„Pergales jis mylėjo tikriausiai taip pat smarkiai kaip Suzanne“ – taip savo knygoje „Fiesta“ Ernestas Hemingvėjus apibūdino pagrindinį veikėją Robertą Cohną.
Į turnyrus žaidėjai atkeliaudavo ne privačiais lėktuvais, o garlaiviais. O kamuoliuką atmušdavo su nelygiomis medinėmis lazdomis, o ne su lengvutėmis raketėmis, pagamintomis iš anglies pluošto pagal naujausias technologijas – tokias, kokios naudojamos ir kosmose. Ir varžėsi jie ne dėl 3 milijonų dolerių prizo, o dėl sidabrinės taurės, kuri, beje, laimėtojams įteikiama ir šiandien.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vimbldono čempionatas buvo laikinai sustabdytas, tačiau 1919 metais jis vėl pradėtas organizuoti. Šių dienų turnyrai vis dar primena senąjį Vimbldoną: ta pati tobulai nukirpta veja, tos pačios baltos aprangos, ta pati arbatos pertraukėlė žiūrovams.
Be to, nedaug pasikeitė ir bendra nuotaika moterų turnyro metu. Siužetai ir veikėjai panašūs: galinga lyderė mėgina nurungti perspektyvią debiutantę. Pasipūtusi tenisininkė peržengia visas ribas ir arogantiškai elgiasi su varžovėmis. Ir žinoma, nepamirškime visažinių kritikų...
Prancūzė Suzanne Lenglen debiutavo Vimbldone būdama vos dvidešimties. Ir ji ne šiaip pasirodė, ji tiesiog įsiveržė. Žavinga ir ryški mergina visus nustebino, kai pasirodė vilkėdama balta medvilnine suknute, atidengusia jos rankas ir, o siaube, nukirpta ties blauzdomis. Skirtingai nei visos to meto žaidėjos, Suzanne kamuoliuką paduodavo iš viršaus. Mergina taip pat nemesdavo savo raketės, jei pralaimėdavo.
Finale Suzanne rungėsi su septyniskart Vimbldono čempione, keturiasdešimtmete brite Dorothea Lambert Chambers. Žaidimą stebėjo 8 tūkstančiai žiūrovų, tarp kurių buvo net karalius Jurgis V su žmona Mary.
Suzanne žaidimas buvo kontroversiškas. Pertraukėlės metu jos tėvas Charlesas, sėdėjęs tarp žiūrovų, sviedė jai buteliuką. Mergina nesikuklindama jį atsisuko ir išgėrė, o vėliau paaiškėjo, kad skystis buteliuke buvo ne kas kita, o konjakas, kuris turėjo suteikti Suzanne jėgų žaidžiant. Kitą kartą Charlesas ėmė stuksenti skėčiu ir tai tikriausiai buvęs kažkoks ženklas dukrai: žiūrovams buvo griežtai draudžiama patarinėti žaidėjams ar su jais kalbėti. Turnyrą S. Lenglen laimėjo rezultatu 10–8, 4–6, 9–7 ir tapo pirmąja užsieniete, laimėjusia Vimbldono taurę.
Tada ir prasidėjo nepaprastai sėkminga Suzanne teniso karjera. Galbūt apskritai sėkmingiausia sporto karjera istorijoje. Mergina laimėjo penkias Vimbldono žaidynes iš šešių. 1920 metais ji pirmąkart tapo „French Open“ turnyro nugalėtoja, o vėliau pakartojo tokią sėkmę dar penkis kartus, nepralaimėdama nei vieno mačo. O 1920 metų Antverpeno olimpinėse žaidynėse prancūzė tapo pasaulio čempione.
Kartą Suzanne be pralaimėjimų sužaidė net 181 mačą. Teniso istorijos tyrinėtojas britas Alanas Little’as teigia, jog S. Lenglen laimėjimo koeficientas buvo 98 procentai. Ji buvo tiesiog nepralenkiama. Per 12 metų trukusią karjerą ji tapo čempione 241 kartą. Palyginimui, Serena Williams, laikoma gyva teniso legenda, per 20 metų tokių aukščiausių apdovanojimų pelnė 95.
