Visi esame matę gana keistų vestuvių ir vestuvinių naktų tokiuose filmuose kaip „Sostų karai“ („Game of Thrones“), tačiau ką byloja istorija apie realios diduomenės vestuves? Pasirodo, ne visos pirmos vestuvinės nakties procedūros karališkosiose šeimose buvo privačios, taip pat ne visos tokios orios, kaip Harry ir Megan, rašo thevintagenews.com. Štai keletas labiausiai įsiminusių pavyzdžių.
Prieš kelis amžius princo Harry gimtojoje Anglijoje vestuvinės naktys buvo šeimos reikalas. Vadinamosios suguldymo ceremonijos (angl. bedding ceremonies) reiškė, kad šeimos nariai ir draugai nuotaką ir jaunikį paguldo į jų santuokinę lovą.
Ceremonija prasidėdavo nuo karališkosios lovos palaiminimo, kurį atlikdavo kunigas. Paskui pora iš taurių gerdavo vyną ir ruošėsi didžiajai akimirkai. Pajauniai ir pamergės, išsirikiavę abipus lovos, mėtė jaunavedžių kojines į juos (egzistavo prietaras, kad tas, kuris pataikys, netrukus susituoks). Linksmybėms ir žaidimams pasibaigus, būdavo užtraukiamos aplinkui lovą esančios užuolaidos ir pora būdavo paliekama.
Po 1509 metais vykusių Henriko VIII ir jo pirmosios žmonos Kotrynos iš Aragono vestuvių „Kotryną iš vestuvių šventės išvedė rūmuose tarnaujančios damos, o dvariškiai miegamajame išrengė Henriką“, rašė istorikė Lucy Worsley. „Iki pat paskutinės minutės kambaryje buvo pilna juos sveikinančių žmonių“.
Vis dėlto, kai kuriems jaunavedžiams pavykdavo išvengti šios ceremonijos. Anglijos karalius Karolis I (1625–1649) paprasčiausiai užsklendė savo miegamojo duris.
Vis dėlto, ši tradiciją tęsėsi dar visą amžių. Tiesą sakant, būsimo karaliaus Viljamo III, dar žinomo kaip Viljamas Oranietis, ir jo nuotakos Marijos II vestuvinės nakties liudininku tapo jaunikio dėdė Karolis II, kuris ne tik šaukė padrąsinančius žodžius, bet ir dalino porai patarimus.
Dabar pakalbėkime apie labai jauną meilę. Onai Austrei buvo tik vienuolika, kai ji 1612 metais buvo sužieduota su Prancūzijos karaliumi Liudviku XIII, kuriam taip pat tebuvo vienuolika. Iš tikrųjų abu karališkųjų šeimų atstovai gimė vos kelių dienų skirtumu 1601 metų rugsėjo mėnesį. Oficialiai jiedu susituokė po trijų metų, būdami keturiolikos. Buvo įprasta, kad tokios poros kurį laiką gyvendavo atskirai, kol sulaukdavo santuokiniam amžiui tinkamesnio amžiaus. Vis dėlto, karališkosios šeimos siekdavo, kad pora „įteisintų“ savo santuoką kaip įmanoma greičiau, kad nebeliktų galimybės jos anuliuoti. Ar galėjo kažkas nesusiklostyti?
Tiesą sakant, galėjo. Priešingai nei testosterono pertekęs jaunikio tėvas Henrikas IV, Liudvikas jautėsi, švelniai tariant, gana nejaukiai su priešinga lytimi. Anot legendos, Liudviką teko nunešti į vedybinį guolį, o reikalas buvo sutvarkytas dalyvaujant dviem slaugytojoms.
Kitą rytą Liudviko motina, karalienė regentė, atidžiai peržiūrėjo paklodes, ieškodama skaistybės praradimą įrodančio kraujo pėdsakų. Slaugytojos užtikrino, kad lytinis aktas buvo atliktas. Du kartus. Tikriausiai. Tačiau kai pirmoji naktis baigėsi, keturiolikmetis karalius ilgai negrįžo į santuokinį guolį.
Laimei, išmintingoji pusseserė pasiūlė sprendimą. Kadangi ji netrukus turėjo ištekėti, ji ir jos sužadėtinis pakvietė jaunąjį karalių, nelabai ką nutuokiantį apie lytinį gyvenimą, stebėti juos jų vestuvinę naktį. Jis plojo, stebėdamas jų pasirodymą. Dviejų dalių veiksmą.
Istorija mena ne vien Europos valdovų pirmąsias santuokines naktis. Po to, kai 1912 metais buvo atsisakyta Kinijos monarchijos, Puyi tik vadinosi imperatoriumi. Nepaisant to, nominalaus vadovo vestuvės uždraustajame mieste tapo svarbiu įvykiu. Puyi, būdamas šešiolikos, išsirinko ne tik žmoną (ja tapo Gobulo Wanrong), bet ir imperatoriškąją sugulovę. Ceremonija įvyko 1922 metų gruodžio 1 dieną – šią datą parinko imperatorių dvaro astronomai.
Tačiau net karališkieji žvaigždžių reikalų žinovai negalėjo numatyti laukiančių problemų. Po puotos, kurioje buvo patiekti koldūnai (tai simbolizavo santuoką su vaikais) ir makaronai (simbolizavo ilgaamžiškumą), Puyi, Wanrong ir jo sugulovė (už imperatoriaus ištekėjusi tą patį vakarą) buvo palydėti į Žemiškosios ramybės rūmus, kur visi Kinijos imperatoriai konsumuodavo savo sąjungas. Tačiau jaunikis, paveiktas iškilmių ar miegamojo raudonumo (tai kinų kultūroje reprezentuoja meilę ir seksą), patyrė nerimo priepuolį ir pabėgo iš imperatoriškojo guolio, palikdamas jame, suprantama, sumišusią jaunąją žmoną.
Šis incidentas kartu su poros nesėkmingais mėginimais susilaukti palikuonio vertė kai kuriuos manyti, kad ši sąjunga niekada taip ir neįsigalėjo. Tiesa, nežinia dėl ko: Puyi buvo seksualiai nesubrendęs, impotentas, o gal homoseksualas.
