Prieš kelerius metus Shannen Doherty gyvenimas atrodė idiliškas. Po ilgų sunkaus darbo metų ir įsimintinų vaidmenų serialuose „Beverli Hilsas 90210“ ir „San Francisko raganos“ ji įsitvirtino kaip talentinga ir gerbiama Holivudo aktorė. Be to, ji užmezgė laimingus santykius su fotografu Kurtu Iswarienko.
O tada 2015 metais jai buvo diagnozuotas krūties vėžys ir aktorės pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Shanen negaišo nė minutės ir iškart ėmėsi veiksmų, siekdama įveikti klastingą ligą.
„Ta patirtis man atvėrė akis, tai buvo nušvitimas, bet labai sunkus, – pripažįsta aktorė. – Buvo duobių ir nuosmukių, kai aš galvodavau: „Dieve, norėčiau, kad būtų lengviau“. Pirminis gydymas, kai vėžines ląsteles bandyta naikinti hormonais, nebuvo sėkmingas, nes liga išplito į limfmazgius. Tad 2016 m. gegužę aktorei buvo atlikta vienos krūties masektomija, po kurios jai teko ištverti labai sunkų chemoterapijos, po to – spindulinės terapijos kursą. Praėjus beveik metams po spindulinės terapijos jai buvo atlikta sudėtinga rekonstrukcinė operacija.
„Dabar ligos remisija, – aiškina 47 m. Shannen, – bet ši kelionė dar nebaigta. Kiekvieni penkeri metai po vėžio išgydymo yra didelis pasiekimas.“
Nepaisant negandų, moteris spinduliuoja stiprybę, pozityvumą ir net dėkingumą ligai, kuri kelia pavojų jos gyvybei.
„Kad ir koks sunkus buvo šis etapas, vėžį vertinu kaip dovaną, – sako ji. – Liga padėjo man atsiverti, suprasti apie save daug dalykų, ir žmogiškame lygmenyje negrįžtamai pasikeisti.“
– Kalbant apie praeitį, ką prisimenate apie pirminę diagnozę?
– Atsirado guziukas, man buvo atlikta mamograma, tada biopsija. Kai gavau tyrimų rezultatus, sėdėjau automobilyje su mama, ir giliai širdyje jau žinojau atsakymą. Kuo ilgiau sėdėjau, tuo labiau mane slėgė šios žinios svoris. Tada ėmiau verkti. Paskambinau savo vyrui ir jam pasakiau. O tada susiėmiau ir surinkau komandą specialistų – tarp kurių buvo Los Andžele dirbantys chirurgai dr. Armando Giuliano ir dr. Jay Orringeris bei onkologas dr. Lawrence‘as Piro.
– Kodėl nusprendėte apie savo patirtį atvirai pasakoti socialiniuose tinkluose?
– Norėjau būti kiek įmanoma nuoširdi. O tada pamačiau, kaip svarbu teikti paramą žmonėms, patiriantiems tą patį, ką ir aš. Niekada nepatarinėju gydymo klausimais, nes nesu gydytoja, bet visada sakau: saugokite ir palaikykite save.
Be to, dabar socialinėje žiniasklaidoje sulaukiu mažiau neigiamų pasisakymų ir provokacijų, ir tai yra gerai. Manau, kad vėžys padėjo man atsikratyti gynybos mechanizmų, ir tai leido žmonėms pamatyti visas mano puses.
– Kas buvo sunkiausia šios kelionės metu?
– Prisimenu, kaip nuėjau į dušą išsiplauti galvos, ir plaukai ėmė slinkti kuokštais. Pradėjau šauktis mamos. Manau, kad ši patirtis emociškai buvo sunkesnė nei operacijos. Ji galutinai man parodė, kad tai, kas su manimi vyksta, yra tikra. Tą pačią akimirką nusprendžiau nusiskusti plikai. Pasikviečiau draugę, ji mane ir nuskuto. Mes juokėmės ir verkėme, ji kirpo ir skuto etapais. Iš pradžių atrodžiau kaip pažas, tada kaip pankroko žvaigždė su šukuosena, skusta iš šonų. Buvo linksma, nors aš ir jaučiausi prislėgta.
– Kaip šį laikotarpį ištvėrė jūsų vyras Kurtas Iswarienko, su kuriuo jūs susituokę septynerius metus?
– Lemiama akimirka buvo tada, kai mane mirtinai pykino po chemoterapijos. Visi bijojo, kad mano organai nustos veikti, nes absoliučiai viską išvemdavau. Vieną dieną nebegalėjau pakelti galvos, net čiulpti ledo kubelio, ir galvojau, kad jau viskas baigta. O Kurtas verkdamas maldavo: „Prašau, nepalik manęs.“ Pažvelgiau į jį ir pagalvojau: „Negaliu taip su juo pasielgti.“ Todėl sukaupiau paskutinius jėgų likučius ir išnėriau. Mudu su Kurtu kaip pora parėjome labai sunkų etapą, ir tapome stipresni.
