Ištrauka iš knygos „Mirtis − tai prabudimas“
Nepaisant mano pastangų laikytis tyliai, gandas apie mano apymirtinę patirtį (AP) bemat pasklido po ligoninę. Nors daugelis nesuprato viso manųjų potyrių masto, beveik visi žinojo, kad operacijos metu išgyvenau tam tikrą transcendentinę patirtį ir rengiuosi palikti vyriausiojo anesteziologo postą „dėl kitų interesų“.
Nors mažai kas buvo girdėjęs, kas tai per „kiti interesai“, kai kurie buvo linkę į spėliones šia tema. Žinodamas, kad turėjau tam tikrų priklausomybės problemų skausmą malšinančiųjų ir antidepresantų atžvilgiu, vienas iš mano kolegų pareiškė manąs, kad vaistai galiausiai mane „palaužė“. Dėl jo komentaro neįsižeidžiau.
Tokia mintis buvo visiškai logiška, ypač žinant, kad liguistai uoliai vartodavau paskirtus vaistus net dirbdamas operacinėje. Mintis, kad mano karjeros stadiją pasiekęs medikas palieka postą dėl mistinių priežasčių, ne vienam sužadino keistas reakcijas. Bet buvo ir tokių, kurie mano AP buvo linkę apibūdinti kitokiais, pozityvesniais terminais.
− Teko girdėti, kad ketini pakabinti chalatą, − pareiškė vienas iš vyresniųjų chirurginio skyriaus slaugytojų.
− Gal ir taip, − atsakiau nustebintas jo atvirumo. − Galvoju apie tai.
− Ką gi, girdėjau, kas tau nutiko, − pasakė jis. − Tai būtų pravartu didesniam skaičiui daktarų, nes šiek tiek papildomos atjautos tarp šių sienų tikrai nepakenktų.
Tuomet jis man papasakojo apie keletą kitų AP patyrusių mūsų ligoninės pacientų, su kuriais jam teko šia tema bendrauti. Kai jų pasakojimus jis perpasakodavo gydytojams, šie paprasčiausiai nekreipdavo dėmesio į teigiamą AP poveikį ir rekomenduodavo šiems pacientams pasikonsultuoti su ligoninės psichologu ar kapelionu arba netgi skirdavo vaistus, „ištrinančius“ visus pastarojo laikotarpio prisiminimus.
− Kodėl jums netapus kapelionu? − paklausė kita slaugė. Kai jai pasakiau, kad esu induistas, ir išreiškiau nuomonę, jog mano paslaugų paklausa turbūt nebūtų didelė, ji gūžtelėjo pečiais. − Juk visi mes, man regis, po mirties keliaujame į vieną ir tą pačią vietą. Neturėtų būti skirtumo, kokį tikėjimą žmogus išpažįsta. Ir šie pagalbinio medicinos personalo veteranai, ir apskritai didžioji dalis ligoninės personalo mane palaikė ir nesirengė teisti.
Kai apie savo potyrius papasakojau ligoninės administratoriui, jis klausėsi labai susidomėjęs ir išreiškė nuoširdų apgailestavimą išgirdęs, kad ketinu pasitraukti ir gyvenime vadovautis angelų patarimais.
− Nepriklausomai nuo pareigų, niekas negali žmogui uždrausti eksperimentuoti su savo gyvenimu, − pasakė jis. − Tik noriu pasakyti, kad jei apsispręstumėte grįžti, visuomet esat laukiamas. Buvo ir neigiamų komentarų, kurių motyvas, žvelgiant dabartinėmis akimis, turbūt buvo ne užgauti, o tik „duoti gerą patarimą“.
Vienas iš kolegų man tiesiai šviesiai pasakė, kad turiu „susitelkti“ ir „palikti užmaršty“ regimuosius išgyvenimus, kad ir kokie jie būtų buvę, kitas pareiškė, kad pasitraukdamas „nuleidžiu savo išsilavinimą į klozetą“. Trečias piktai mestelėjo neįtikėtiną repliką: esą griaunu savo šeimą.
•••
Paskutinysis komentaras palietė vieną iš didžiausių mano baimių. Labiausiai nerimavau būtent dėl šeimos reakcijos. Galėjau atlaikyti bet ką, tik ne šeimos žlugimą. Ir, tiesą pasakius, namų fronte tikrai buvo tam tikrų įtampos ženklų.
Mano žmona vis dar nebuvo atsitokėjusi nuo savo vyro permainos. Jai tai patiko mano mintis persikelti į mažesnį namą, į kurį iškeitėme savo dvarą, tai ji vėl jos nekentė. Ją slėgė baimė prarasti statusą; reikia sąžiningai prisipažinti, jog tokia baimė neaplenkė ir manęs.
Supaprastindami savo gyvenseną ir susiaurindami buities erdvę nerimavome, kad nebepriklausysime medikų diduomenės „epicentrui“, t. y. svarbiausiems bendruomenės medikams, kurie reguliariai šmėžuoja visuomenės naujienoms skirtuose laikraščio puslapiuose.
Mudviem visuomet buvo malonu priklausyti šiam turtingam ir išsilavinusiam elitui, tad dabar, kai
savanoriškai buvome pasirengę jį palikti, mudu abu suvokėme, kad jo ilgėsimės.
