Dabar jis gyvena taip, kaip nori, nors daugelis jo bei jo šeimos sprendimų neretai stebina aplinkinius – veikiausiai ne vienas trūkčiojo pečiais, kai Algis su Jurga Baltrukonyte išvyko gyventi į Kanarus, kur ispaniškai nekalbančią dukrą išleido į mokyklą.
– Algi, ar esi laimingas?
– Aš noriu būti laimingas ir nemažai darau, kad toks būčiau. Be to, darau vis mažiau dalykų, kurie manęs laimingu nedaro, kurie man nepatinka, kurie, mano manymu, yra gyvenimo švaistymas. Vien suvokimas, kad galiu rinktis ir pats galiu nuspręsti, kokia bus diena ir koks aš tądien būsiu, mane daro laimingu.
– Kada supratai, kad gali atsisakyti dalykų, kurie tau nesuteikia laimės?
– Maždaug prieš dešimtmetį mane pradėjo kankinti nerimo sindromas, patyriau kelis panikos priepuolius. Visą laiką iki tol daug dirbau ir neatsisakydavau darbo pasiūlymų. Man atrodė, kad jei kartą atsisakysiu, pasiūlymų nebesulauksiu, manęs niekam nereikės. Taigi, taip dirbau, kol ėmė prastėti sveikata.
Patyręs panikos priepuolių nuėjau pas gydytoją. Jis man pasakė, kad fiziškai esu sveikas, tik pasiteiravo, kada paskutinį kartą atostogavau. Atostogos? Tada man atrodė, kad mano darbas yra ir mano hobis, ir visas gyvenimas, todėl neturėjau jokių pertraukėlių ar laiko sau.
Gydytojas man pasakė, kad išsikapstyti gali padėti dveji metai psichoterapijos arba galiu kurį laiką vartoti vaistus, o vėliau galvoti, kaip kapstytis pačiam. Nusprendžiau pasirinkti medikamentus, kad palengvintų krizę ir pats ieškoti būdų išsikapstyti. Supratau, kad turiu keisti gyvenimą.
Nuo tada nedarau to, kas man neteikia laimės, kas man nepatinka. Susimąsčiau, kad jei daug dirbsiu dėl pinigų, tiesiog švaistysiu savo laiką, jį parduodamas. Turiu tik vieną gyvenimą ir jei aš jį pardavinėsiu, kas man iš tų pinigų? Ką su jais darysiu?
– Tačiau buvo laikas, kai galvojai kitaip? Kai reikėjo daiktų, motociklų?
– Buvo, atrodė, kad daug dirbu tam, kad uždirbčiau daugiau pinigų, o už juos galėčiau nusipirkti dar daugiau dalykų, kad galėčiau kas savaitę eiti į parduotuves, manydamas, jog tai palengvina stresą. Pamenu, susigalvodavau, kad noriu motociklo. Visą savaitę apie jį galvodavau, tačiau vos tik gaudavau ir išbandydavau, suvokdavau, kad kažko vis dar trūksta. Tam nėra pabaigos...
Dabar suprantu, kad man nieko nereikia. Jau porą metų dėviu tuos pačius šortus, marškinėlius dėviu, kol jie susidėvi... Juk svarbiausia, kad drabužiai būtų švarūs, neskylėti ir su jais nebūtų šalta.
– Prieš keletą metų buvai sugalvojęs vieną projektą. Fotografuodavai gatvėje sutiktus nepažįstamus žmones, klausdavai, kas juos daro laimingais...
– Tą projektą kaip tik ir pradėjau, tada, kai man buvo emociškai sunkus metas. Nuo sausio 1 d. pasižadėjau sau kasdien fotografuosiu nepažįstamuosius ir klausiu jų laimės receptų. Man tai buvo didelis iššūkis, nes buvau introvertas ir man atrodė neįmanoma užkalbinti nepažįstamą. Beje, fotografuoti pradėjau Ispanijoje, tad teko bendrauti ne gimtąja kalba ir tai kėlė dar daugiau streso.
Po poros mėnesių supratau, kad galiu užkalbinti bet ką, o patirti sunkumai man padėjo išlipti iš emocinės duobės. Supratau, kad iš tiesų dariau tai, kas man patinka. Sutikau šimtus žmonių, kurių kitaip niekada nebūčiau sutikęs. Net ir žmogus, atrodantis kaip pilka pelė, galėdavo papasakoti istoriją vertą knygos.
– Kokių laimės projektų sužinojai fotografuodamas projektui?
– Sutikau per 400 žmonių, kurie papasakojo ir labai asmeniškų istorijų. Iš jų lipdžiausi savo laimės suvokimą, nes jų formulės tinka ir man. Tačiau mano laimės formulė labai banali – gyventi šia akimirka ir džiaugtis tuo, ką dabar darai.
– Prieš keletą metų visus nustebinote, kai su mylimąja Jurga Baltrukonyte išvykote žiemoti į Kanarus, Fuerteventuros salą. Galbūt lengva tau apie laimę kalbėti...
– Iš tiesų, saulė ir giedras dangus suteikia laimės, todėl ruduo ir žiema mums sudėtingas laikotarpis. Tačiau šiemet ir Lietuvoje vasara buvo puiki, sutikau daug laimingų žmonių. Manau, kad žmonės čia darosi labiau atsipalaidavę ir atviresni nuotykiams.
– Jūsų ir Jurgos dukra gimė, kai kiti jūsų vaikai jau buvo suaugę. Esate juokavę, kad į jaunėlę Paulą pažiūrėjote kaip į savotišką avantiūrą, kuri stipriai nepakeis jūsų gyvenimo, planų...
