Esu pedagogė, dabar jau užtarnautame poilsyje. Tačiau labai domiuosi įvykiais Lietuvoje ir pasaulyje, mokyklų pertvarka, politika, kitomis aktualijomis bei naujienomis, skaitau spaudą... Anūkai seniai demonstruoja man savo išmaniųjų telefonų galimybes, dukra siūlė įsigyti tokį telefoną ir man. Tačiau aš nesutikdavau, sakydama turinti gerą ir įprastą telefoną, o visas naujienas galiu rasti internete prisėdusi prie kompiuterio.
Aišku, tam prisėdimui reikėdavo rasti laiko, specialiai tam nusiteikti, todėl paštą pasitikrindavau tik gal kartą per savaitę ir dažnai būdavo taip, kad išsiuntęs laišką žmogus man dar turėdavo paskambinti, kad pasitikrinčiau savo laiškų dėžutę. Nelabai mėgstu sėdėti namie, gyvenu gan aktyviai, tad visur su kompiuteriu nebūsi. Tačiau per praėjusias Kalėdų šventes nuo dukros šeimos gavau ypatingą dovaną, kuri iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
Tikriausiai jau atspėjote – tai išmanusis telefonas. Prisipažinsiu, vieną iš priežasčių, kodėl pati jo nepirkau, buvo baimė, kad gali būti sunku išmokti juo naudotis. Buvau maloniai nustebinta kaip iš tikro viskas jame paprasta! Užteko pusvalandžio anūkėlio apmokymo. Kai po savaitės nuo dovanos gavimo netikėtai atsiguliau į ligoninę, pirmiausia įsidėjau išmanųjį – juk viskas viename. Juo žymiai patogiau nei naudotis nei kompiuteriu. Jame skaičiau spaudą, visas naujienas, pasitikrindavau elektroninį paštą, į Mesendžerį plaukdavo nuotraukos su draugų, giminių gyvenimo detalėmis, įdomios naujienos, kita svarbi, įdomi ir naudinga informacija. Feisbuke skaičiau savo miesto, rajono ir kitas naujienas. Ši dovana kėlė mano nuotaiką, užimtumas buvo garantuotas, pirmą kartą gulint ligoninėje neprailgo laikas. Priešingai, jį leidau naudingai ir įdomiai, mažiau galvojau apie ligą.
Su dovanotu išmaniuoju netgi ėmiau fotografuoti. Nors turiu ir fotoaparatą, tačiau jį naudodavau retai. O dabar nusifotografuoju visus įstaigų darbo grafikus, tvarkaraščius, bendravimo akimirkas, gamtos grožį...
Iš esmės pakito ir bendravimas su draugais, buvusiais bendradarbiais ir, ypač, su buvusiais auklėtiniais. Kaip džiugu, kad vėl galiu bendrauti su buvusiais mokiniais, pasveikinti juos įvairių švenčių progomis, o jie palaiko glaudžius ryšius su manimi, dalijasi savo džiaugsmais, atvirauja apie savus gyvenimus, visada įkelia foto su savo vaikų nuotraukomis. Džiaugiuosi, kad galiu prisiliesti prie jų gyvenimų. Ir kai trisdešimtmetė buvusi auklėtinė feisbuke paskelbia brangiausių žmonių dešimtuką, o pirmoje vietoje mano pavardė, nuryju tada džiaugsmo ašarą... Juk ji augo be mamos, kuri mirė ją gimdydama ir maža mokykloje mane vadindavo mama. ir manęs ji nepamiršo dabar, kai pati turi vaikų. Vien dėl tokių akimirkų vertėtų pirkti brangiausią išmanųjį.
Be jo nebūtų ir daugelio kitų naudingų ir džiugių dalykų, kurie praturtina, paįvairina, praskaidrina mano gyvenimą. Štai draugė įsigijo augintinį ir aš tą pačią dieną tai sužinau ir pamatau. Su kitais pasidalijame kelionių įspūdžiais ir nuostabiais vaizdais. O kur visa svarbi informacija, kurią čia pat randu. pagal pomėgius dalyvauju ir uždarų klubų veikloje, kur gaunu sau svarbios informacijos.
Ir viso to nebuvo iki šios dovanos gavimo, kai naudojausi paprastu telefonu bei kompiuteriu. Drąsiai galiu sakyti, kad pagerėjo mano gyvenimo kokybė, prasiplėtė jo ribos ir galimybės, ir kad ši dovana apvertė gyvenimą aukštyn kojomis gerąja šio žodžio prasme. Dėkui už dovaną!