Prancūzijos spauda Suzanne vadino „la Divine“ – deive. Dabar šią sportininkę mes vadintumėme žvaigžde arba diva. Pirmasis pasaulinis karas neabejotinai pristabdė S. Lenglen karjerą, bet tuo pačiu padidino jos populiarumą. Karas nusinešė 1,3 milijonų žmonių gyvybes ir milijonus paliko visam gyvenimui suluošintus. Tai buvo tragiška, kraupi patirtis ir Prancūzijai reikėjo žmogaus, kuriuo galėtų didžiuotis visa tauta. Tautos simboliu tapo teniso žaidėja, kurią žmonės vadino „Notre Suzanne“ – „mūsų Suzanne“, ir jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje S. Lenglen buvo populiaresnė už bet kurį kitą sportininką, net už kino žvaigždes, dainininkus ar politikus.
Nieko nuostabaus, kad Suzanne pasirodymas teniso pasaulyje buvo dramatiškas. Toks buvo jos visas gyvenimas. Suzanne gimė 1899 metais Paryžiuje ir nebuvo sveikas vaikas: gydytojai nustatė lėtinę astmą. Jos tėvas, užsiėmęs verslu, nusprendė, kad mergaitė turi pradėti sportuoti, nes tai pagerins jos sveikatą ir suteiks ištvermės. Charlesas, visų vadintas tiesiog Papa, netrukus pastebėjo dukros talentą ir skatino ją treniruotis. „Fille stupide!“ (kvaila merga!) – rėkdavo jis, kai Suzanne besitreniruodama praleisdavo smūgį. Papa vesdavosi dukrą į vyrų turnyrus, kad mergaitė mokytųsi iš pačių geriausių. Jis mokė ją aršaus ir net agresyvaus žaidimo.
Amerikiečių rašytojas Larry Engelmannas parašė knygą „Deivė ir Amerikietė“ – tai bene geriausia biografinė knyga apie Suzanne Lenglen ir kitą žymią teniso žaidėją Heleną Wills. Autorius apibūdina merginos tėvą Charlesą kaip „mokytoją, trenerį, patarėją, vadybininką, guodėją, o kartais net ir kaip kankintoją“. Suzanne asmenybė buvo paslaptinga ir apipinta mitais, o kad šį efektą dar labiau sustiprintų, gabiosios sportininkės tėvas mėgdavo pasakoti istoriją apie būrėją, sutiktą viename Nicos kazino. „Ar mano dukra kada nors taps Prancūzijos čempione?“, – klausė jis. „Ji pasieks kur kas daugiau“, – atsakė būrėja. „Kur kas daugiau“, – tokią istoriją pasakodavo Papa.
Jau greitai keturiolikmetė Suzanne Lenglen buvo nuolatinė varžybų medalininkė ir demonstravo tikrą žvaigždės charakterį. Jaunai merginai tenisas buvo ne tik varžybos, bet ir galimybė pasirodyti. Ji turėjo savitą žaidimo stilių: mėgdavo stryktelėti, net jei to visai nereikėjo, o žaidimo aikštelėje ne bėgiodavo, o tiesiog grakščiai sklęsdavo. Suzanne atsisakydavo žaisti, jei būdavo nepatenkinta savo išvaizda. Ji imdavo verkti, jei, net pirmaudama prieš varžoves, ji nepasiekdavo trokštamų rezultatų.
Suzanne buvo savotiškas laikmečio atspindys: tuo metu klestėjo kultūrinis judėjimas „Roaring’20s“, pasižymėjęs pašėlusiu socialiniu gyvenimu, džiazo ir art deco karaliavimu. Teniso kortuose prancūzė pasirodydavo pasidažiusi, o kartais pasipuošdavo šermuonėlio apykakle ar net kailiniais. Savo stilingą bob stiliaus šukuoseną ji papuošdavo dailia šilkine juosta, kurią pati vadino „raiščiu nuo galvos skausmo“. Visi prancūzų dizaineriai troško kurti jai drabužius.
JAV teniso žvaigždė Billas Tildenas pasakoja apie Suzanne: „Mane nustebino jos apranga. Ji buvo kažkas tarp primadonos ir gatvės merginos.“ O žurnalas „Vogue“ Suzanne stilių apibūdino kaip „nevaržomai laisvą, visad apgalvotą ir žavintį savo paprastomis linijomis“.
