Edvardo laikais – „Titaniko“ ir „Dauntono abatijos“ laikotarpiu – įliemenuota susegama palaidinė, angliškai vadinama „shirtwaist“, buvo nuo vyriškų marškinių nukopijuotas moteriškas drabužis. Iš marškinių audinio siūtas drabužis, kartais su atverčiama apykakle ir rankogaliais, priekyje turėjo sagas ir buvo puošiamas siuvinėjimais ar nėriniais.
Viena labiausiai žinomų tokių moteriškų marškinių gamyklų veikė Niujorke ir vadinosi „Triangle Shirtwaist Factory“. Ji buvo įsikūrusi gražiame neoreneseanso laikų dešimties aukštų pastate „Asch Building“. Buvo teigiama, kad ši geležies ir plieno konstrukcija yra „atspari ugniai“, todėl čia įsikūrė ir kiti drabužių gamintojai.
Imigrantai iš Rusijos Maxas Blanckas ir Isaacas Harrisas įkurdino savo siuvyklą trijuose viršutiniuose „Asch Building“ aukštuose ir pasamdė 500 darbuotojų. Tai buvo daugiausia žydų ir italų imigrantai, kurių daugiau nei pusė neturėjo net dvidešimties.
Per savaitę 52 valandas dirbę žmonės uždirbdavo nuo septynių iki dvylikos dolerių, kas apytikriai šiais laikais atitinka 170–300 dolerių (150–260 eurų). Tačiau jiems buvo išskaičiuojama už klaidas bei adatas ir siūlus, kuriuos sunaudodavo, o tai kartais sudarydavo uždarbį pranokstančią sumą.
Patalpos buvo perpildytos, jokios ventiliacijos ir vos keli veikiantys tualetai. Vasarą buvo galima nuleipti nuo karščio, o žiemą stingdė šaltis. Patalpose nebuvo užtikrinti saugumo reikalavimai – visur buvo prigrūsta degių daiktų, pavyzdžiui, virš darbuotojų galvų kabojo drabužiai, o ant grindų mėtėsi iškarpos. Vandens žarnos buvo netinkamai įrengtos, purkštukų apskritai nebuvo, avarinis išėjimas nebuvo pritaikytas žmonių miniai, o laiptinė buvo pavojingai tamsi. Taigi, akivaizdu, kad „Asch Building“ laukė nelaimės.
1909 metų birželį priešgaisrinės apsaugos specialistas išsiuntė savininkams laišką, kuriame paragino pagerinti saugumo sąlygas. Deja, į rekomendacijas nebuvo atsižvelgta.
Be to, nebuvo nustatytos ribos, kiek darbininkų gali darbuotis kiekviename aukšte, todėl sąlygos buvo itin ankštos. Per 14 valandų trunkančią darbo dieną į tualetą buvo galima nueiti vos vieną kartą, todėl žmonės buvo priversti šlapintis tiesiog ant gamyklos grindų, tad, suprantama, tai tik dar labiau pablogino antisanitarines sąlygas. Savininkai to nei pastebėjo, nei juos tai jaudino.
Streikas
Taigi, sukaupusios drąsą jaunos moterys surengė streiką. Jos sukilo, norėdamos pokyčių. Amerikos Nacionalinės moterų darbo sąjungų lygos remiamas streikas prasidėjo 1909 metų lapkritį.
Netrukus streikas apėmė visą pramonę – į jį įsitraukė 20 tūkstančių darbuotojų. Tai buvo didžiausio masto streikas JAV istorijoje.
Sakoma, kad daugiausia jo metu buvo kalbama apie pinigus.
„Išklausiau visus kalbėtojus, neturiu kantrybės kalbėti. Esu dirbanti mergina, viena iš tų, kurios streikuoja prieš netoleruotinas sąlygas. Pavargau klausyti kalbančių bendrais teiginiais“, – sakė Clara Limlich.
Turtingo finansininko JP Morgano dukra Ann Morgan ėmėsi drabužius siuvančių darbininkų reikalų. Prie jos netrukus prisijungė multimilijonierė, kovotoja už moterų rinkimo teisę Alva Vanderbilt Belmont, todėl nedidelių gamyklų savininkai gana greitai sutiko patenkinti darbininkų reikalavimus.
Bet ne M. Blanckas ir I. Harrisas iš „Triangle Shirtwaist Factory“. Jie nusprendė imtis pačių bjauriausių metodų savo tikslams pasiekti. Į kovą su piketuotojais buvo pasamdytos prostitutės ir buvę boksininkai. Policijos pareigūnai buvo papirkti, kad suimtų visus, sumaniusius priešintis, ir tokie, sumušti ir kraujuojantys, buvo tempiami į teismus. Net teisėjai buvo papirkinėjami, kad piketuotojus pripažintų kaltais.
Vis dėlto, 1910 metų vasarį gamyklos profsąjunga rado su savininkais bendrą sprendimą dėl atlyginimų, darbo sąlygų ir laiko pagerinimo.
Gaisras!
Buvo 1911 metų kovo 25 diena. Darbo valandos ėjo į pabaigą. Iš šiukšliadėžės po sukirpėjo stalu aštuntame aukšte ėmė kilti dūmai, kurie 16 valandą 40 minučių virto ugnimi. Po penkių minučių praeivis pastebėjo pro aštunto aukšto langus besiveržiančius dūmus ir pranešė apie pavojų. Buhalteris aštuntame aukšte paskambino į dešimtą aukštą įspėti darbuotojus, tačiau jokio apie pavojų skelbiančio aliarmo skambučio nebuvo, tad susisiekti su visais dešimtame aukšte dirbančiais žmonėmis nebuvo jokių galimybių.
