iš dienos jie skaitė jam knygas ir gana greitai pastebėjo šį tą ypač stulbinančio: dar nesulaukęs nė dvejų mažylis jau gebėjo įsiminti ir nesuklysdamas pakartoti perskaitytos knygos turinį, girdėtą tiktai kartą. Klausytis tos pačios knygos dukart mažajam Kimui nepatikdavo, todėl kiekvieną perskaitytą knygą jis apversdavo, taip pademonstruodamas, kad daugiau skaityti nebeverta. Šio įpročio K. Peekas neatsisakė iki pat savo mirties.
Kai būdamas trejų Kimas tėvų paklausė, ką reiškia žodis „konfidencialus“, jie juokais patarė paieškoti žodžio reikšmės žodyne. Berniukas, aišku, paieškojo. Tačiau surado ne tik to vieno žodžio reikšmę. Jis perskaitė visą žodyną, o tai padaręs ėmėsi telefonų knygos.
Kaip gi derėjo tai suprasti? Magnetinio rezonanso tomografijos metodu pavyko išsiaiškinti, kad K. Peeko smegenyse buvo susiformavusi encefalocelė – galvos smegenų išvarža. Smegenyse trūko corpus callosum – kairįjį ir dešinįjį pusrutulius jungiančios didžiosios smegenų jungties. Dėl šios priežasties vystantis kalbiniams įgūdžiams dalyvavo abi galvos smegenų pusės. Taip reikėtų paaiškinti ir sugebėjimą vienu metu skaityti du knygos puslapius – kairiąja akimi – kairįjį, o dešiniąja – dešinįjį. Beje, ne tik skaityti, bet ir suvokti, kas abiejuose parašyta.
Taigi, neįprastai didelėje K. Peeko galvoje funkcionavo neįprastai didelės smegenys, ir galbūt šitai darė įtakos jo sugebėjimui įsiminti neįprastai didelį kiekį informacijos. Jo galva, tiesą sakant, buvo tokia masyvi, kad tik sulaukus kelių metų kaklas ir pečiai pakankamai sutvirtėjo, jog gebėtų ją nulaikyti.
Nepaisant įstabios atminties, kitose apie raidą bylojančiose srityse K. Peekas stūmėsi sunkiai. Vaikščioti jis pradėjo tik būdamas ketverių. Susisegti marškinius jam ilgą laiką buvo tikras iššūkis. Įsiminti milžinišką kiekį skaičių pavykdavo kuo puikiausiai, tačiau matematinės užduotys ėjosi nekaip. K. Peeko intelekto koeficientas tesiekė 87, ir tai yra mažiau už vadinamąją normą.
Scenaristas Barry Morrow įkvėpimo kuriamoms istorijoms ieškodavo stebėdamas realius kuo nors ypatingus žmones. Jis ką tik buvo baigęs darbą prie filmo „Bill“. Jame aktorius Mickey Rooney įkūnijo realų asmenį – psichikos negalią turėjusį Billą Sackterį. Filme papasakota užuojautos kupina istorija neišvengiamai patraukė tuometinės Neįgalių piliečių asociacijos dėmesį. Taigi, B. Morrow gavo kvietimą pasisakyti organizacijos surengtoje konferencijoje, kuriai vadovavo K. Peeko tėvas. Štai čia scenaristas ir susipažino su pačiu K. Peeku. Tasai susitikimas davė pagrindą filmo „Lietaus žmogus“ scenarijui.
K. Peekas, aišku, buvo realus žmogus, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad aktoriaus D. Hoffmano sukurtas personažas – Raymondas Babbittas – nėra tiksli to asmens kopija. Filmo herojus – autizmu sergantis genijus, tačiau K. Peekui nebuvo nustatyta jokių autizmo spektro surikimų.
„Kimas buvo šiltas, mylėti gebantis žmogus, – apie savo sūnų rašė Franas Peekas 1997-aisiais pasirodžiusioje biografinėje knygoje „The Real Rain Man“. – Jam nuoširdžiai rūpėjo žmonės. Jis mėgo demonstruoti unikalius savo sugebėjimus ir enciklopedines žinias.“
Kad ir kaip būtų, D. Hoffmanas pasistengė susitikti su Peekų šeima. Kimą tas susitikimas ypač sujaudino. Remiantis jo tėvo žodžiais, atsisveikindamas D. Hoffmanas jo sūnui pasakė: „Galbūt aš ir žvaigždė, bet tu tada – dangus.“
Laikydamas rankose „Oskaro“ statulėlę, įteiktą už pagrindinį vyro vaidmenį – Raymondo Babbitto personažą „Lietaus žmoguje“, D. Hoffmanas į apdovanojimų ceremoniją susirinkusiai auditorijai pasakė: „Reiškiu ypatingą padėką Kimui Peekui, pavertusiam Lietaus žmogų realybe.“
K. Peekas mirė 2009-aisiais. Mirties priežastis – širdies priepuolis. Tada jam buvo 58-eri.
