Ilgas pasiruošimas skrydžiui
Nuo 1957 iki 1975 m. tarp tuometinės SSRS ir JAV vyko įtemptas rungtyniavimas kosmoso tyrinėjimų srityje. Po trijų nesėkmingų raketos „N-1“ paleidimų tapo aišku – Sovietų Sąjunga kosmoso lenktynėse pralaimėjo Amerikai. Šios srities darbus tyliai užbaigė ir susitelkė į kosmoso stoties statymą.
Pirmą kosminę stotį „Saliut“ sėkmingai iškėlė į orbitą 1971 m. žiemą. Tolimesnis tikslas buvo dalinamas į keturis etapus: parengti ekipažą, išsiųsti jį į kosminę stotį, sėkmingai su juo susisiekti, o paskui kelias savaites atlikti tyrinėjimus atvirame kosmose.
Pirmo erdvėlaivio „Sojuz 10“ susijungimas buvo nesėkmingas dėl sujungimo mazgo gedimų. Kosmonautams pavyko grįžti į Žemę, o jų užduotį turėjo įvykdyti kitas ekipažas. Jo vadas – Aleksejus Leonovas kiekvieną dieną lankėsi konstruktorių biure ir nekantriai laukė skrydžio. Bet įvykiai pasisuko kita linkme. Likus trims paroms iki skrydžio, gydytojai pastebėjo keistą dėmę borto inžinieriaus Alerijaus Kubasovo plaučių rentgenogramoje. Neliko laiko patikslinti diagnozę, reikėjo skubiai ieškoti pamainos.
Valdžia sprendė, kas dabar skris į kosmosą. Valstybinė komisija paskutinę akimirką, likus 11 valandų iki skrydžio, apsisprendė. Sprendimas buvo netikėtas – visiškai pakeitė ekipažą, ir šį kartą į kosmosą išsiuntė Georgijų Dobrovolskį, Vladislavą Volkovą ir Viktorą Pacajevą.
Kas laukė kosmonautų kosminėje stotyje „Saliut“
„Sojuz 11“ iš Baikonuro kosmodromo pakilo 1971 m. birželio 6 d. Tuo metu pilotai skrisdavo į kosmosą paprastais drabužiais, nes dėl kosminio laivo konstrukcijos nebuvo numatyti skafandrai. Bet koks deguonies nutekėjimas būtų baigęsis ekipažo mirtimi.
Kitą dieną po starto laukė sudėtingas susijungimo momentas. Birželio 7-osios rytą pulte įsijungė programa, atsakinga už susijungimą su kosmine stotimi „Saliut“. Kai iki jos liko ne daugiau nei 100 m, ekipažas perėjo prie rankinio kosminio laivo valdymo ir po valandos susijungė su kosmine stotimi.
Prasidėjo naujas kosmoso tyrinėjimo etapas – dabar orbitoje buvo visavertė mokslinė stotis. G. Dobrovolskis perdavė žinią apie sėkmingą susijungimą į Žemę, jo komanda ėmėsi darbo.
Kosmonautų grafikas buvo detaliai suplanuotas. Kiekvieną dieną jie atlikdavo tyrimus ir medicininius, biologinius eksperimentus. Reguliariai vyko vaizdo reportažai į Žemę tiesiai iš kosminės stoties.
Birželio 26 d. (po 20 dienų) „Sojuz 11“ ekipažas tapo rekordininkais – pagal skrydžio tolį ir laiką, išbūtą kosmose. Iki misijos pabaigos liko 4 dienos. Ryšys su Valdymo centru buvo pastovus, nebuvo jokių nelaimės požymių.
Kelionė namo ir tragiška ekipažo žūtis
Birželio 29 d. atėjo įsakymas užbaigti misiją. Ekipažas perkėlė visus tyrimų dokumentus į erdvėlaivį „Sojuz 11“ ir atsisėdo į vietas. Buvo sėkmingai atsijungta, o G. Dobrovolskis apie tai pranešė Valdymo centrui. Visų nuotaika buvo puiki. V. Volkovas netgi pajuokavo: „Iki susitikimo Žemėje.“
Po atsijungimo skrydis vyko pagal planą. Laiku buvo įjungti stabdymo įrenginiai, leidžiamas aparatas atsijungė nuo pagrindinės sekcijos. Paskui ryšys su ekipažu nutrūko.
Laukusieji kosmonautų Žemėje dėl to nesijaudino – kai kosminis laivas išskrenda į atmosferą, palei jį nusirita plazmos banga ir apdega ryšio antenos. Na, bet ryšys turėtų tuoj atsinaujinti.
Parašiutas išsiskleidė griežtai pagal grafiką, bet ekipažo „Jantari“ (toks buvo šaukinys) nariai iki šiol tylėjo. Tyla ėmė kelti nerimą. Nusileidus erdvėlaiviui prie jo pribėgo gelbėtojai ir gydytojai. Į beldimą niekas neatsiliepė, todėl liuką atidarė avariniu režimu.
Prieš akis atsivėrė šiurpus reginys – G. Dobrovolskis, V. Volkovas ir V. Pacajevas sėdėjo kėdėse negyvi. Tragedija visus sukrėtė, juo labiau, kad atrodė nepaaiškinama. Nusileidimas įvyko pagal planą, dar neseniai su kosmonautais tebebuvo ryšys. Jie žuvo dėl deguonies nutekėjimo, bet nebuvo aišku, kas jį sukėlė.
Kodėl žuvo sovietų kosmonautai
Specialiai sudaryta komisija praktiškai per kelias sekundes nustatė, kas iš tiesų įvyko. Paaiškėjo, kad leidžiantis ekipažas pastebėjo, kad virš vado vietos per ventiliatoriaus vožtuvą nuteka oras.
Nebebuvo laiko jį uždaryti – sveikam žmogui tam būtų reikėję 55 sekundžių, o skafandrų ir net deguonies kaukių ekipuotėje nebuvo numatyta. Medicinos komisija konstatavo, kad visų žuvusių smegenyse įvyko kraujo išsiliejimas, taip pat buvo trūkę ausų būgneliai.
Kraujyje ištirpęs oras tiesiog užvirė ir užkimšo kraujagysles, netgi pateko į širdies kameras.
Ieškodama gedimo, dėl kurio įvyko vožtuvo išhermetinimas, komisija atliko apie 1 000 eksperimentų. Paraleliai KGB tyrė sąmoningo kenkimo versiją.
Bet nė viena iš šių versijų nesulaukė patvirtinimo. Įtakos turėjo elementarus gamybos aplaidumas. Tikrinant „Sojuz“ būklę paaiškėjo – daugelis veržlių nebuvo tinkamai užsuktos, todėl ir atsisuko vožtuvas. Kitą dieną po tragedijos SSRS laikraščiai išėjo su juodais gedulo rėmeliais, o visi kosminiai skrydžiai buvo atidėti metams su puse. Nuo to laiko kosmonautų ekipuotėje jau buvo numatyti skafandrai. Deja, trims žmonėms tai kainavo gyvybę – jie nebepamatė ryškios vasaros saulės gimtojoje Žemėje.
