– Rasa, kaip sakai, jau kelintą vasarą iš eilės su vaikais kvėpuojat Lietuvą. Kokie jos kvapai?
– Vežu vaikus patirti Lietuvą, o pati – atgaivinti savo kūno pojūčius. Skanauti tikrą lietuvišką duoną, užuosti ir ilgai ilgai laikyti po liežuviu miško žemuoges. Kaime mėgaujuosi visų pojūčių kokteiliu – melžiamų karvių baubimu ir vėjo garsais, džiūstančio šieno kvapu, uodų zyzimu aplink ausis ir cvaktelėjimu kur į šlaunį, rūkyto lašinuko skoniu su šviežiu agurku. Visi šie pojūčiai susilieja man į vieną raktą – „Lietuva“ ir atstato mano prigimtines vibracijas. Prieš dešimtį metų įsimylėjau brazilą ir išplaukiau už marių, kaip kokia žalčio žmona. O dabar kasmet grįžtu į Lietuvą, nes privalau. Nuo tos dienos, kai parvežiau namo pakrikštyti vaikus, Lietuva tapo ir jų namais. Nuo tos dienos, kaip jie sako, mama, mes turim du kraujus – lietuvių ir brazilų. Ir jaučiu pareigą ne tik mokėti mokesčius Europos Sąjungai, iš kurios katilo statome poilsio ir žaidimų aikšteles su treniruokliais Jonavoje.
Jaučiu, kad privalau savo vaikus mokyti mano gimtosios kalbos. Nes gyvendama Brazilijoje pajutau lietuvių kalbos jėgą. Tada savo miegantiems kūdikiams skaičiau garsiai lietuviškas pasakas, kai jie dar nesuprato žodžio Vilkas nei Ožiukas, o žalčius džiunglėse pažinojo tik dryžuotus raudonais–juodais brūkšniais. Lietuvoje mes gyvenam kaime. Pirmą vasarą malkinėj laikėm ožką su trim litrais pieno per dieną ir dalgiu šienavom pievas. Ir dar saugojom keturias butelines antis. Trys iš jų išplaukė gyventi į tvenkinį, o ketvirta, pati gražiausia, liko su mumis. Iki pat rudens antis galvojo, kad ji yra žmogus ir gyveno mūsų virtuvėje.
Per vasarą Lietuvoje vaikai paauga, sustiprėja, prisigeria lietuviško pieno ir nardo tarp lydekų tvenkinyje. Kiekvieną rudenį mano glėbio išsiilgęs vyras brazilas uždraudžia: „daugiau niekada-niekada“, o jau pavasarį imu murkti: „Žilvine, žalteli, leiski, leiski mus...“.
Šią vasarą įvyko žavingas sutapimas. Atvežiau vaikus į Kauną pas gydytoją osteopatę pasitikrinti sveikatos. Įsikalbėjome. Ji pasiguodė, kad klientų su įvairiais sveikatos sutrikimais kasmet vis daugėja, kad žmonės vis labiau domisi netradicinės medicinos metodais, o specialistų labai trūksta, kad jaunimas iškeliauja mokytis ir dirbti svetur. Aš pasipasakojau apie savo vedamas rašymo terapijos konsultacijas, kai galiu konsultuoti bet kurioje pasaulio šalyje, nepriklausomai nuo žmogaus gyvenamos vietos. Ir čia pat prie gydytojos masažinio stalo atlikom vieną rašymo terapijos sesiją, padėjusią jai per kelias minutes išspręsti įsisenėjusią konfliktinę situaciją. Gydytoja pasiūlė pasilikti tą dieną jos klinikoje ir susitikti su kiekvienu jos pacientu, šalia jos osteopatinio gydymo pridedant ir mano rašymo terapijos seansą.
