Nepaisant savo turtų, Hetty buvo galima dažnai išvysti kiūtinančią Volstrytu ir nešančią lagaminėlį su priešpiečiais viduje – paprastai tai būdavo sausi avižiniai dribsniai arba krekeriai. Namuose ji niekada nejungdavo šildymo, nesinaudojo karštu vandeniu, o tuos pačius drabužius – juodą suknelę ir apatinius – dėvėdavo tol, kol jis visiškai suplyšdavo. Pagarsėjusi ir istorija, kai ji visą naktį kuitėsi savo namuose ieškodama nukritusio 2 centų vertės pašto ženklo. Žmonės kalbėjo, kad namie ji valgydavo tik avižinę košę, kurią šildydavo ant radiatoriaus, o taupydama nuompinigius dirbo sau pačiai priklausančio banko pagalbiniame kambarėlyje, pilname dokumentų. Tačiau viską vainikavo istorija, kai jos sūnus susilaužė koją, tačiau ši atsisakė ją gydyti dėl to, kad tai buvo per brangu.
Hetty Green gimė 1834 metais turtingoje kvakerių šeimoje, susikrovusioje milijonus iš banginių medžioklės laivų ir laivybos. Hetty motina buvo per daug ligota, kad galėtų ja pasirūpinti, tad ją užaugino tėvas ir senelis.
Kadangi ji neturėjo nei brolių, nei seserų, tėvui buvo labai svarbu, kad paveldėtoja suprastų finansus ir investavimą. Tad tėvas ir senelis išmokė ją vietoj pasakų skaityti akcijų rinkos pranešimus. Nors jos rašysena buvo nerūpestinga, o jos raštuose niekad netrūko klaidų, kaip padidinti skaičius Hetty neabejotinai išmoko.
Iki tada, kai jai sukako trylika, H. Green jau buvo perėmusi šeimos verslo apskaitą. Kai jai sukako dvidešimt, „tėvas nupirko jai spintą, pilną geriausių sezono suknelių, kad ji pritrauktų turtingą gerbėją“, rašo Amanda Leek leidinyje „The Telegraph“. Hetty netrukus visus šiuos drabužius pardavė ir už gautus pinigus nusipirko vyriausybės obligacijas.
Kartą amerikietė pasigyrė žurnalistui: „Iki penkiolikos aš jau žinojau apie visus šiuos dalykus daugiau, nei bet kuris iš to pragyvenantis vyras“.
Galima netgi sakyti, kad mergina tapo priklausoma nuo didėjančių skaičių ir pinigų kaupimo, nes daugiau beveik niekuo nesidomėjo.
Kai 1865 metais mirė tėvas, Hetty paveldėjo 5 milijonų dolerių (2019 metais tai daugiau nei 15 milijonų dolerių arba 13 milijonų eurų) siekiantį šeimos turtą.
Netrukus mirė jos teta Sylvia Howland, testamentu labdarai palikusi 2 milijonus tuometinių dolerių (apie 6 milijonus dabartinių dolerių arba 5,2 milijono eurų). Nereikia net sakyti, kad Hetty toks tetos poelgis labai nepatiko.
XIX amžiaus pabaigoje arba Paauksuoto amžiaus laikotarpiu moterims – ypač baltaodėms moterims, jau nekalbant apie turtingąsias – derėjo puoselėti savo šeimas, namus, o šiuo atveju, ir turtus. Tačiau Hetty nedomino niekas, išskyrus nesibaigiantį turto kaupimą.
Ir kaip bet kuris tų laikų finansininkas, ji dalyvavo daugelyje korumpuotų ir neetiškų veiksmų. Pavyzdžiui, pasinaudojusi suklastotu parašu, teisme ji užprotestavo savo tetos testamentą, tačiau bylą pralaimėjo. Hetty už milžiniškas palūkanas dalino paskolas desperatiškoje padėtyje atsidūrusiems bankams ir krizėje esantiems miestams, pirko ir pardavė geležinkelius, susigriebė atimtą nuosavybę ir panašiai.
1905 metais Hetty leidiniui „New York Times“ sakė: „Perku, kai kainuoja pigiai ir niekas nenori tų dalykų, palaikau, kol kaina pakyla ir žmonės nori pirkti“. Kitaip tariant, ji elgėsi kaip tikra grobuonė kapitalistė.
Hetty norėjo savo aplinkoje matyti tik piniguočius, nes ir pati tokia buvo, todėl ištekėjo tik 33 metų. Jos sutuoktiniu tapo Edwardas Henry Greenas, turėjęs savo turto, nors, palyginti su josios, jis buvo kuklesnis. Pora susilaukė dviejų vaikų, sūnaus Nedo ir dukros Sylvios.
Edwardas nemokėjo taip puikiai tvarkytis su pinigais, kaip jo žmona, todėl Hetty darė viską, kas įmanoma, kad jos turtas būtų atskirtas nuo jo. Kai jai pagaliau pavyko tai padaryti, Edwardas išsikraustė iš šeimos namų. Tiesa, paskutinius mėnesius prieš mirtį Hetty jį slaugė ir toks jos žmonos žmogiškumas nustebino ne vieną.
Po sutuoktinio mirties ji apsivilko paprastą juodą našlės suknelę ir nešiojo ją iki gyvenimo pabaigos. Nors galima būtų manyti, kad motinystė sušvelnino jos būdą, bet iš tikrųjų taip nenutiko. Savo vaikus Hetty rengė padėvėtais rūbais. Kai sūnus per nelaimingą atsitikimą susižeidė koją, gydyti vaiką ji nuvežė į vargšams skirtą nemokamą kliniką. Kai gydytojai atpažino ją ir pareikalavo susimokėti, ji paprasčiausiai paliko ligoninę. Nedo koja nesugijo iki galo, todėl teko ją amputuoti.
Su savimi ji elgėsi ne ką geriau. Ją kamavo išvarža, kurią turtuolė „gydė“ neįprastai – į pilvą įspausdavo pagalį, kuriam judėti neleisdavo jos apatiniai. Ir su amžiumi situacija tik dar labiau blogėjo. Jai dažnai tekdavo keliauti, tad norėdama apsiginti nuo spaudos dėmesio ir galimų plėšikų, ji miegodavo su banko seifo raktais prie liemens ir ginklu, pririštu prie rankos.
H. Green mirė 1916-aisiais, būdama 81 metų. Po jos mirties vaikai gyveno taip, kad žinodama tai, motina būtų apsivertusi karste. Sylvia ištekėjo ir gyveno gana pasyviai. Maištingiausias jos poelgis – visą savo palikimą (šių dienų verte 443 milijonus dolerių arba 389 milijonus eurų) po mirties 1961 metais ji paliko labdarai.
Nedas tapo kolekcionieriumi, mėgstančiu gerus daiktus. Jis vedė savo pirmąją meilę, prostitutę vardu Mabel (Hetty jos tiesiog nekentė), ir mėgavosi savo gyvenimu.