Mačui prasidėjus, ji galingai ir tiksliai sviesdavo kamuoliuką. O nervus nuramindavo per pertraukėles gurkšnodama brendį. Kai teisėjai apie tai sužinojo, moteris nepasimetė: cukraus kubelius išmirkydavo konjake, o vėliau įsimesdavo į savo geriamą vandenį.
Kaip ir pridera to meto žvaigždei, Suzanne keliaudavo privačiomis mašinomis, o traukiniuose jai būdavo skiriamas atskiras vagonas. 1922 metais Vimbldone vykęs turnyras buvo perkeltas iš Worple Road į Church Road rajoną, nes pastarajame buvo pakankamai vietos Suzanne gerbėjams apgyvendinti. Bilietų pardavėjai trynė rankas: visi norėjo savomis akimis išvysti gracingąją ir pašėlusią Suzanne.
Į klausimus apie savo žaidimo metodus tenisininkė atsakydavo: „Mano metodai? Nemanau, kad išvis tokius turiu. Aš tiesiog žaidžiu oriai ir negalvoju apie nieką kita. Stengiuosi smūgiuoti kuo stipriau ir siųsti kamuoliuką ten, kur varžovas jo neatmuš.“
Prancūzijos spauda buvo Suzanne pusėje. Jei žaidimas nebūdavo įspūdingas, tai tikriausiai dėl to, kad ji tą dieną sirgo. Jei nepasisekdavo porų žaidime, žinoma, kalta būdavo jos porininkė. Pasak Engelmanno, „Tikrai ne kiekvienas žurnalistas būtų drįsęs kritikuoti Suzanne. O jei toks ir atsirasdavo, tai iškart būdavo pasmerkiamas kolegų, laikomas kvailiu ir ne tik Suzanne, bet ir viso Prancūzijos sporto pasaulio priešu.“
1921 metais S. Lenglen atvyko žaisti į Niujorke esantį Forest Hillą. Savo garsumu ji prilygo beisbolo žaidėjui Babe’ui Ruthui, kuris, kaip ir Suzanne, nevengdavo alkoholio. Prieš mačą Niujorke žaidėja reikalavo vyno. Kai jai buvo paaiškintą apie tuo metu galiojusį sausąjį įstatymą, moteris pagrasino paliksianti čempionatą. Organizatoriams teko nusileisti: jie pasirinko verčiau pažeisti valstybinius įstatymus nei nuliūdinti Suzanne, tad jau netrukus aprūpino ją kontrabandiniu alkoholiu. Tuo metu jos pomėgis išgerti tiesiog buvo dalis jos iššaukiančios asmenybės.
Karts nuo karto ji praleisdavo mačus neva dėl ligos ar susižeidimo, bet jau tą patį vakarą šokdavo ir gerdavo mieste. Dėl to jos populiarumas tik augo, o paslaptinga asmenybė vis labiau žavėjo aplinkinius.
Žaisdama prieš amerikiečių teniso žvaigždę Mollą Mallory, Suzanne pralaimėjo pirmąjį setą ir ėmė kosėti. Praradusi dar tris taškus, ji kreipėsi į vyriausiąjį teisėją prašydama nutraukti žaidimą, nes ji negaluoja ir nebegali tęsti. Žiūrovai nušvilpė prancūzę, o organizatoriai tiesiog įsiuto. Po metų abi varžovės vėl susitiko Vimbldone. Vos per 26 minutes prancūzė sutriuškino amerikietę rezultatu 6–2, 6–0. Tai buvo trumpiausias finalas Vimbldono žaidynių istorijoje, ir jam pasibaigus,net nespėjus paspausti rankų, Suzanne tarė Mollai: „Šiandien, panele Mallory, jūs pamatėte, ką būčiau padariusi jums ir praeitais metais Niujorke.“
Moters elgesys mačų metu darėsi vis labiau iššaukiantis. 1926 metais Vimbldone vienas mačas, kuriame ji žaidė, vėlavo prasidėti, nes turnyro stebėti atvyko karalienė Mary. Suzanne atsisakė tęsti žaidimą. Tuomet prancūzų žaidėjas Jeanas Borotra įsmuko į moterų persirengimo kambarį ir maldavo Suzanne grįžti į aikštelę. Ji sutiko ir vėl be vargo laimėjo.