Rezultatai pranoko visus lūkesčius. Rašymo terapija Metaforų metodu yra dar mažai kam žinoma Lietuvoje ir man tai buvo gera praktika, nes iki tol kelis mėnesius konsultavau žmones tik telefonu ir skype, o tiesiogiai rašydavome tik su artimiausiais bičiuliais mano virtuvėje. Kitam savaitgaliui jau turėjau tiek darbo, kad paskutinius klientus registravom ateinančioms savaitėms. Esu sužavėta, kiek daug išsilavinusių ir išprususių žmonių palaikė šį metodą ir rekomendavo savo draugams. Gilesnėms asmenybės studijoms santykių terapijai rekomendavau ne tik valandos trukmės Metaforos aprašymo sesijas, bet ir Pasakos terapiją, kurios mokiausi pas pasaulyje žinomas terapeutes Iriną Michaliciną ir Tatjaną Timčenko. Po mėnesio jau turėjau pilną grupę Pasakos terapijos seminarui.
– Papasakok plačiau apie rašymo terapiją.
– Man pačiai rašymas yra ne tik išraiškos, bet ir sveikatos bei emocinės pusiausvyros atstatymo priemonė. Pirmąkart pastebėjau tai draugių būryje prieš dešimt metų. Tada mes susirinkdavome paplepėti, paverkti viena kitai ant pečių ar šiaip paburnoti ant to ar ano. Kadangi pasisakyti norėdavome visos, tai vakarėliai paprastai užtrukdavo. Tą sykį viena iš draugių skubėjo ir pasiūlė, kad mes vietoj ilgų pasakojimų visos kartu užrašytume popieriuje ranka, ką norėtume pasakyti. Po pusvalandžio rašymo aš pajutau, kad man baigėsi žodžiai, ir aš jau nebeturiu problemų, rodėsi, kad viskas išsisprendė popieriuje. Nuo to laiko man ne tik pašnekesiai, bet ir rašymas tapo mąstymo ir gijimo priemone. Rašydama savo pirmąją knygą pastebėjau, kad sveikstu nuo savo asmeninės istorijos ir manęs nebekankina mano vaikiška pižama, nei vaiduokliai po lova. Po kurio laiko pastebėjau, kad mano bičiuliai, rašydami man laiškus, pasakoja apie savo problemas. Po kelių laiškų dažniausiai jų situacijos išsispręsdavo. Aš maniau, kad turiu kažkokią stebuklingą galią uždavinėti stebuklingus klausimus, todėl jaučiausi ypatinga. Kol vieną dieną mano draugė parodė internete rašymo terapijos mokymus. O kaip nustebau, kad pasaulyje tai yra populiarus metodas ir aš pati galiu pritaikyti savo gebėjimus padėdama žmonėms.
Sesijose siūlau žmonėms raštu atsakyti į mano klausimus. Dažniausiai taikau metaforų metodą, kai siūloma probleminę situaciją aprašyti simboliais. Per simbolius žmogus suranda unikalius sprendimus, būdingus tik jam vienam, panaudodamas tam mažiausiai pastangų. Rašydami mes kartu sprendžiam sveikatos, sėkmės, saviraiškos, santykių konfliktines situacijas. Jeigu situacija prašosi gilesnės analizės arba žmogui reikia padirbėti su gyvenimo scenarijumi, siūlau pasakos terapiją. Žmogus kuria ir užrašo savo asmeninę pasaką. Tyrinėdamas savo santykius su pasakos personažais randa sprendimus gyvenime, atpažįsta dabarties momentą, mato ateities viziją, suvokia savo ir jį supančių artimųjų bazines strategijas. Tokiu būdu sukuriamas asmeninis gyvenimo žemėlapis, kai gali susigaudyti, kas esi, kur esi ir kur reikia pasukti.. O su kelrodžiu visada lengviau pasiekti kelionės tikslą.
– Kodėl viso to reikia šių laikų žmogui?
