1. Senovės Graikija
Liemenėlė pirmą kartą buvo išrasta Senovės Graikijoje, o tai reiškia, kad aprangos detalė, kurią nesusimąstydamos užsisegame kasdien, yra senesnė nei Romos Koliziejus. Žinoma, senais laikais liemenėlės buvo visai ne tokios, kaip šiandien. Niekas jų konvejeriu neštampavo, o kiekvieną egzempliorių gamino rankomis. Liemenėlė tais laikais atrodė taip: vilnonio ar lininio audinio atraiža, kuria moterys apsijuosdavo krūtinę, o jos galus surišdavo ant nugaros. Skamba keistai, bet tokia neįmantri konstrukcija iš tiesų prilaikė krūtis.
Šiuolaikinę liemenėlę primenančios konstrukcijos atsirado tik šešioliktame amžiuje, kai tapo madingi korsetai. Graikijoje moterys liemenėles dėvėjo dėl komforto, o krūtinę veržiantys korsetai aukštesnio luomo moterims tapo privalomi.
2. Masinis liemenėlių deginimas
Kai prisimename septintojo dešimtmečio feminisčių mitingus, galvoje iškart iškyla vaizdinys, kaip „mergaitės-hipės degina savo liemenėles“.
Jei popkultūra būtų vienintelė liudininkė to, kas istoriškai teisinga, o kas ne, tai būtų teisybė. Bet istorija tvirtina, kad niekas jokių liemenėlių per protestus nedegino. Nė viena liemenėlė nebuvo nuplėšta nuo krūtinės ir įmesta į liepsnojantį šiukšlių konteinerį. „NY Post“ redaktorė ir reporterė Lindsay Van Gelder 1992 m. prisipažino, kad ji pati visa tai sugalvojo.
Tuo metu žiniasklaidos priemonės aptarinėjo šaukimų kariauti Vietname deginimą ir bandė ignoruoti moterų mitingus.
L. Van Gelder pagalvojo, kad būtų įdomu susieti šias dvi istorijas, ir sugalvojo „nekenčiamo objekto deginimą“. Deja, jos planas nusisekė, nes reporteriams vyrams ši istorija pasirodė linksma ir jie šią idėją išpopuliarino. Iki devintojo dešimtmečio liemenėlių deginimo įvaizdis taip stipriai įsitvirtino popkultūroje, kad imtas laikyti istoriškai patvirtintu.
3. Nukarusios krūtys
Pasirodo, jei merginos krūtinė maža, liemenėlės jai apskritai nereikia. Tad kodėl dauguma merginų ją nešioja? Oficialus atsakymas: liemenėlės rekomenduojamos, kad nenukartų krūtys, pagerėtų laikysena ir neskaudėtų nugaros. Tačiau visa tai yra melas.
Mokslininkas Jeanas-Denis Rouillonas nuo 1997 m. matuoja moterų krūtines, kad įvertintų, kaip jos keičiasi ilgai dėvint liemenėles arba jų nedėvint. Jis išsiaiškino, kad nedėvint liemenėlės krūties speneliai kasmet pakyla vidutiniškai 0,6 cm. O nešiojant liemenėlę nustoja augti pieno liaukas prilaikantys audiniai, todėl krūtys ir nukąra. Tik reikia turėti omenyje, kad tai išties veikia, kai mergina dar jauna. O po 30-35 m. liemenėlės atsisakymas krūtų formos pokyčiams jokios įtakos nebeturi.
4. Mirties priežastis
Net pats nekalčiausias daiktas gali tapti pavojingu. Liemenėlė taip pat nėra išimtis. Nors ši aprangos detalė gali atrodyti gan funkcionali ir net seksuali, kartą ji pražudė net du žmones. Kaip žinome, daugumoje liemenėlių yra metalinė viela, kuri ir prilaiko krūtinę. 90 proc. merginų ko gero gali papasakoti istorijų, kaip mylima liemenėlė subraižė joms odą. Tačiau nedaug kas susimąsto, kad žaibo išlydžio atveju metalinė liemenėlės viela gali tapti laidininku.
Taip atsitiko dviem moterims Londono centre 1999 m. Audros metu šalia jų trenkė žaibas, o jų liemenėlės tapo puikiais laidininkais ir pražudė abi.
Nors tai, be abejo, yra retas reiškinys, toks atvejis įrodo, kad nes pats nekalčiausias daiktas potencialiai gali pražudyti žmogų.