Kelis išėjimus, du krovininius liftus, priešgaisrinį išėjimą ir laiptinę į gatvę jau buvo apėmusios liepsnos. Kita laiptinė buvo vienintelis šansas išsigelbėti darbuotojams, tačiau ji buvo užrakinta. Buvo įprasta rakinti šias duris, kad kas vakarą būtų galima patikrinti išeinančių darbininkių rankines. Be to, cecho viršininkui taip buvo paprasčiau kontroliuoti dirbančiųjų pertraukas.
Kur buvo cecho viršininkas? Būtent pas jį buvo raktas ir galimybė išsigelbėti. Jis jau seniai buvo pabėgęs iš degančio pastato, tiesa, per kitą išėjimą.
Daugybė žmonių laiptais užsikėlė ant stogo, tačiau po kelių minučių nuo karščio ir perkrovos jis sugriuvo. Dvidešimt žmonių iš trisdešimties metrų aukščio nukrito ant apačioje buvusio betoninio šaligatvio ir užsimušė.
„Tądien išgirdau naują garsą. Siaubingesnį garsą nei galima nupasakoti – dideliu greičiu krentančio gyvo kūno bumptelėjimą ant akmeninio šaligatvio“, – vėliau prisiminė žurnalistas Williamas Gunnas Shepardas.
Vieninteliai tos dienos didvyriai buvo lifto operatoriai Josephas Zito ir Gasparas Mortillalo, kurie, rizikuodami savo pačių gyvybėmis, tris kartus sugrįžo į devintą aukštą gelbėti kitų žmonių. Jiems teko labai skubėti, nes dėl karščio ėmė deformuotis liftų konstrukcija. Kai kurios moterys iš nevilties bandė atidaryti duris ir šoko į lifto šachtą, nes tikėjosi nuslysti lynais. Tačiau jų kūnai be gyvybės ženklų užkrito ant lifto kabinos ir dar kartą pakilti jai tapo neįmanoma.
Dūmuose buvo girdėti ugniagesių signalas, tačiau jų turimos kopėčios siekė tik septintą aukštą, o darbininkus ugnis įkalino devintame. Darbininkams neliko nieko kito, kaip šokti žemyn į mirtį. Ir daugelis šoko. Susirinkusi minia su siaubu stebėjo, kaip į neabejotiną mirtį neria vienas kūnas po kito.
Niujorko aukštuomenės atstovas Louisas Waldmanas tuo metu sėdėjo ir skaitė netoliese esančioje bibliotekoje „Astor“. Vėliau jis pasakojo: „Buvau labai įsigilinęs į savo knygą, kai supratau, kad pro pastatą skuba ugniagesių automobiliai. Išbėgau į lauką pažiūrėti, kas vyksta…. Kai atvykome į įvykio vietą, policija jau buvo aptvėrusi teritoriją. Paklaikusi ir bejėgė minia – tarp jų ir aš – žiūrėjo į degantį pastatą, matė raudonuojančiuose languose vieną po kitos pasirodančias merginas, kurios siaubingai akimirkai sustodavo ir tada šokdavo ant apačioje esančio grindinio, ant kurio netrukus gulėdavo dar viena suknežinta ir kruvina masė. Viena mergina delsė per ilgai, ją apgaubė liepsnos, todėl klykdama su degančiais drabužiais ir plaukais trenkėsi į gatvę kaip gyvas deglas“.
Tą dieną gaisras pasiglemžė 146 gyvybes. Tarp jų buvo 123 moterys ir 23 vyrai. Nudegimai, uždusimas nuo dūmų ar sužeidimai nuo buko smūgio – tokios buvo mirčių priežastys. Kartais visos trys iškart.
Iškreiptas teisingumas
Kodėl užsidegė „Triangle Shirtwaist Factory“? Buvo manančių, kad gaisras kilo nuo iki galo neužgesintos cigaretės. Kiti tvirtino, kad užsiliepsnojo siuvimo mašinų varikliai.
Savininkai M. Blanckas ir I. Harrisas, vos kilus gaisrui, paspruko į saugią vietą. Iš pradžių jiems buvo pateikti kaltinimai dėl pirmo ir antro laipsnio žmogžudysčių, tačiau geras advokatas gali rasti išeitį bet kokioje byloje.
M. Blancką ir I. Harrisą sėkmingai apgynęs Maxas Steueris visiems laikams užsitikrino sau reputaciją. Jis tvirtino, kad liudininkams buvo pasakyta, ką kalbėti, o savininkai, esą, nežinojo, kad išėjimo durys buvo užrakintos.
Pagal civilinį ieškinį už kiekvieną auką ieškovams buvo išmokėta po 75 dolerius. Tiek 1911 metais kainavo imigranto darbininko gyvybė. Draudimo kompanija išmokėjo M. Blanckui ir I. Harrisui apie 60 tūkstančių dolerių daugiau, nei siekė jų nuostoliai, taigi, maždaug po 400 dolerių už vieną žuvusįjį.
Vieniems tragedija atnešė skausmą, kitiems – naudą. Po dviejų metų M. Blanckas buvo suimtas dėl to, kad užrakino duris. Tąkart jam buvo skirta 20 dolerių bauda.
