Pavyzdžiui, nuo 1100 iki 1135 metų Anglijos karaliaus soste sėdėjęs Henrikas I patyrė visus įmanomus sunkumus, su kuriais gali susidurti viduramžių valdovas. Jis gynė savo šalies sienas nuo įvairiausių priešų, o draugystę su Škotija įtvirtino vesdamas škotų princesę Matildą. Nepaisant visų savo didžių darbų, karalius mirė keista mirtimi, kurią sukėlė, kaip įtariama, suvalgytas iš nėgių pagamintas patiekalas. Karalius nepaisė savo gydytojo įspėjimo neragauti įtartino maisto. Henrikas I susirgo ir visai netrukus, būdamas 67 metų, mirė.
Kitas Europos monarchas, Graikijos karalius Aleksandras, buvo vos 27 metų, kai 1920-aisiais mirė… nuo beždžionės. Jam išėjus pasivaikščioti savo vasaros rezidencijoje netoli Atėnų jo vokiečių aviganį Fritzą užpuolė beždžionė. Teigiama, kad tai buvo šunbeždžionių šeimos primatas magotas, priklausęs vienam rūmų tarnautojui. Karalius mėgino atskirti susipešusius gyvūnus, tačiau pats tapo auka – beždžionė sužeidė jam koją ir visą jį sukandžiojo. Į žaizdas pateko užkratas ir mažiau nei po mėnesio karalius mirė.
Neįprastomis aplinkybėmis gyvybių neteko ne vien Europos karališkųjų šeimų atstovai. Viena sunkiausiai tikėtinų istorijų – Siamo (dabartinio Tailando) karalienės Sunandhos Kumariratanos likimas. Ji buvo pirmoji iš trijų Siamo karaliaus Chulalongkorno, pagarsėjusio progresyvių reformų (pavyzdžiui, vergovės panaikinimas) įvedimu savo karalystėje, žmonų.
Mirties metu Sunandha Kumariratana jau turėjo vieną dukrą ir laukėsi antrosios atžalos. 1880 metų gegužę, kai Sunandhai buvo vos devyniolika, ji išvyko į karališkosios šeimos vasaros rezidenciją netoli Bankoko. Ją lydėjo dar dvejų metukų neturinti princesė Karnabhorn Bejraratana ir visą grupė tarnų bei apsaugininkų.
Norint pasiekti rūmus, reikėjo kirsti didžiausią Tailando upę Menam Čao Praja. Karalienė ir princesė buvo pasodintos į atskirą laivelį, kurį per upę traukė didesnis laivas. Sukilusios didelės bangos apvertė karališkąjį laivą ir karalienė su princese atsidūrė vandenyje. Niekas iš karališkosios palydos nepuolė padėti nelaimėlėms, nes visi pakluso pagrindiniam apsaugos darbuotojui, kuris nei pats gelbėjo, nei kitų ragino tai daryti. Aplinkiniams stovint ir žiūrint buvo prarastos trys gyvybės.
Taip nutiko dėl to, kad palyda laikėsi seno ir konservatyvaus siamų įstatymo, kad joks paprastas žmogus negali prisiliesti prie karališkosios šeimos atstovo. Pažeidus šį įstatymą grėsė mirties bausmė.
Pasak „Misfit History“, be minėto įstatymo norą išgelbėti karalienę silpnino ir prietaras, kad upėje skęstančio žmogaus išgelbėjimas gali atnešti nelaimę. Jeigu kažkas pasiūlydavo pagalbą skęstančiam žmogui, tai reikšdavo, kad gelbėtojas užmezga ryšius su vandenyje gyvenančiomis dvasiomis.
Po nelaimės, nusinešusios tris gyvybes, kurioms išgelbėti reikėjo visiškai nedaug pastangų, karalius Chulalongkornas nurodė įkalinti pagrindinį lydintį asmenį, nedavusį nurodymo gelbėti karalienę.
Karalius labai gedėjo nuskendusios žmonos, kurią, kaip pasakojama, jis mylėjo labiausiai iš visų trijų. Teigiama, kad karalienės Sunandhos Kumariratanos laidotuvės buvo brangiausios šios Azijos karalystės istorijoje.
Taip pat karalius įdėjo daug pastangų, kad būtų užbaigta karališkoji vasaros rezidencija, į kurią nelaimės dieną ir vyko jo žmona su dukra. Vidiniame rūmų kieme karalius pastatė memorialą Sunandhai Kumariratanai ir savo vaikams, kuris primena apie neįprastas jų mirties aplinkybes.