5. Beprotiškoji „push-up“ liemenėlė
Apie Holivudo magnatą Howardą Hughesą galima pasakoti daug: jis buvo genijus, beprotis, atsiskyrėlis, neurastenikas ir lėktuvus dievinantis nuostabus pilotas. Jis taip pat buvo žmogus, kuris žinojo, ko nori kino žiūrovai. O penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jie norėjo, kad krūtinė būtų tokia iškili, kad „ant jos galima būtų tupdyti lėktuvą“.
Kulminacija įvyko 1943 m., pasirodžius H. Hugheso filmui „Už įstatymo ribų“. Pakvietęs pagrindiniam vaidmeniui Jane Russell, kuri garsėjo kaip įspūdingo biusto savininkė, H. Hughesas pasirūpino, kad jos krūtinė taptų tikra filmo pažiba.
Pasitelkęs moderniausias lėktuvų inžinerijos technologijas ekscentriškasis beprotis sukūrė liemenėlę, kuri iškėlė apvalumus kone iki dangaus. Tai buvo baisiausia liemenėlė istorijoje, bet ji privertė visus kalbėti apie H. Hughesą. Deja, H. Hughesas kaip vyras visiškai nepagalvojo apie patogumą. J. Russell pasakojo, kad ultramoderni liemenėlė kėlė jai tokį skausmą, kad ji galėjo ją dėvėti tik penkias minutes. Galų gale ji išmetė tą „velnio pramaną“, pasikėlė savo įprastos liemenėlės petnešėles ir suvaidino sceną be keistojo H. Hugheso išradimo.
6. „Victoria‘s Secret“
„Victoria‘s Secret“ – tai vieta, kur moterys apsiperka norėdamos nudžiuginti savo mylimuosius. Tačiau šis prekės ženklas, kuris ne vieną dešimtmetį kuria nuostabų apatinį trikotažą moterims, pačioje pradžioje buvo skirtas vyrams.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje bendrovės įkūrėjas Roy‘us Raymondas norėjo metinių proga nupirkti ką nors seksualaus savo merginai. Deja, taip laikais rasti seksualius apatinius buvo sunku, o parduotuvės, kurioje jis teiravosi, personalas norėjo jam iškviesti policiją, pamanęs, kad jis iškrypėlis. R. Raymondas taip supyko, kad nusprendė pats atidaryti apatinio trikotažo parduotuvę vyrams, kurie nori nupirkti savo žmonoms „kažką ypatingo“.
Idėja sulaukė tokios sėkmės, kad greitai atsidarė dar dvi parduotuvės, bet 1982 m. bendrovė buvo pasiekusi bankroto ribą. R. Raymondas ją pardavė, o naujasis savininkas pertvarkė „Victoria‘s Secret“, orientuodamasis į moteris. Ilgainiui ji tapo milijonine imperija. O R. Raymondas visiškai subankrutavo ir gyvenimą baigė savižudybe, 1993 m. nušokęs nuo „Aukso vartų“ tilto.
7. Neperšaunamoji liemenėlė
Filipinų diktatoriaus Ferdinando Marcoso žmona Imelda Marcos vadinama šiuolaikinio pasaulio Marija Antuanete. Ji išleido nesuskaičiuojamą galybę valstybės pinigų drabužiams ir batams, mėgaudamasi prabanga, nors jos tauta tuo metu badavo. Kai jos vyras buvo nuverstas, Imelda pabėgo į užsienį, palikusi daugiau nei 3000 porų batų ir didžiulį kiekį prabangos objektų. Bet pats įdomiausias radinys paliktojoje drabužinėje buvo neperšaunamoji liemenėlė.
Tapus skandalingo korumpuoto diktatoriaus žmona neįmanoma neįgyti priešų, o Imelda priešų turėjo daug daugiau nei dauguma kitų ne itin tautos mėgiamų žmonių.
Buvusi grožio karalienė bandė susikurti sau užnugarį vyriausybėje, skirdama savo šeimos narius į aukštas ir gerai apmokamas, specialiai jiems sukurtas pareigas. Ir nesustodama eikvojo valstybines lėšas didindama savo batų kolekciją. Atsikratyti šio įsikūnijusio korupcijos simbolio troško ne tik ginkluotos partizaninės grupuotės išorinėse šalies provincijose, bet ir milijonai paprastų žmonių.