− Tai kaip savanoriškas pareigų pažeminimas, − pasakė Arpana, mudviem sėdint savo dvaro vidiniame prieangyje ir žvelgiant į golfo laukus, kuriais netrukus nebeturėsime galimybės gėrėtis. Bet jos nuotaikas veikė ir greitos permainos, kurias ji matė manyje. Tos permainos, jos žodžiais, vystėsi sparčiai kaip širdies priepuolis ir kartais jai būdavo sunku pasakyti, ar tai tiesiog eilinis „širdies smūgis“, ar tikras „išminties smūgis“.
− Žmogus, kurį vežiau į Los Andželo skubios pagalbos skyrių, buvo ne tas pats, su kuriuo grįžau atgal, − pasakė Arpana vieną vakarą, kai mudu kalbėjomės apie pokyčius, žengiančius į mūsų gyvenimą. − Man sykiu ir patinka naujasis Rajivas su visais savo pokyčiais, ir bijau jo.
Tas pat pasakytina apie tuo metu paauglę mūsų dukrą Ambiką. Mes jai smulkiai nepasakojome apie mano AP. Būdami labai globėjiški tėvai, laikėmės nuomonės, kad tokio informacijos kiekio ji nesugebės deramai sugromuliuoti. Bet vieną dieną ji pasipainiojo virtuvėje mudviem su Arpana aptarinėjant manąją patirtį ir, užuot nutraukę savo diskusiją, nusprendėme į pokalbį įtraukti ir ją.
Neilgai trukus ji jau buvo visa galva pasinėrusi į istoriją ir, regis, labai gerai suprato mano gyvenimą pakeitusius išgyvenimus. Ji niekuomet nebuvo girdėjusi apie AP ir iš pradžių buvo priblokšta, bet išklausė ir galiausiai suvokė visą įvykių panoramą, įskaitant ir angelų nužymėtas mano ateities gaires,
bylojančias, kad turėsiu pakeisti savo profesiją iš anesteziologo į sąmonės gydymo specialistą.
Ji prisipažino žinojusi, kad laukia permainos, bet nesitikėjo, kad jos įvyks taip greitai. Bet kai pasakėme jai, kad sutarėme išmainyti savo namą į mažesnį, ji susirūpino.
− Kodėl reikalai keičiasi būtent mūsų namuose? − baimingai paklausė ji.
− Todėl, kad taip pasielgti man nurodė angelai per susitikimą su jais, įvykusį ne šiame pasaulyje, − atsakiau aš. − Toji patirtis mane pakeitė ir pakeis mus visus. Tik tuomet Ambika pareiškė, kad mano patirtis buvo sapnas arba kliedesys. Ji pasakė, jog buvo įsitikinusi, kad tai pamiršiu ar bent jau pasakysiu angelams, kad jų patarimus įvykdysiu vėliau, galbūt tuomet, kai ji jau bus išvykusi iš namų ar studijuos koledže.
− Tai turės pasekmių visam mano gyvenimui! − pasakė ji, iš pradžių žiūrėdama į mane, o paskui į savo motiną. − Mama, tai tikrai paveiks visą tavo gyvenimą.
Mano sūnų reakcija buvo panaši. Kai grįžau iš ligoninės, nė vienas iš jų nenorėjo gilintis į mano potyrius. Mano jaunesnysis sūnus Arjunas reagavo taip, kaip ir galima tikėtis iš beveik kiekvieno paauglio: įvykį jis laikė gan įdomiu, bet praktiškai ne suvokiamu ir todėl ignoruotinu. Pasak jo, visų svarbiausia, kad naujiena apie įvykį nepasklistų už šeimos ribų. Buvo akivaizdu: didžiausias jo rūpestis − užtikrinti, kad niekas nesujudintų jo pasaulio pamatų.
Mūsų vyresnėlis sūnus Raghavas demonstravo beveik visišką abejingumą ne tik mano apymirtinei patirčiai, bet ir man apskritai. To ir buvo galima tikėtis. Mūsų santykiai visuomet buvo įtempti − tokie tėvo ir sūnaus santykiai apskritai dažni. Man buvo priimtina tam tikra trintis, būdinga daugelio mano draugų santykiams su sūnumis.
Visi mes tarpusavyje pasikalbėdavome šia tema ir buvome priėję prie išvados, kad kivirčai tarp tėvo ir sūnų − normalus dalykas. Vienas iš mano artimiausių draugų nurodė paralelę su gyvūnų pasauliu: jauni liūtai kaunasi su savo tėvais dėl teisės valdyti praidą.
− Man tai labai nepatinka, − pripažino draugas. − Bet jaučiu tokį patį atostūmį jo atžvilgiu, kokį ir jis jaučia man. Manau, tai užprogramuota mūsų DNR ir mes nieko šiuo atveju negalime padaryti. Esam užprogramuoti konkuruoti su savo vyriškos lyties palikuonimis.
Su liūdesiu sutikau, bet kolegoms nepasakiau, kad mano santykiai su Raghavu buvo nusmukę gerokai žemiau grynai genetinės konkurencijos. Buvome tapę konkurentais ir lūkesčių srityje. Norėjau, kad sūnus taptų gydytoju, ir visomis išgalėmis stūmiau jį ta kryptimi. Man niekada nerūpėjo, ko nori jis. Netgi nemanau, kad žinojau, ko jis nori.
Reikia pasakyti, kad sūnaus abejingumas medicinai mane siutino, o su pykčiu atsėlino ir radikalios asmenybės permainos: tapau piktas lygiai kaip mano tėvas dėl to, kad negaunu ko noriu, o būtent − statuso simbolio: sūnaus, kuris, kaip ir aš, būtų gydytojas.