Tais pačiais metais įvyko tikriausiai žymiausias S. Lenglen pasirodymas jos sporto karjeroje. Teniso varžybos visad pasižymėjo ypatinga konkurencija ir įtemptu siužetu, ir žaidimas prieš tenisininkę Heleną Wills nebuvo išimtis. Helena buvo 6 metais jaunesnė už Suzanne ir tikra jos priešingybė: miela ir maloni Kalifornijos mergina. Jos žaidimas buvo paprastas, apskaičiuotas ir jokiais būdais negalėjo būti pavadintas skandalingu.
Varžybos vyko Prancūzijoje, Kanuose, Carltono klube. Kai paaiškėjo, kad finale kovos Lenglen su Wills, tai tapo pasaulinio lygio įvykiu. Pasak žurnalo „The New Yorker” sporto skilties žurnalisto Johno Tuniso, „tai prilygo Didžiajai Prancūzijos revoliucijai.” Bilietų kainos pakilo nuo 12,5 iki 50 dolerių, o šiandien tai prilygtų 700 dolerių. Gudresni fanai buvo pasiruošę stebėti varžybas iš šalia esančių namų balkonų. Suzanne puikiai suprato, ko iš jos tikimasi, ir žaidė įspūdingai, laimėdama rezultatu 6–3, 8–6. Daugiau su Helena Wills prancūzei žaisti neteko.
Vėliau tais pačiais metais Suzanne Lenglen tapo pirmąja profesionalia teniso žaidėja moterimi, džiaugdamasi, kad „pagaliau baigėsi jos vergovė mėgėjiškame sporte“. Dabar Suzanne sportinė veikla buvo apmokama ir jai nerūpėjo, kad nebegalės dalyvauti Vimbldone, kuriame tuo metu galėjo dalyvauti tik neprofesionalūs sportininkai. Žaidynių rengėjai buvo tokie pasipiktinę, kad sustabdė Suzanne narystę nepaisydami to, kad prancūzė laimėjo 91 iš 94 Vimbldone žaistų rungtynių.
Tik po 40 metų Vimbldonas suteikė teisę dalyvauti ir profesionaliems sportininkams, o Suzanne žodžiai buvo lyg manifestas: „Šios absurdiškos taisyklės leidžia dalyvauti čempionate tik turtingiesiems, kurie ir taip varžosi vieni su kitais. Ar tai sąžininga? Kuo tai naudinga sportui? Ar tai populiarina tenisą? O gal tai visgi žlugdo daugybę talentų? Ir kiek gabių vyrų ir moterų nepatenka į žaidynių sąrašus vien dėl savo socialinio statuso?“.
„Mano metodai? Nemanau, kad išvis tokius turiu”, – atsakė Suzanne. „Tiesiog stengiuosi smūgiuoti kuo stipriau ir siųsti kamuoliuką ten, kur varžovas jo neatmuš.“
Iš savo rėmėjo, amerikiečio Charleso Pyle ji priėmė 50 tūkstančių dolerių turui po Ameriką. Ten ji žaidė prieš tenisininkę Mary K. Browne ir sutriuškino triskart JAV čempionę visuose 38 mačuose. Šitaip, būdama 28 metų, ji pabaigė savo tenisininkės karjerą. Pasak vieno iš jos biografiją parašiusių autorių, „kaip sportininkė ji buvo nepalenkiama, tačiau dvasiškai Suzanne buvo palūžusi.“ Prancūzė grįžo gyventi į savo vilą Nicoje ir užsisklendė savyje. Jos motina Anaïs pasakojo, kad Suzanne buvo pervargusi nuo žiniasklaidos dėmesio ir tetroško ramybės. Netrukus sportininkės tėvas Charlesas spaudoje paskelbė, kad Suzanne išteka už savo draugo, tuo metu dar vedusio turtingo kaliforniečio, o nuo šiol jos pavardė bus Baldwin. Jokių vestuvių nebuvo, o Papa 1929 metais mirė.