Bijodama pasikėsinimo į savo gyvybę Imelda užsisakė neperšaunamųjų liemenėlių. Įdomu tai, kad ji pasirūpino, kad šios liemenėlės būtų labai madingos, nepaisant neperšaunamo pamušalo iš kevlaro.
8. Liemenėlių pramonė
Liemenėlė – gana tvirta aprangos detalė , mažai kas jų perka daugiau nei porą per metus.
Galima būtų pagalvoti, kad liemenėlių gamybos pramonės pelnas turėtų būti ribotas (metinė apyvarta kokie 500 mln. dolerių ar pan.). Iš tiesų pelnas iš liemenėlių pardavimo sudaro stulbinantį skaičių – 16 mlrd. dolerių per metus.
Palyginimui, Ispanijos BVP sudaro tik 19 mlrd. dolerių. Jei liemenėlių pramonė būtų atskira šalis, ji taptų turtingesnė už Jamaiką, Kosovą, Bahamų salas ir dar apie keturiasdešimt kitų šalių. Iš dalies tai susiję su prabangių liemenėlių serijomis, kurias gamintojai leidžia gana dažnai.
Toms, kurios turi užtektinai pinigų ir kurių pretenzijų mastai nenusileidžia Imeldai Marcos, gaminamos liemenėlės, kainuojančios kelis šimtus tūkstančių dolerių. Yra ir tokių, kurios kainuoja milijonus.
9. Išaugęs populiarumas
Itin netikėti rezultatai dažnai aiškinami nenumatytų aplinkybių dėsniu. Tačiau ko gero nė vienas įvykis negali būti laikomas tokiu netikėtu, kaip išaugęs liemenėlių populiarumas. XX amžiaus pradžioje mados soste karaliavo korsetai, o liemenėlės nieko nedomino.
Pereiti nuo nepatogių korsetų prie liemenėlių moteris paskatini Pirmasis pasaulinis karas. Tai aiškinama tuo, kad gaminant korsetus buvo naudojama daug vielos, o kai 1917 m. balandį JAV prisijungė prie kariaujančiųjų gretų, viso šio metalo reikėjo karo reikmėms.
1917 m. viduryje moterys buvo paragintos nebepirkti korsetų. Bendrovė „Warner Brothers Corset Co.“ kaip tik prieš tai visiškai atsitiktinai įsigijo liemenėlių patentą. Kadangi reikėjo kažko naujo, kad išlaikytų savo verslą, bendrovė iš karto persijungė į liemenėlių gamybą.
O iki to laiko, kai 1918 m. pabaigoje limitai metalui buvo atšaukti, moterys priprato prie naujos aprangos detalės. Tam, kad korsetai visai išnyktų, prireikė dar ir Antrojo pasaulinio karo (kurio metu taip pat trūko metalo), bet korsetų pabaigos pradžia vis dėlto buvo Pirmasis pasaulinis karas.
10. Caresse Crosby
Nors septintasis dešimtmetis liemenėles pavertė moterų engimo simboliu, pirmosios liemenėlės simbolizavo išsilaisvinimą. Lyginant su griežtais Viktorijos laikų korsetais, jos netrukdė moterims laisvai judėti, dirbti fabrikuose ir nealpti tvankiose patalpose. Ironiška tai, kad ankstyvasis moterų emancipacijos simbolis neatnešė ją išradusiam žmogui didelio pelno.
Šiuolaikinė liemenėlė pirmą kartą buvo užpatentuota 1914 metais JAV. Ją užpatentavo moteris vardu Caresse Crosby. C. Crosby nusibodo judesius varžantys korsetai, tad ji liepė savo tarnaitei padėti jai susiūti dvi rožines nosines, o prie šių prisiūti juostą. Kai su šia konstrukcija ji pasirodė pokylyje, kitas moteris ištiko šokas. C. Crosby galėjo laisvai šokti, atrodė natūraliai ir moteriškai, kitaip nei kitos susirinkusios moterys, kurios labiau priminė šarvuočius. Užsakymai pasipylė kaip iš gausybės rago ir C. Crosby įsteigė savo verslą. Deja, jos vyrui tai nepatiko. Kai verslas ėmė stiprėti, ponas Crosby pareiškė nuo visko pavargęs ir privertė žmoną parduoti savo patentą už 1500 dolerių. Bet vos tik ji tai padarė, Amerikoje buvo uždrausti korsetai ir liemenėlė tapo nauja mada. Taip dėl šykštaus vyro C. Crosby pastangos išlaisvinti moters krūtinę nebuvo pripažintos.