– Aš galėčiau pasakyti tik apie save, kodėl pati ieškodavau netradicinių terapijų. Nes tradicinės terapijos nepadėjo man išspręsti savo situacijų. Prieš daugelį metų buvo sutrikusi mano skydliaukės veikla. Aš nežinojau priežasties, tiesiog keletą kartų įsiutusi apmėčiau savo vaikus batais, o darbe ėmiau nepagarbiai elgtis su kolegomis. Tada kaltinau žmones, kad jie netinkamai elgiasi, šitaip sukeldami mano reakciją. Po kelių mėnesių sutriko ne tik mano elgesys, bet ir širdies ritmas, aš nemiegodavau naktimis, man rodėsi, kad uždirbu per mažai pinigų, kad privalau išlaikyti šeimą, ir apsikritai, užkariauti pasaulį. Po eilinio širdies priepuolio papuoliau į ligoninę. Tada kelis mėnesius chemikalais gydžiausi širdį, nieko neįtardama apie savo ligų priežastis. Ieškodama sveikatos bandžiau viską iš eilės – jogą, žoles, tantrą, šamanizmą, gyvačių nuodus, pozityvų mąstymą, grybus, visokių rūšių meditacijas, Theta gydymą, rašymą. Galiausiai iš visų tradicinių ir netradicinių metodų pasigaminau savo, Rasos De Silvos vaistą. Jis vadinasi – nesijaudink ir gerai maitinkis. Ir man jis be galo padeda visur ir visada. Per visas praktikas sužinojau patį svarbiausią dalyką sau. Privalau pati save stebėti. Prisiimti atsakomybę už tai, ką darau, ką jaučiu ir ką mąstau. Nežinau, kas yra geriausia kitiems žmonėms. Kartais užstringu ir nebejaučiu savęs. Kartais sutinku kokį nors stebuklingą žmogų, kuris primena man, kas esu ir kur einu. Ieškoti linkiu kiekvienam iš mūsų.
– Šiuo metu su šeima gyveni Airijoje. Ar airiai irgi aktyvūs netradicinių sveikatinimo būdų vartotojai?
– Išminčiai sako, kad žmoguje yra Dievo dydžio tuštuma. Vieni ją pildo malda, kiti – labdara arba vis nauja informacija. Treti – pastoviai ieško nuolatinės sėkmės ir pripažinimo, kas irgi padeda užpildyti tą tuštumą. Mūsų kaime gyvena Danutė. Labiau dvasingos moters aš nepažįstu. Ji ravi daržus, melžia karvę ir girdo šviežiu pienu ne tik savo anūkus, bet ir kaimynus. Danutė nepripažįsta prekybos. Už pieną jai neįsiūlysi penkiasdešimt centų. Ji sako, geriau, vaikeli, mainykim. Darykim, ką tu geriausiai moki, va, parašyk man sveikinimo kalbą, eisiu į sūnaus jubiliejų. Arba sukviesk visus kaimynus prie laužo ir dainuojam. Danutė eina į bažnyčią ne Dievulio ieškoti, o kad reikia padėt kunigėliui pinigų surinkt. Matai, koks jis vargšelis, nei žmonos, nei vaikų neturi, tik pas ligonius visokius važinėja, labdarą dalina. Danutei dvasinių ieškojimų nereikia. Nei ji klūpo pakelėj, nei giesmes gieda. Danutės Dievo tuštuma yra pilna.