Engelmannas pasakoja, kad 1930 metais Suzanne apsigyveno Paryžiuje, kur dirbo pardavėja sporto prekių parduotuvėje. Čia ji sukūrė naujuosius šortus moterims, nukirptus aukščiau kelių. Paryžiuje moteris taip pat ėmė vesti teniso pamokas vaikams ir gaudavo paramą iš valstybės fondų. O tuo metu teniso pasaulyje karaliavo neseniai ištekėjusi Helena Wills Moody.
Suzanne nebereikėjo kęsti žiniasklaidos spaudimo ar varginančių kelionių, bet ji vis tiek skundėsi sveikata. 1934 metais jis vos nemirė nuo apendicito. O nesulaukusi nė keturiasdešimties, Suzanne mirė nuo leukemijos. Mėnesį prieš mirtį ji ėmė prastai jaustis. Į jos namus Paryžiuje atvykę gydytojai perpylė moteriai kraują. Liepos 4-ąją, po kelių dienų, kai buvusi varžovė Helena Wills Moody aštuntąkart tapo Vimbldono čempione, Suzanne mirė miegodama. Jai tebuvo 39 metai. Mirties priežastis — sunki anemijos forma.
Bet ar tikrai?
Sunki mažakraujystės forma išsivysto, kai skrandyje trūksta tam tikro baltymo, reikalingo sėkmingam vitamino B12 įsisavinimui. Šio vitamino trūkumas sukelia raudonųjų kraujo kūnelių kiekį, o šie yra būtini deguonies pernešimui į širdį, smegenis bei kitus organus. Gydytojai tokia sunkia anemijos formą prilygino mirčiai. Bet 3-ajame dešimtmetyje gydytojai Georgas Minot ir Williamas Murphy atrado, kad mažakraujystę išgydo suleidžiamas B12 ekstraktas, išgautas iš galvijų kepenų. Vien tik JAV per dešimt metų šis atradimas padėjo išgelbėti 20 tūkstančių gyvybių.
Tad kodėl nepavyko išgelbėti Suzanne?
1939 metais vaistas buvo puikiai žinomas visame pasaulyje. Minot ir Murphy netgi pelnė Nobelio premiją, kuri buvo skirta už „naujus anemijos gydymo būdus, taikant iš kepenų išgautus vaistus.“ „Tiesiog neįmanoma, kad gydytojai nežinojo, kokius vaistus skirti Suzanne“, – tvirtina dermatologas Scottas Dinehartas, taip pat besidomintis teniso istorija. „Įsivaizduokite, kad Beyoncé suserga tokia mažakraujystės forma ir negauna B12. Tai tiesiog neįmanoma!“.
Sunkioji anemijos forma žaloja sveikatą pamažu: segantysis daugiau nei kelis metus gali jausti nuovargį ar patirti balanso problemas. Tačiau Suzanne pasijuto prastai iki mirties telikus kelioms savaitėms. O jos sveikata buvo neseniai tikrinta.
Suzanne gyvenimo pabaigoje mažakraujystė buvo tik viena liga iš daugelio kitų. Be leukemijos ji vargo su sinusitu, nervų pažeidimu ir tymų komplikacijomis. Taip pat galima pridėti ir alkoholio pažeistas kepenis. Galbūt jos ir galėjo sukelti panašius simptomus į mažakraujystę – raudonųjų kraujo kūnelių sumažėjimą, neatsparumą infekcijoms, o galų gale ir mirtį? O pavyzdžių, kad Suzanne mėgo alkoholį, apstu.
Mažakraujystės ekspertė, Sietlo hematologijos centro vadovė Janis Abkowitz teigia, kad Suzanne simptomai tokie įvairūs, jog būtų galima diagnozuoti 15 skirtingų ligų. Visgi moteris įsitikinusi, kad daug daugiau žmonių kenčia ne nuo anemijos, o nuo alkoholizmo. Bet be išsamaus Suzanne ligos istorijos tyrimo, gydytoja negalėtų garantuoti, kad jos spėjimai teisingi.
Visas Suzanne Lenglen gyvenimas buvo kupinas paslapčių ir mįslių. Jos sporto karjera priminė dramą, regis, mirtis taip pat.
