Romėnai visuotinai rinkdavo šlapimą, juo prekiaudavo ir mokėjo mokesčius už prekybą šiuo šalinimo produktu. Per visą žmonijos istoriją žmonės visame pasaulyje naudojo ir žmonių, ir gyvūnų šlapimą įvairiems tikslams.
Ar žinojote, kad geltonajame skystyje yra amoniako – medžiagos, kuri paprastai yra siejama su žydru langų valikliu? Tiesą sakant, šlapime yra šlapalo (karbamido) – medžiagos, kuri skyla į amoniaką. Štai keli būdai, kaip žmonės naudojo šią medžiagą per šimtmečius.
Valiklis
Kaip jau buvo minėta, amoniako yra kone visų valymo priemonių sudėtyje. pH skalėje amoniakas yra labiau neutralus nei bazinis, bet taip pat ir šarminis, todėl kontaktuodamas su tam tikromis medžiagomis gali sukelti destruktyvią reakciją. Valymo priemonėse jis naudojamas, nes neutralizuoja riebalus ir purvą.
Visiškas mitas, kad muilas yra modernus išradimas. Skirtingų rūšių muilas naudojamas jau kokius du tūkstančius metų. Vis dėlto tai netrukdė ankstesnėms kartoms mirkyti skalbinių vandeniu skiestame šlapime. Skalbėjos senovės Romoje taip užmerktą patalynę „išminkydavo“ kojomis – panašiai kaip mindomos vynuogės. Taip išskalbta patalynė būdavo tokia pat švari, kaip išskalbta šiuolaikinėje skalbimo mašinoje.
Minkštiklis
Šlapimas yra daugiafunkcinė priemonė – jis ne tik išvalo tekstilę ir kitus gaminius, bet ir puikiai juos suminkština. Kadangi šlapime esantis amoniakas pasižymi šarminėmis savybėmis, jis ne tik skaido purvą, bet ir padeda pašalinti plaukus nuo gyvūnų kailių, tad oda ir kailis tampa švelnesni.
Ryškumą užtikrinanti priemonė
Šlapimas taip pat naudotas ir drabužiams šviesinti. Audinius dažant natūraliais dažais, dažus reikia tinkamai užtvirtinti. Amoniakas veikia kaip dažų rišamoji medžiaga, tad XVI a. Anglijos tekstilės pramonėje buvo gana svarbus išteklius. Kasmet į Jorkšyrą buvo pristatoma daugybė statinių žmonių šlapimo, iš kurio, sumaišius su alūnu, buvo gaminama stipri rišamoji medžiaga. Šis mišinys užtikrindavo ryškias audinių spalvas.
Baliklis
Šlapimas ne tik šviesina, bet ir balina. Prieš atsirandant šiuolaikinėms dantų balinimo priemonėms, „specialistai“ įtikinėjo naivuolius, kad skalaujant burną šlapimu, dantys bus balti. Ši teorija nėra moksliškai pagrįsta, užtat apdainuota poetų. Romėnų poetas Katulas rašė, kad Keltiberijos žemėje žmonės rytais trina dantis ir dantenas savo šlapimu, ir kad ten tikima, jog kuo baltesni tavo dantys, tuo, reiškia, daugiau šlapimo esi išgėręs.
Ko gero dėl šios priežasties tais laikais niekas dantų ir nesivalydavo.
Sprogstamoji medžiaga
Sunku patikėti, bet šlapimas pasižymi sprogstamosiomis savybėmis. Tačiau jį reikia sumaišyti su tam tikromis medžiagomis.
Pagrindinė sudedamoji parako dalis yra salietra arba kalio nitratas. Kol moderniųjų laikų išradėjai nebuvo sukūrę sintetinio šios medžiagos pakaitalo, parako gamintojai ją išgaudavo iš šlapimo. Vėlgi, reikalingas amoniakas, kuris reaguoja su deguonimi ir susidaro nitratai.
1862 m. „Salietros gaminimo instrukcijose“ geologas Josephas LeConte nurodo „skystą mėšlą“ sumaišyti su šiaudais, pelenais ir lapais. Toliau jis rašo: „Krūvai bręstant, į paviršių garuodama iškyla salietra, kuri atrodo lyg balti kristalai ir kurią galima atpažinti pagal skonį.“
Prototipas
Laimei, chemikui iš Vokietijos, vardu Friedrichas Wöhleris, pavyko padaryti svarbų mokslinį atradimą ir sugrąžinti šlapimą į tualetą, kur jo tikroji vieta. 1828 metais jam pavyko sumaišius sidabro cianidą ir amonio chloridą pagaminti medžiagą, identišką šlapalui (karbamidui). Tai buvo labai svarbus atradimas – ir ne tik skalbėjams su jautria uosle. Iki tol nebuvo nė minties, kad mes galime būti sudaryti iš tų pačių medžiagų, kaip neorganinis pasaulis.
F. Wöhleris įrodė, kad gyvi organizmai, įskaitant žmones, išties mažai kuo skiriasi nuo negyvų objektų. Laiške draugui, girdamasis savo atradimu, jis rašo: „Nebegaliu išlaikyti paslaptyje to, kad sugebu išgauti šapalą be žmogaus ar gyvulio inksto.“ Tai buvo organinės chemijos pradžia.
Dauguma žmonių jaučia dėkingumą F. Wohlerio indėliui į mokslą, o dar didesnį dėkingumą mokslininkams už tai, kad neįrodė dantis balinančių šlapimo savybių.