Airijoje žmonės turi gyvą tikėjimą. Pažįstu labai daug airių, kurie yra dvasingi tiesiog natūraliai. Į bažnyčią irgi nelabai vaikšto, bet jeigu mes susirenkam ten į mišias, tai labai prisijuokiam. Kunigas po pakylėjimo sako, – „na, turbūt jau labai išalkot, dabar bėkit namo visi pilni šventosios dvasios“. Arba per laidotuves, kai numirė naujagimė lėlytė, verkiantiems tėvams aiškina , – „ko gi raudat, švęskit. Jūsų mergytė dabar pati linksmiausia tarp visų angeliukų per virvutę šokinėja ir jums mojuoja“. Mano bičiulis salsos šokių mokytojas kunigas John`as kiekvieną sekmadienį po mišių išplaukia į vandenyną su banglente ir iš vandens visus likusius ant kranto laimina savo šokiu ant bangų. Ballinrobe miestelyje kartą per metus švenčiama benamių diena. Tada visi kas gali atsineša į gatvę kartono dėžių, pasidaro gultus ir miega tarpuvartėse. Lietuvoje taip pat pažįstu nuostabių natūraliai dvasingų žmonių, kurie nei žodeliu neužsimena apie jokius dievus nei pranašus.
Dėl ko žmonės leidžiasi į visokius dvasinius ieškojimus? Manau, dėl tos tuštumos skausmo. Bet ką dabar matau, susitikusi rašymui su žmonėmis, – beveik visi ieškantys dvasingumo yra atitrūkę nuo realybės. Staiga pajutę energijų tekėjimus nuo viršugalvio iki išeinamosios angos, jie pasijunta ypatingi ir daugiau nieko nebenori daryti, tik sėdėti ir jausti tuos tekėjimus, vibracijas ir visokius sūkurius pilvo apačioje. Į tą laiką virtuvės kriauklėje samanomis apauga neplauti indai, o vaikai būna pajungti su ausinėmis prie zvimbiančio aparato, televizoriaus ar kompiuterio, kuris jiems pakeičia gyvą bendravimą su tėvais.
– Įdomi mūsų tauta, dabar, kai galima laisvai išreikšti savo tikĕjimą, tą tuštumą užpildo įvairiom energijom, nuo kurių stogas važiuoja. Apie tai ne kartą kalbėjo budistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas Bo Haeng Sunimas. Kaip turėtų žmonės elgtis, kad nepakliūtų į tokias pinkles?
– Aš sveikinu tokias dvasines pinkles. Manau, kad tai yra tik vienas laiptelis, vienas žingsnis visoje tautos istorijoje. Galėtų būti istorikų pavadintas „Nežabotas Dvasingumas“. Manau, kad tai privaloma atsvara sėkmės medžiojimo laikotarpiui. Atgavus nepriklausomybę lietuviai metėsi į laisvę, reiškė savo užgniaužtus talentus verslo srityse, skubėjo atsigriebti už dešimtmečius tylos ir tamsos. Vieno dalyko mes nepajutom šitoje saviraiškoje. Nepajutom skirtumo tarp Laisvės, kai lekiama laukais išdraikytais plaukais, ir Valios, kai laisvė yra įgyjama valios ir atsakomybės pastangomis.
Papasakosiu apie vieną merginą, su kuria teko garbė atlikti rašymo sesiją praeitą savaitę. Merginai 23 metai. Nuo 14 metų ji dirba užsienyje. Sukūrusi savo verslą. Pinigus užsidirbusi nuo paauglystės sunkiu darbu. Šiandien gali nusipirkti viską, apie ką svajodavo vaikystėje. Apkeliavusi jau trečdalį pasaulio. Maljorka ir Las Vegas jai nebeįdomu. Savęs šeimoje neįsivaizduoja. Kamuoja nuolatiniai panikos priepuoliai. Nejaučia ne tik gyvenimo džiaugsmo. Savo kūno irgi nejaučia. Tai ir pradedam nuo pačių paprasčiausių pojūčių ir emocijų A-B-C. Aš nežinau, kas būtų galėjęs šią merginą išgelbėti nuo jos pačios gyvenimo. Nuo jos vaikystės svajonių ir troškimų. Jeigu ji būtų užaugusi ne Laisvoje Lietuvoje, o kur nors Korėjoje?