– Pirmas dalykas, kurį pasakė Jurga sugrįžusi su Paula iš gimdymo namų mane ir stebino ir gąsdino. Ji pasakė, kad kūdikis miegos kitame kambaryje, nes mums reikia išsimiegoti. Tik taip galėsime būti produktyvūs, skirti kokybiško laiko vaikui. Ir iš tiesų, Paula nuo pirmosios nakties miega kitame kambaryje. Pamenu, kai jai buvo trys savaitės, kartu su ja išvykome į koncertą Klaipėdoje ir nakvojome vieno kambario apartamentuose. Ta naktis buvo sunkiausia gyvenime. Kaip išsimiega tie žmonės, kurie kasnakt nakvoja tame pačiame kambaryje su kūdikiu?
– Ne mažiau stebina ir tai, kad išvykę į Kanarų salas išleidote dukrą į ispanišką mokyklą, nors ji tuo metu ispaniškai mokėjo tik pasisveikinti...
– Išleisdami į mokyklą įteikėme jai lapelį, kuriame buvo nupiešti įvairūs dalykai su ispaniškai užrašytais žodžiais, tai turėjo padėti jai bent parodyti mokytojai ko ji nori. Išlydėję dukrą labai jaudinomės, išgyvenome, galvojome, kaip jais sekasi. Kai tądien parsivedėme dukrą iš mokyklos ji pasakė, kad nors nieko ir nesuprato, jai mokykloje labai patiko. Tada supratau, kad tėvai dažniausiai jaudinasi tūkstantį kartų labiau už vaikus. Dabar ji lankys trečią klasę ir tikiu, kad viskas bus gerai.
– Kaip ruošiate dukrą šiam pasauliui?
– Geriausias paruošimas – mūsų pačių pavyzdys. Gali moralizuoti, gali sakyti vaikui, kad, pavyzdžiui, rūkyti yra negerai, tačiau pats leki už kampo rūkyti, nieko gero nebus. Manau, gerai, kad ji gyvena ir Lietuvoje, ir Ispanijoje, nes mato dvi skirtingas kultūras.
Kai gyvename Vilniuje, ji mato didelį miestą, kuriame egzistuoja konkurencija, kur žmonės nori turėti vis daugiau. Kanaruose esame apsistoję mažame miestelyje, kur vietiniams nesvarbu daug turėti, puikuotis prabangiais automobiliais ar drabužiais. Jie galėtų daugiau dirbti ir daugiau užsidirbti, tačiau nemato prasmės. Jiems nesinori pranokti kaimyno, nes tada galbūt praras žmogišką ryšį. Žmonės ten dirba tiek, kiek reikia, kad galėtų pragyventi, bet ne tam, kad turėtų daug dalykų ir galėtų jais puikuotis.
– Esi sakęs, kad nenori būti sėkmingas, nori būti laimingas.
– Pažįstu daug žmonių, kuriems sekasi, tačiau jie nelaimingi, geria antidepresantus ir stengiasi dirbti dar daugiau, kad galėtų dar daugiau įsigyti. Jie susikuria iliuziją, kad turėdami daugiau, bus laimingesni. Iš tiesų, apsikrovęs nereikalingais daiktais būsi tik liūdnesnis.
– Kokia tavo, kaip muzikanto, laimės formulė?
– Kai prieš trisdešimt ar dvidešimt metų grojau su „Foje“, per kiekvieną koncertą jaudindavausi, bijodavau suklysti, skaičiuodavau laiką, kiek liko iki koncerto pabaigos. Dabar koncertuodamas su grupe „Kiti kambariai“ patiriu laimę, aistrą ir nenoriu, kad koncertas baigtųsi. Rodos, klausytojai reaguoja taip pat, o aš grodamas jaučiuosi visai kitaip. Supratau, kad džiaugsmą turi teikti procesas, o ne rezultatas.
– Kokia tavo kaip vyro, partnerio formulė?
– Klausyk moters ir būsi laimingas. Žinoma, jei pasirinkai protingą moterį. Aš pasirinkau protingą, išmintingą ir gražią moterį, tad man lengva dalyti tokius patarimus. Nereiškia, kad esu avinėlis, kuris su viskuo sutinka, tačiau visuomet pravartu pasinaudoti protingais patarimais. Kurie iš jų protingi, turime nuspręsti patys.
– O kokia tavo kaip tėvo laimės formulė?
– Klausyti vaiko. Nesakau, kad turiu paisyti visų dukters kaprizų, tačiau svarbu pamatyti pasaulį jos akimis. Tarkime, mano dukra vieną vakarą man pasakė, kad jai reikia antklodės ir pagalvės, nes ji nori miegoti ant verandos stogo. Pirmiausia pagalvojau, kad tai pavojinga. Tačiau netrukus pradėjau svarstyti, kada dar ji tai padarys?
Taigi leidau, tačiau akies krašteliu stebėjau, ar jai viskas gerai. Galiausiai, ji mane pakvietė trumpam prisijungti. Gulėjome ant to stogelio, matėsi žvaigždės ir tai buvo nuostabi patirtis. Galiausiai ji užmigo ir nunešiau ją į kambarį, tačiau juk svarbiausia užmigti po žvaigždėtu dangum...
Parengė Eimantė Juršėnaitė.
Visas pokalbis su A. Krikščiūnu, jo laimės receptai, pasakojimas apie naują jo ir J. Baltrukonytės knygą „Viskas bus gerai“ bei dainas, kurios teikia menininkui laimę – LRT RADIJO laidos „Įkvėpk, iškvėpk“ įraše.