– Vietoj tradicinio implanto pasirinkote inovatyvią „DIEP flap“ krūties rekonstrukcijos procedūrą, kai krūtis atkuriama naudojant paciento odą ir audinius. Kodėl pasirinkote šią procedūrą?
– Vienas iš nemaloniausių šios ligos padarinių buvo tai, kad vėžys išplito į limfmazgius, todėl gydytojai turėjo pašalinti daug audinių iš pažasties. Beveik jaučiau šonkaulius, ir tai kėlė man didelių nepatogumų. Be to, implantus reikia keisti, aš noriu išvengti chirurginės intervencijos, kiek tai žmogiškai įmanoma. Be abejonės, mano pasirinktoji operacija sudėtingesnė. O po jos oda tokia įsitempusi, kad atrodo, jog tuoj suplyš. Itin nemalonus jausmas.
– Kaip į viską reagavo jūsų kūnas?
– Nuo hormonų terapijos mano organizmas iškart perėjo į menopauzę. Medžiagų apykaita sulėtėjo iki nulio, todėl priaugau daug svorio. Chemoterapija svorio dar pridėjo. Be to, chemoterapija ir spindulinė terapija išsekina kolageno atsargas, todėl pasensti tiesiog akyse. Vis dėlto sunkiausia man priimti randus. Kaskart, kai einu į dušą, juos pamačiusi pagalvoju: „Dieve, aš esu Frankenšteinas.“
– Kaip mokotės mylėti savo pasikeitusį kūną?
– Mane žavi, kad mano kūnas toks stiprus, ir kad jis sugeba įveikti tokį dalyką, kaip vėžys. Stengiuosi rodyti jam dėkingumą rūpindamasi juo – lankausi pas dietologą dr. Philipą Goglia, taip pat beveik kasdien darau jėgos pratimus ir lankau boksą.
Svarbiausia, kad pasikeitė mano suvokimas, kas yra seksualu. Dabar man seksualumas siejasi su stiprybe. Su pažeidžiamumu. Su atjauta. Su malone. Nebesureikšminu fizinio apvalkalo.
– Prieš ligą atviravote, kad norite vaikų. Ar tai pasikeitė?
– Dabar man neįmanoma pastoti, nes negaliu išeiti iš menopauzės. Tam reikėtų estrogeno, bet aš nusprendžiau nevartoti hormoninių preparatų – negaliu rizikuoti. [Manoma, kad didesnis estrogenų lygis organizme didina vėžio pasikartojimo tikimybę]. Mes kalbamės apie kiaušinėlio donorystę, galbūt įvaikinimą. Bet mane stabdo baimė. Ar išgyvensiu penkerius metus? Dešimt metų? Tikrai nenorėčiau, kad mano vaikas, sulaukęs 10-ies laidotų motiną. Visada norėjau vaiko, bet galbūt man skirta motinystę patirti kitaip.
– Ar įkopusį į penktą dešimtį jaučiatės kitaip?
– Būdama dvidešimties savęs nė nepažinojau. Buvau energingas vaikas, bet taip pat buvau ir išsigandusi. Slėpiausi už daug ko, slėpiausi už pozos. Norėčiau tą jauną merginą apkabinti. Sulaukusi trisdešimties tapau išmintingesnė. Dabar esu jau perkopusi keturiasdešimties metų slenkstį, bet turėjau įveikti tiek sunkumų, kad nebežinau, kokia aš dabar. Neabejotinai daug išmokau.
– Kaip jus pakeitė kova su vėžiu?
– Jaučiausi moteriškesnė ir pažeidžiamesnė nei bet kuriuo kitu savo gyvenimo etapu. Buvau įpratusi visuomet būti stipri, bet užklupus ligai sugriuvo visos sienos, kuriomis apsistačiau per savo gyvenimą. Taip pat atsirado daugiau laiko pažvelgti į save ir pamatyti, kad esu visai nebloga asmenybė. Tai padėjo labiau atsipalaiduoti. Buvo nemažai tokių praregėjimų. Nieko tokio, jei suklumpi.
– Kokią savo ateitį matote darbo srityje?
– Man patinka dirbti, tad negaliu sulaukti, kada galėsiu tai daryti visu pajėgumu. Pirmą kartą per visą savo karjerą aš žiūriu į ją visai kitaip. Susirgusi vėžiu, ėmiau elgtis labai racionaliai ir metodiškai – susirinkau profesionalų komandą, priėmiau sprendimus ir mes ėmėme juos vykdyti. Panašiai dabar žiūriu ir į savo karjerą. Visada galvojau taip: „Privalau dirbti ir uždirbti pinigų.“ Niekada neturėjau kažkokios strategijos, o dabar esu labiau strategiška. Karjera man nebėra lenktynės.
– Kas dabar teikia daugiausiai laimės?
– Smulkmenos, kurios mane prajuokina. Tai, kokias išraiškas sugeba pavaizduoti mano šuo. Mano vyras, apsimetantis, kad groja gitara, kai einame gatve. Visi šie maži dalykai, kurie priverčia mane šypsotis ir džiaugtis, kad vis dar esu čia ir galiu jais mėgautis.