Esu tikra, kad visi visi žmonės galų gale pasveiks nuo savo troškimų ir vaikystės svajonių. Žinoma, gaila jaunų sveikų vyrų, kurie užuot statytų namą iš medžio ir akmens, sėdi po medžiu ir medituoja, maldaudami, kad medis jiems duotų savo pagalių. Tuo metu, kai gamta vyrams duoda visas galimybes sveikatai, klestėjimui, šeimai, jie renkasi priešmirtines praktikas, kai seneliukai jau nieko nebegali, bet vis dar nori, tai tą gyvenimo džiaugsmą bando atsigriebti meditacijomis. O jaunos, sveikata trykštančios moterys metų metais kartoja tas pačias dvasines praktikas nesibaigiančiuose seminaruose.
Suprantu, dvasinė ir emocinė higiena yra privaloma, kaip ir dantų valymas, tačiau mes gi nesivalom dantų ištisas paras. Ateina jauni žmonės, pastoviai valantys savo purvinas sielas ir bandantys išsikuopti užterštas karmas. Po keliolikos minučių rašymo, nustemba, kokie paprasti yra mūsų gyvenimai. Žmonės, besistengiantys keleriopai transformuotis, gyvenantys kosminėse erdvėse, nejaučia, kas jie yra – vyrai ar moterys. Bet tai praeis. Kaip ir man praėjo. Aš visiems išsigandusiems dvasinių kiaušinių sakau, – pažiūrėkit, jeigu aš išgyvenau, tai išgyvensit ir jūs. Viskas praeis.
Gyvenimo pamokėlės veda prie vieno tikslo – sąmoningumo. Nuo tos akimirkos, kai prisiimam atsakomybę už kiekvieną savo žingsnį nuo pat pastojimo, gyvenimas tampa vis aiškesnis. Tikiu, kad aš turiu sielą. Nežinau, ar kiti žmonės jaučia tą patį, bet man patinka tikėti Visatos tvarka. Man patinka tikėti žmogaus unikalia paskirtimi Žemėje. Man patinka tikėti, kad ir kiti žmonės tą paskirtį turi.
Aš renkuosi tikėti, kad mano kūnas ir mano vardas sudaro harmoningą instrumentą, kurį turiu galimybę išmokti valdyti. Kad galiu išmokti naudotis planetos Žemė teikiamais resursais. Jokiais būdais nelinkiu patirti vien tik amžinos laimės. Dumblas visur yra ir privalo būti. Paklauskit žemdirbių, jie pasakys, „Be Šūdo nebus grūdo“. Užtat dumblą privalu gerbti. Mes Pasakų seminare rašome pasakas. Ir pradedu visada nuo tos pačios: Gražiame tvenkinyje pražydo Lelija. Jos nuostabus žiedas žvelgė į Dangų, o stiprus ilgas stiebas jungė jos žiedą su galingomis šaknimis, kurios buvo įsisiurbę giliai į Dumblą.
Ir visada klausiu tų pačių klausimų – „ką Jums reiškia žydintis žiedas? O Stiebas? Ir apie ką Jums sako Šaknys? Kas Jums gyvenime yra Dangus? Kas Jūsų gyvenime yra Dumblas? Ir būtinai kas nors iš grupės paklausia, ar dumble gyvena kokie nors gyviai? Ir paskui mes tęsiam pasaką. Tyloje ir kiekvienas savaip.
– Jei žmogui labai sunku. Nuo ko jis turėtų pradėti?
