Bavarijos Alpės
Į atsargą išėjusio karininko Bernhardo Nienau šeimoje turėjo gimti kūdikis. B. Nienau žmona skaičiavo jau septintą nėštumo mėnesį, kai šeimos galva mirė. Praėjus dar dviem mėnesiams pasaulį išvydo mergaitė angelo veidu. Iš pagarbos jos taip ir neišvydusiam tėvui ji buvo pavadinta Bernhardine. Šeimos rate šis vardas paprastai būdavo trumpinamas: namie visi ją meiliai vadindavo Bernile arba Berni.
Antras, krikštijant duotas vardas, buvo Rosa. Mergaitė ir iš tiesų priminė nuostabų gėlės žiedą – buvo tokia gražutė, kad tarsi prašyte prašėsi dailininko teptuko. Neilgai trukus našle likusi Karoline Nienau kartu su mažyle persikėlė į Miuncheną – pas tėvus.
Berni senelis buvo mokytojas ir lankė katalikų bažnyčią, tačiau senelė net ir tekėdama nepriėmė krikščionybės. Tai buvo judaizmą išpažinusi žydų tautybės moteris, vardu Ida. Trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje tokia tapatybė jokio pavojaus dar nekėlė, tačiau po 1930-ųjų žydiškos šaknys jau galėjo tapti visos giminės tragedijos priežastimi. Kaip tik tada naciai ėmė vykdyti vadinamąjį valymą.
Pirmiausia – vadovaujančiųjų gretose, mat buvo įteisintas įstatymas, draudęs žydų kilmės žmonėms užimti tam tikras pareigas. Gatvėse buvo pradėtos deginti žydų autorių knygos. Prasidėjo pirmieji pogromai.
Bernhardine motina Karoline labai puikiai žinojo, kad tiesiog būtina slėpti žydišką savo kilmę ir bet kokia kaina užtikrinti dukters saugumą. Ji taip pat žinojo, kad Bavarijos Alpėse fiureris turi vilą, į kurią dažnokai atvykdavo pailsėti. Būdamas gerai nusiteikęs Adolfas Hitleris mėgdavo rengti nedideles šventes eilinių žmonių vaikams, per kurias mielai vaišindavo juos arbata ir saldumynais.
Visa tai žinodama Karoline ėmė aklai tikėti, kad jei tik arijų nacijos tėvui prilyginamas A. Hitleris pamatys neapsakomai meilų jos dukrelės veidą ir dar sužinos, kad jiedu gimę tą pačią dieną, Bernile bus išgelbėta.
Artėjant balandžio 20-ajai motina išsiuntė Berni į prabangios fiurerio rezidencijos kaimynystėje buvusį kaimelį. Dabar Karoline beliko tik melstis, kad A. Hitleris pastebėtų jos angelėlį.
Mažoji favoritė
Tą lemtingą dieną A. Hitleris atvyko į vilą švęsti 44-ojo gimtadienio. Jį pasitiko pulkas išpuoštų vaikų. Pačiame priekyje buvo pastatyta šviesiaplaukė raudonskruostė mergaitė, tą dieną taip pat šventusi savo gimtadienį. Fiurerio žvilgsnis kaipmat nukrypo į šį angelėlį – tikrą arijų rasei būdingos sveikatos ir grožio įsikūnijimą. Karoline svajonė išsipildė – dabar ji galėjo būti tikra, kad asmeninis galingo žmogaus palankumas taps saugumo garantu visai jos šeimai. Jei tik tada būtų paaiškėjusi tiesa apie mergaitės kilmę, jokios viltys nebūtų pasiteisinusios.
Tačiau reikalai klostėsi kuo puikiausiai. A. Hitleris pakvietė Berni su motina į savo namus, pavaišino pyragaičiais, o sužinojęs, kad mergaitė tą dieną taip pat šventė gimtadienį, apipylė ją dovanomis. Sargybai buvo duotas įsakymas visada, kai tik fiureris viešėdavo rezidencijoje, leisti Bernile jį aplankyti. Vokietijos laikraščiai netrukus ištrimitavo žinią apie „nacijos tėvo“ širdį pavergusią mažąją favoritę.