– Visada pradėčiau tik nuo kūno pažinimo. Nuo kūno pojūčių abėcėlės. Ką jaučiu savo kairėje pėdoje? Ar mano pirštai šilti, ar šalti? Ar mano žandikaulis surakintas? Žmonėms, nejaučiantiems kontakto su savo kūnu būtinai rekomenduoju pradėti nuo elementarių fizinių pratimų: atsitūpk atsistok, pakelk nuleisk rankas. Jei tas neįmanoma, jei žmogus neturi sveikatos ar yra neįgalus, pradedam nuo kūno žemėlapio. Tai yra nuostabi technika, kai liečiu žmogų ir klausiu, ką jis jaučia. Šiuo metu tyrinėju ir aprašinėju šį metodą, vadinu jį Meilės žemėlapiu. Kai žmogus jau sugeba atsakyti, atpažinti kūno pojūtį, tęsiam prijungdami emociją. Nepatikėsit, bet mums reikalingas emocinis išsilavinimas. Kaip nustemba žmogus, kai jo paties sukurta emocija daro įtaką jo kūno pojūčiams, o tuo labiau mintims ir veiksmams. Kaip nuostabu būtų sukurti savyje harmoningą asmenybę, kuri suvokia savo mintis, veiksmus, emocijas ir kūną.
Esu įsitikinusi, kad visi dvasiniai veiksmai, ar tai būtų meditacijos, ar energinės praktikos, ar informacijos kaupimas, televizoriaus žiūrėjimas, mokymasis, pokalbiai privalo susijungti su kūnu, su žeme. Mes su draugėmis juokaujame, jei tik pasvajojame apie ateitį tuoj pat privalome daryti pritūpimus, kad nenukvaištume. Ir tai darome ne tik dėl sveiko proto, bet ir Visatos dėsnio, kad mintis privalo būti įgyvendinta fiziškai. Žmonės juk turi rankas, kojas, liežuvį, akis, kuriais privalo naudotis. Visos mintys ir idėjos, plaukiojančios Visatos žinių vandenyne, turi galimybę išsipildyti tik žmogaus veiklos pagalba. Ir jeigu žmogus nardo tik žinių lygmenyje, suardoma harmonija tarp žemės ir dangaus, jo kūnas gali įsižeisti ir pasijusti nereikalingas. O ignoruojamas kūnas šito neatleidžia. Kūnas iš visų jėgų bandys atkreipti šeimininko dėmesį sutrikimais, netgi ligomis.
Užsimeditavęs žmogus ima ignoruoti realybę. Nepastebi, kad įskilo pėdos piršto nagas, prakiuro namo stogas, kad už elektrą susikaupė nemokėtos sąskaitos. Taip pat nepastebi, kad jo mylimasis ar mylimoji jau kelios savaitės be kasdieninių prisilietimų bando atgaivinti savo kūno pojūčius bare ar lošimo namuose. Aš nesu nusistačiusi prieš bendravimą su informacijos lauku, tik rekomenduoju valdyti savo laiką: kelias minutes per parą tyrinėju žinias ir džiaugiuosi energijomis, zvimbiančiomis pilve ar pakaušyje, kiek laiko skiriu fizinio kūno priežiūrai, kiek atlieku privalomus buitinius veiksmus, rūpinuosi vaikais ir santykiais su mylimuoju, bičiuliais. Jei nesiseka to padaryti pačiam, būtina ieškoti išeities, pagalbos, kol nesugriuvo likimas, neiširo šeima, nesušlubavo sveikata. Stebėti savo pojūčius, įvykius, artimųjų komentarus – visa tai yra mūsų pranašai. Labai gerbiu savo kūną, kuris yra mano pats ištikimiausias draugas. Ištikimesnis už visus mano mylimuosius ir praneša man – ojojoj, Rasele, nebepagauni savo išdykėlio sūnaus su šluota, laikas pastiprinti kojas, mieloji. Arba mano mama, ji yra geriausia mano koučerė ir meistrė, prieš kurios išmintį jaučiuosi absoliučiai bejėgė. Ji yra tas Visatos veidrodis man, savo klausimais įvaranti mane į patį giliausią emocijų kampą, iš kurio kapanojuosi sukaupusi visas valios pastangas. Sau ir visiems žmonėms linkiu neprarasti budrumo ir stebėti pirmiausia save, o tada ir aplinką. Atrasti savo unikalią navigacinę sistemą ir susidaryti savo gyvenimo žemėlapį.