Asmeninis A. Hitlerio fotografas padarė galybę fiurerio ir mergaitės nuotraukų: viename kadre jie kartu juokiasi, kitame – jis dovanoja jai lėlę, trečiame – atsidėkodama ji pabučiuoja brangųjį dėdę, ketvirtame – abu bendrauja prie puodelio arbatos... Vargu ar kas tada būtų išdrįsęs pasikapstyti Bernhardine genealogijoje! Be fiurerio dėmesio neliko nė mažosios favoritės motina: jai buvo skirta gana solidi pensija ir produktų davinys.
1933 metais šalyje buvo masiškai spausdinami „gerojo dėlės Adolfo“ įvaizdį propaguojantys atvirukai. Šalia fiurerio visada buvo nuoširdžiai besišypsanti mergaitė su didžiuliais kaspinais. Tuo metu Berni buvo praminta mylimiausiu Hitlerio vaiku. Po kiekvienos fotosesijos su svarbiausia Vokietijos figūra mergaitė gaudavo nuotrauką su fiurerio užrašytais žodžiais. Nuotraukų autorius, fotografas Heinrichas Hoffmannas, visus atvaizdus sudėjo į albumą, vėliau pravertusį rašant prisiminimus apie fiurerį.
Demaskavimas
Tiesa, kad ir kaip uoliai slepiama, vis dėlto išaiškėjo. Bet kokią informaciją iškapstantis to meto politinis veikėjas Martinas Bormannas, net bendražygių vadintas Mefistofeliu, vis dėlto sužinojo, kokia paslaptis gaubė A. Hitlerio numylėtinės kilmę. Kad ir apimtas beribio įsiūčio, iš karto atskleisti tiesos „aukščiausios rūšies arijui“ jis neišdrįso. Iš pat pradžių M. Bormannas kategoriškai uždraudė Karoline Nienau su dukterimi net artintis prie fiurerio apartamentų. Tačiau mergaitė nepaliaudama rašė „brangiajam dėdei“ sentimentalius laiškus, dar kurį laiką pasiekdavusius adresatą.
A. Hitleris net atidėdavo į šalį valstybės reikalus, kad atrašytų Bernhardine. O ji ramiai sau mezgė jam kojines, nė neįtardama, kad labai greitai požiūris į ją pasikeis. Netrukus M. Bormannas vis dėlto nušvietė A. Hitleriui tikrąją padėtį, nes tiesiog pavargo atsakinėti į klausimą, kur dingo Berni. Fiureris į gautą žinią sureagavo kiek netikėtai – pareiškė, kad visada kas nors gadina jam šventę. Kaltė tąkart buvo suversta vargšui fotografui. Tačiau sušaudymo jis išvengė.
Nienau šeimos taip pat niekas nelietė. Pabijojo! Juk kiekvieno vokiečio šeima su didžia pagarba žvelgė į idealizuojamą fiurerį, besišypsantį iš nuotraukų, kuriose būdavo ir mažoji Berni.
Paskutiniai edelveisai
1938 metais „nacijos tėvas“ nusiuntė mažajai savo bičiulei paskutinį laišką, prie kurio pridėjo puokštelę edelveisų. Netrukus jų bendravimas visiems laikams nutrūko. Vis dėlto Nienau, kitaip nei kitos žydų šeimos, deportacijos išvengė. Nienau saugojo buvusi Bernile ir A. Hitlerio draugystė.
Kai mergaitė paaugo, buvo pasirūpinta tinkamu jos išsilavinimu. Vėliau ji ėmė dirbti braižytoja. Vis dėlto likimas buvo jai negailestingas. Bernile susirgo poliomielitu ir nuo jo mirė. Karoline Nienau daugybe metų pergyveno savo dukterį. Prieš mirtį ji gyveno senyvo amžiaus žmonėms skirtoje prieglaudoje ir iki pat gyvenimo galo sielvartavo dėl Berni netekties.
